Kitą savaitę Klaipėdos dramos teatras kviečia į premjerą – Augusto Strindbergo dramą „Šmėklų sonata“, kurią stato Gintaras Varnas.

Vienam garsiausių šalyje režisieriui talkina scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir kompozitorius Vidmantas Bartulis.

Spektaklyje vaidmenis kuria Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vytautas Paukštė, Linas Lukošius, Donatas Švirėnas, Renata Idzelytė, Valentina Leonavičiūtė, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Nedzveckas, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Simona Šakinytė, Kazimieras Žvinklys, Edvardas Brazys, Rimantas Pelakauskas, Jūratė Jankauskaitė.

Garsėjo plačiais interesais

A.Strindbergas (1849–1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, vienas svarbiausių šiuolaikinio teatro pradininkų, neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė, dėl savo interesų lauko platumo neretai lyginamas su Gėte.

Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjo rašytojo Gintaro Grajausko žodžiais, Strindbergo gyvenimas buvo toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas tuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Nyčės, su kuriuo asmeniškai susirašinėjo, iki mistiko Svedenborgo, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo, kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas. Atskira tema būtų jo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai apčiuopiamą pagrindą... Apskritai Strindbergo gyvenimas buvo ne rožėmis klotas – jam teko patirti ir tikrą skurdą, ir pažeminimus, ir giliausią depresiją. Tačiau, ko gero, svarbiausia ir gražiausia, ką gali nuveikti žmogus šiame pasaulyje – garbingai išlaikyti bet kurį likimo siųstą išbandymą ir niekada nepamiršti, jog, cituojant paties Strindbergo parašytus žodžius iš jo dramos „Mirties šokis“, – ir iš purvo gali išaugti gėlės.

Savotiškas gyvenimo apibendrinimas

Pjesę „Šmėklų sonata“ A.Strindbergas parašė 1907 m. – šviesiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laiku.

Tais pačiais metais išsipildė jo sena svajonė apie eksperimentinį teatrą – Stokholme įsikūrė „Intymusis teatras“, kuriame buvo statomos vien Strindbergo pjesės. „Šmėklų sonata“ ir yra viena iš penkių vadinamųjų „kamerinių“ pjesių, parašyta „Intymiajam teatrui“.

„Šmėklų sonata“ – savotiškas viso Strindbergo gyvenimo apibendrinimas, reziumė. Ją rašydamas jis domėjosi budizmo filosofija, tad ir pjesės tematika artima budizmui – iliuzijos ir jų praradimas, gyvenimiškoji išmintis, ateinanti kartu su metų našta, troškimų – kančios priežasties ir šaltinio – kontempliavimas.

Pjesėje, sklidinoje Strindbergo mėgstamos sapno poetikos, budizmo skaidrumas susipina su šiaurietišku rūstumu, siurrealizmas su būties prasmės paieškomis. Kartu Strindbergas išlieka sau ištikimas – jis ir čia negailestingai tarsi chirurgo skalpeliu preparuoja žmonių gyvenimą, parodydamas, jog ta iliuzinė ir efemeriška laimė, kuria mėgaujamės, tėra maloni saviapgaulė – nuolat persmelkta slaptos neišvengiamo žlugimo nuojautos. Viskas tėra Majos pinklės – mes sapnuojame, o gal net ir patys esame milžiniško, šiurpaus savo kosmine didybe, nesibaigiančio sapno herojai.

Pradėjo scenos darbininku

Spektaklio režisierius G.Varnas 1988–1993 m. studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos akademijos Teatro fakultete (kurso vadovai – Jonas Vaitkus ir Rimas Tuminas). 1994–1997 m. ten pat tęsė magistratūros ir meno aspirantūros studijas, 1997 m. įgijo menų magistro laipsnį.

1980–1983 m. jis dirbo scenos darbininku ir režisieriaus padėjėju Lietuvos rusų dramos teatre, 1984–1986 m. – mėgėjiškos teatro studijos režisieriumi, o 1987–1988 m. – režisieriaus asistentu Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.

G.Varnas išgarsėjo 1988 m., įkūręs „Šėpos” teatrą, kuriam vadovavo iki 1992-ųjų.

1989–2004 m. buvo laisvai samdomas režisierius. Spektaklius statė Valstybiniame jaunimo, Vilniaus mažajame, Lietuvos ir Kauno akademiniuose dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Nitros dramos teatre Slovakijoje.

2004–2007 m. buvo Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas.

2007 m. įkūrė teatrą „Utopia“.

Apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2005), aukščiausiais Lietuvos teatro apdovanojimais „Kristoforu“ (2000, 2001, 2002) ir Auksiniu scenos kryžiumi (2004, 2005,  2009 – dviem).

Garsiausi G.Varno spektakliai – H.Ibseno „Heda Gabler“, E.O'Neillo „Gedulas tinka Elektrai“, J.-L.Lagarce „Tolima šalis“, T. de Fombelle „Švyturys“, T.Dorst, U.Ehler „Nusiaubta šalis“, F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, D.Loher „Nekalti“, F.G.Lorca „Publika”, A.Liugos ir G.Varno „Dekalogas”. Taip pat aukštai įvertinti operų pastatymai – G.Verdi „Rigoletas“ ir P.Čaikovskio „Pikų dama“ (LNOBT) bei C.Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir Nedėkingųjų šokis”  (festivalyje „Banchetto musicale”).

G.Varno naujausio spektaklio – A.Strindbergo dramos „Šmėklų sonata“ Klaipėdos dramos teatre premjera – lapkričio 10 d. 18 val. Spektaklis bus rodomas uostamiesčio Žvejų rūmuose, kur teatras laikinai reziduoja, kol jo namai Teatro aikštėje rekonstruojami.