Operos solistą Olegą Dolgovą Rusijoje vadina vienu ryškiausių jaunosios kartos vokalo mokyklos atstovų. Galinos Vyšnevskajos operinio dainavimo centro auklėtinio, Maskvos Didžiojo ir „Naujosios operos“ teatrų solisto repertuare – ryškiausi operų vaidmenys, daugybė kamerinės muzikos kūrinių.  Gruodžio 29 ir 30 dienomis O.Dolgovas svečiuosis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jis pasirodys šventiniame koncerte „Naujametinis Operissimo“ bei G.Verdi operoje „Traviata“.

Bandė tapti dailininku

– Papasakokite, koks buvo jūsų kelias į operą. Kada supratote, jog jūsų tolimesnis gyvenimas bus susietas su muzika?

– Dainuoti mėgau nuo pat ankstyvos vaikystės. Kai man sukako septyneri, pradėjau lankyti dailės ir dainavimo studiją. Bėgant laikui, noras piešti manyje vis stiprėjo, todėl baigiau dailės mokyklą, vėliau aukštesniąją meno mokyklą. Tačiau man nepavyko įstoti į Maskvos Surikovo dailės institutą. Tuomet vėl ėmiau dainuoti. Vokalo mokytojai skatino tęsti studijas, todėl išvykau į Maskvą. Pirmieji mokslo metai Maskvos valstybinėje konservatorijoje buvo ypač sudėtingi – stipendijos gyvenimui sostinėje nepakako. Norėdamas papildomai užsidirbti, laisvu nuo studijų metu piešdavau portretus.

– O kaip viskas atrodė karjeros pradžioje, kai tik bandėte įsitvirtinti Maskvoje?

– 1995-uosius vadinu savo karjeros pradžia. Tais metais buvau pakviestas dirbti Rusijos valstybinėje akademinėje simfoninėje kapeloje, kuriai vadovavo Valerijus Polianskis. Kapeloje darbo buvo su kaupu – prasidėjo pirmieji koncertai, gastrolės, įrašai.

– Ar įsivaizduojate, kaip kitaip save realizuotumėte, jei nebūtumėte operos solistas?

– Jei ne dainavimas, manau, vis dėlto būčiau dailininkas.

Dideli teatrai – kaip fabrikai

– Pasirodymas Klaipėdos muzikiniame teatre – vienintelė proga operos gerbėjams po ilgos pertraukos jus išvysti Lietuvoje. Čia atvykstate iš Italijos, po koncertų skrisite tiesiai į Maskvą. Gyvenate įtemptu grafiku?

– Taip, darbų grafikas iš tiesų įtemptas. Ir krūvis kasmet vis didėja. Kad ir dabar, koncertinių gastrolių metu, turiu ruošti kelis naujus operos vaidmenis. Tačiau esu laimingas, jog ir vėl dainuosiu Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.

– Jūsų karjera, panašu, verčia jus aplankyti daugybę skirtingų šalių. Dainuojate Maskvos Didžiajame, „Naujosios operos“, „La Scala“ ir kituose teatruose. Kokius esminius jų skirtumus pastebite?

– Kiekvienas teatras savaip įdomus, ypač – savo istorija. Skirtumus pastebiu ir teatrų repertuaruose. Pavyzdžiui, Maskvos Didžiajame teatre vienas spektaklis gali būti rodomas gana ilgai be pertraukos, o „Naujojoje operoje“ ir kitur publikos kaskart laukia skirtingas. Tačiau išskirtinių teatrinių tradicijų, manau, pastaruoju metu nebeliko. Dideli teatrai dažnai dirba kaip fabrikai. Kone visur ryškėja tendencija atsisakyti tradicinio repertuarinio teatro, etatinių solistų. Gal tai ir teisinga, nežinau...

Italijoje net balsas skamba kitaip

– Kaip galėtumėte apibūdinti šiandieninę operos solistų, ypač tenorų, darbo rinką? Nuolatinis keliavimas po Europos ir pasaulio operos teatrus – tai rodo profesionalių tenorų stygių, ar priešingai – didėjančią konkurenciją?

– Manau, jog šiuo metu gerų solistų yra daug, tarp jų – ir tenorų. Didieji Europos, pasaulio teatrai dažniausiai stengiasi dirbti tik su kviestiniais solistais. Toks jų pasirinkimas. Todėl mums ir tenka nuolat keliauti. Tiesa, solistų profesionalumas pastaruoju metu taip pat pastebimai auga.

– Ar turite mėgstamiausią šalį, teatrą, kuriame dainuoti maloniausia?

– Žinoma. Nors esu pasirodęs daugybėje šalių, bet dainavimas Rusijoje man suteikia didžiausią komfortą. Iki šiol ypatingai jaudina kiekvienas išėjimas į Maskvos Didžiojo teatro sceną.

– Turbūt esate sau atsakęs į klausimą, kuris kraštas gali pelnytai vadintis operos šalimi?

– Taip, tai operos tėvynė. Jūs nepatikėsite, bet Italijoje net balsas skamba kitaip!

Reikalauja rimto požiūrio

– Tenorų repertuaras labai platus. Kokie kompozitoriai ir kūriniai jums arčiausiai širdies?

– Tai kone visos G.Verdi operos, be abejo, P.Čaikovskis, S.Rachmaninovas, G.Puccini... Visų ir neišvardysi. Mėgstamiausias vaidmuo – Lenskis P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

– Ar yra toks vaidmuo, kuris būtų savotiška jūsų vizitinė kortelė?

– Ryškių vaidmenų būta keletas – tai Chosė G.Bizet operoje „Karmen“, Hercogas G.Verdi „Rigolete“, Vodemonas P.Čaikovskio „Jolantoje“ ir kiti. Pastaruoju metu koncertuose dažnai tenka atlikti Kalafo ariją iš G.Puccini operos „Turandot“. Sudėtinga, tačiau labai ryški arija.

– Gal galite apibūdinti, kaip ruošiate naują vaidmenį? Kiek laiko, įdirbio, pastangų tai reikalauja?

– Bet kuris vaidmuo, net pats mažiausias, visų pirma reikalauja rimto požiūrio. Jei kūrinys parašytas ne gimtąja kalba, svarbu turėti tikslų pažodinį libreto vertimą. Taip pat svarbu susipažinti su operos sukūrimo istorija ir kontekstu, sužinoti, kokios yra vaidmens atlikimo tradicijos. Ilgiausias pasiruošimo periodas, žinoma, yra vokalo partijos paruošimas. Vėliau pereinama prie aktorinės technikos.

Kaskart – visa širdimi

– Kas jums yra didžiausias etalonas vokalo prasme?

– Mane dar jaunystėje sužavėjo Luciano Pavarotti tembras, jo lengvas ir saulėtas balsas. Tik dabar suprantu, kokių pastangų tai reikalauja.

– Įdomu, ko reikia, kad operos solisto vardas taptų visuotiniu kokybės ženklu?

– Tai visas kompleksas... Į jį susideda balsas, atlikimo technika, išvaizda, protas... Na ir geras vadybininkas.

– Sakoma, jog solistui naujų jėgų ir įkvėpimo suteikia publika. Ar iš tiesų kiekvienoje šalyje ji vis kitokia?

– Scenoje reikia būti nuoširdžiam, kaskart dainuoti visa širdimi – publika tai pajus ir įvertins, o koncertas ar spektaklis taps nuolat atsinaujinančių jausmų ciklu. Dviejose šalyse publika mane ypač nustebino: Vokietijoje ji verkė, klausydamasi rusų romansų, o Pietų Korėjoje salė tiesiog sprogo po italų operos arijų.

– Ar kaip menininkas esate kritiškas sau? Po spektaklių analizuojate savo klaidas?

– Visuomet pravartu išgirsti save iš šalies, todėl kartais įrašinėju savo pasirodymus. Be savianalizės negali būti judėjimo pirmyn.

– Kiek žmonių nuoširdžiai žavisi opera, turbūt tiek pat jos visai nevertina. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano operą esant daugumai nesuprantamu muzikos žanru?

– Man yra tekę dainuoti ne tik Europos sostinėse, bet ir provincijos miestuose, kur publika nėra „persisotinusi“ opera. Mačiau, kaip žmonių požiūris keičiasi koncerto ar spektaklio metu. Tiems, kurie mano, jog opera yra daugumai nesuprantamas muzikos žanras, galiu pasakyti, kad ją galima tinkamai įvertinti tik klausantis gyvai. Taigi eikite į teatrą!

– Kokių turite siekių, tikslų, svajonių, kurias norite įgyvendinti?

– Yra daug vaidmenų, kuriuos norisi atlikti, daug teatrų, kuriuose norisi pasirodyti. Bet man svarbiausia – kuo dažniau užsiimti savo darbu.