Netrukus kelionę per Lietuvos kino sales pradėsiančios „Vokiško kino dienos“ nė negalėtų būti šitaip vadinamos be šio regiono kinematografininkus garsinančio dokumentinio kino programos. Berlyno architektūros bumo analizė, genialaus menininko portretas, vokiečių ekstremalų pramogos, kosmpolitiška kavinė ir laisvalaikio industrijos spaudimą atlaikanti mažytė kalnų stotis Šveicarijoje: kino kūrėjų siūloma panorama aprėpia daugiau nei turistams skirti lankstinukai.

Vokiškai kalbančiose šalyse solidžias tradicijas turintis dokumentinio kino žanras šiandien drąsiai griebiasi pažangiausių technologijų ir aktualių temų, o kūrėjų darbo rezultatai sulaukia didelio publikos susidomėjimo.

„Šiųmetėje „Vokiško kino dienų“ dokumentikos programoje gausu filmų, atskleidžiančių šio žanro išskirtinumą ir jo atveriamas kūrybines galimybes. Pasižiūrėjus matyti, kad pastarosios – neribotos, o gyvenimo siūlomi siužetai originalumu dažnai pranoksta fikciją“, – teigė Goethe‘s instituto programų koordinatorė Inga Nostytė.

Menas gyventi, menas kurti

Muzikalus, chuliganiškas ir paliečiantis daug gyvenimo plotmių – režisieriaus Marteno Persielo filmas „This ain‘t California“, tapęs praėjusių metų Berlyno kino festivalio ir Tarptautinio Miuncheno dokumentinių filmų festivalio intriga.

Filmo veiksmas išties vyksta ne Kalifornijoje, o XX a. 9-ojo dešimtmečio Rytų Berlyne, viešpataujant socializmui ir racionaliam dienos bei gyvenimo planavimui. Šiame sustyguotame miestovaizdyje dygsta šis tas neįprasta – Aleksandro aikštėje vaikėzai važinėja riedlentėmis, trikdydami rimtį ir judindami vis labiau klibančius ideologinės valstybės pagrindus. Filmas, kuriame galybę unikalios medžiagos iš privačių archyvų tarsi kaleidoskope papildo vaidybiniai epizodai, intarpai iš įvairių laidų ir pokalbių, sukėlė ne vieną diskusiją dėl kai kurių personažų autentiškumo. Kūrėjai atsitvėrė tylos siena.

Tylą mieliau už komenarus renkasi ir filmo „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011) pagrindinis veikėjas. 81 metų dailininko, kurio darbai meno rinkoje kainuoja brangiausiai iš visų gyvenančių amžininkų, kūrybinio proceso nėra tekę stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams, nekalbant jau apie G. Richterio vengiamą žiniasklaidą.

Tačiau 2009-aisiais kurdamas didelių abstrakcijų ciklą menininkas įsileido į savo dirbtuves kinematografininkę Corinną Belz, kuri dviem metais anksčiau buvo užfiksavusi jį kuriant Kelno katedros vitražus. Įtaigus dailininko portretas, „nutapytas“ jautriai, atidžiai ir kantriai, pelnė Vokietijos kino premiją kaip geriausias praėjusių metų dokumentinis filmas.

Miestai ir žmonės

Dokumentinis kinas – puiki kalba, kai nori visiems papasakoti tau puikiai žinomą tikrą istoriją. Šiemetinėje „Vokiško kino dienų“ programoje nestinga tai įrodančių pavyzdžių.

Permainų įžiebtam įkvėpimui dedikuota kino prodiuserio ir režisieriaus Hubertuso Siegerto dokumentinė juosta „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“), dėmesingai nagrinėjanti po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, savo įkarščiu autoriaus prilyginamą Babilono bokšto statyboms. H. Siegerto darbas, kurtas tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų, o keliose vietose aprėpiantis ir senesnę archyvinę medžiagą, priklauso ilgalaikių stebėjimų kategorijai. Tačiau šiandien, po dešimties metų, jis jau yra virtęs akimirkos fiksacija – Berlynas pasikeitė labai greitai. Filmo garso takelį sukūrė industrial grupė iš Berlyno „Einstürzende Neubauten“.

2011 metų juostoje „Pas italą“ („Der Italiener“) Ciuriche gyvenantis režisierius Paolas Polonis kuria vieno iš šiame mieste veikiančių italų restoranų darbuotojų grupinį portretą. Italų? Anaiptol: kavinėje pluša tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai bei filipiniečiai. Tai nei Šveicarija, nei Italija, bet čia jaučiamas pasaulio istorijos prieitas susitarimas. Šią juostą visur tenka rodyti su titrais: filme kalbama Šveicarijos ir Vokietijos vokiečių, arabų, serbų, kroatų bei italų kalbomis.

Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nebepelningos. Tačiau Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas vienintelis keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvojo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su savo žmona. Įsigijęs ilgąlaik neveikusį keltuvą, idealistas išgelbėjo jį nuo demontavimo ir pradėjo savo verslą. Trumpametražį dokumentinį filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti.

„Vokiško kino dienas“ rengia Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tradicinėje kino programoje kasmet pristatomi aktualūs filmai iš vokiškai kalbančių šalių.

Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.