Taip, man įdomu, ar kauniečiai eis žiūrėti antrosios „Sekso ir miesto“ dalies, ir kaip jie ją suvokia, kaip jie mato tuos dangoraižius, ar dangoraižiai jiems tik blizgantys stiklo kalnai, kaip televizorius jo nemačiusioms gentims, kurios nesugeba jo žiūrėti, nes nesupranta, kas ten mirga, nesufokusuoja žvilgsnio.

Jau turiu patirties, kad kauniečiai „Seksą ir miestą“ suvokia kitaip. Buvau šokiruotas, kai mano draugas vairuotojas iš Šilainių (rajonas ir profesija pakeisti saugumo sumetimais) papasakojo, kad žiūrėdamas pirmą dalį apsiverkė. Geras krepšininkas, mylimas ir mylintis moteris, pogo ratelio siela patyrė katarsį nuo tarp Carrie‘ės ir draugių susikaupusių jausmų vulkano.

Šį savaitgalį filmas, kurio persižiūrėję amerikietės važiuodavo į Niujorką, už mėnesio atlyginimą pirkdavo batus (Lietuvoj žinomi veidai tokių pirkimo manijų dar nesukelia), o paskui darydavo kultą iš savo lyties, grįžta su keturių veikėjų maršu viena linija. Dar vienas filmas ir tai taps komiksu, kaip superherojė savo suknele sukelia meilės bangą. Tačiau nespręsk apie filmą iš treilerio, tik išankstinę nuomonę susidaryk.

Scenoje už pinigus apsiverkti bandantys „Flamingo“ šį penktadienį gyvos muzikos, o ne įrašų klube „Tamsta“ sugros koverių koncertą. Galbūt atviras prisipažinimas, ką jie mėgsta, padės jiems atsiverti savo kūrybai, galbūt tai pabaigos pradžia ir susitaikymas su situacija.

„Vasaros terasos“ scenoje stovės save beveidėmis kaukėmis reprezentuojantys BrassBastardz, kurie, atrodo, niekaip neranda ne kelio (tai gerai užvaibinančios varinės triūbos), o kur dėti paskutinį žingsnį.

Kuratorius Valentinas Klimašauskas jau geras tris savaites ŠMC pasiremdamas kalbos filosofu Wittgensteinu bando perkonstruoti ryšį tarp rankų ir smegenų, nes negali patikėti, kad jo paroda apie iliuzijas „Jei tu žinai, kad čia yra ranka...“ egzistuoja. Oi, tokie bandymai netikėti tik į paradus veda.

Kita savaitgalio kino premjera – „Persijos princas“. Ne pats populiariausias kompiuterinis žaidimas, per dvidešimt metų tapęs beveik kasmetine žaidimų serija, išvirsta į tikrovę su Jake‘u Gyllenhaalu pagrindiniame vaidmenyje ir Jerry Bruckheimeriu prodiuserio kėdėje, kurio vardas garantuoja didelius sprogimus ir taškančias avarijas. Amerikos iranėnai kabinėjas, kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas ne persas. Va, reikia apkaltinti ką nors diskriminacija, jeigu tas kas nors nekreipia į jus dėmesio.

Bare „Pogo“ šeštadienį - visų socialinių ir labdaros vėžiu sergantiems vaikams favoritai „Suicide DJ‘s“ ir „The Dominoes“, kurie neskamba blogai ir neskamba originaliai, beveik gerai, tik dar šiek tiek. Galbūt aš turiu nusistatymą mažai žinomoms grupėms, bet kas daryt, jeigu nuo „Daddy‘s dolls“ šiurpas bėga, o nuo „The Dominoes“ – ne. Kings of Leon pravardžiuot? Negražu.

Sekmadienį į teatrą neisiu, bet daug galvosiu, kaip perimti jų rafinuotą žargoną, kad paskui galėčiau teisėtai pasakyti, kas man scenoje nepatinka. Aš žinau Stanislavskį ir galiu išvardint bent tris Koršunovo mergas. Nors gal aš tik iš anksto nusistatęs, skaitau dabar kažkokią spektaklio recenziją ir nematau jokių pretenzijų. Tačiau šį savaitgalį aš dar pabūsiu snobas. Tesitesie mano 25-a valanda, man dar reikia išsikeikt.