Režisierė Yana Ross ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai pirmą kartą per šalies istoriją ėmėsi prieštaringai pagarsėjusios Arthuro Schnitzlerio pjesės „Ratelis“, kurioje atvirai plėtojama seksualumo tema.

Skandalingos dramos adaptacija

Sceną spektaklis išvydo pavadintas „10 dialogų apie meilę“. Jo kūrėjai ryžosi XIX a. pabaigoje parašytą skandalingą dramą pritaikyti šiandienos kontekstui. Bet ar tai iš tiesų aktualu?

Rusų kilmės režisierė Y.Ross dirba įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvoje „10 dialogų apie meilę“ yra penktas menininkės kūrinys. Y.Ross labiausiai mėgsta avangardinę, netradicinę dramaturgiją, ypač vokiečių rašytojų, tad ne išimtis – ir šis spektaklis. Sigmundo Freudo bičiulis A.Schnitzleris pjesėje „Ratelis“ siekia atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės socialinių sluoksnių. Kaip teigia pati režisierė, „Schnitzleris šokiravo konservatyvią Vieną atvira geismo anatomijos analize, jis meistriškai mokėjo nuplėšti kaukes, kurias, laikui bėgant, mes priversti dėvėti kitų akivaizdoje.

Šis spektaklis atskleidžia melo psichologiją. Du žmonės gulasi į lovą, išduodami kitus, ir patys nepastebi, kaip juos išduoda partneriai. Geismo, išdavystės mechanizmą mes supriešiname su svajomis apie meilę”. Būtent šiuos dramos aspektus režisierė ir stengiasi perteikti sceninėje erdvėje, tačiau per dažnai jie pasislepia lengvų juokelių užnugaryje.

Spektaklyje tarytum žongliruojama lengvo nuspėjamumo ir netikėtumo kamuoliukais, tvirčiau pagaunant pirmuosius. Spektaklį sudaro dešimt scenų, turinčių tą pačią struktūrą: aistros valdomi vyro ir moters santykiai, besibaigiantys vienodai – lova. Aktoriai vaidina po du kartus dviejose dialoguose iš eilės, o prostitutės personažas pradeda ir užbaigia šį „lovų“ ratelį. Paskutiniame dialoge dar suteikiama vilties, kad šį kartą situacija baigsis kitaip, tačiau ir dešimta scena baigiasi taip pat – libido išlaisvinimu, kaip pasakytų S.Freudas.

Aktoriai vaidina tipizuotus personažus, atstovaujančius skirtingoms socialinėms klasėms, – tai pabrėžia ir jų dėvimi Jolantos Rimkutės kurti kostiumai. Personažai vienas kitam perduoda ne tik tą patį sąveikos tarp skirtingų lyčių modelį, bet ir mintį, kad meilės nėra, arba kad ši aistringa sąveika ir yra tas taurusis jausmas. Tokia tipizuota vaidyba sukelia žiūrovų juoką, išlaiko dėmesį, tačiau vėliau atsiveria keista vidinė praraja, į kurią ši komiška ironija krenta it akmenukas, nesukeldamas jokio aido.

Išradingos meilės scenos

Vis dėlto spektaklyje galima įžvelgti ir įdomių režisūrinių sprendimų. Pirmiausia norisi teigiamai įvertinti režisierės ir aktorių bendro darbo vaisių – išradingą meilės scenų vaizdavimą. Prieš einant į spektaklį kirbėjo mintis, kad, kaip ir pjesėje, taip ir scenoje  teks išvysti atviras aistros scenas, tačiau vietoj jų aktoriai pateikė kūrybingas ir netikėtas dialogų baigtis, kai lova gali virsti ir lagaminas, ir balti kailiniai, o mylėjimosi ritmą simbolizuoja ritmingai mėtomi mandarinai. Kiekviena meilės scena vis kitokia, atspindinti personažų charakteristiką, jų tarpusavio ryšio gilumą. Žaismingumo spektakliui suteikė ir muzikiniai intarpai, ypač Kambarinės ir Prostitutės muzikinės partitūros.

Pagirtina ir kai kurių aktorių vaidyba. Labiausiai įsiminė keletas moteriškų personažų – Tomos Vaškevičiūtės, Aurelijos Tamulytės ir Dalios Michelevičiūtės vaidmenys. T. Vaškevičiūtės vaidinamai Kambarinei nestigo jaunatviško žavesio ir gyvybingumo. Ji ir naivi, ir pykstanti, ir kenčianti dėl nepatirtos tikros meilės. Ji išsiskiria iš kitų moteriškų veikėjų ir tuo, kad vis dar nepraranda vilties sutikti ištikimą ir mylintį vyrą, o kitos  moterys jau seniai yra susitaikiusios su skaudžia gyvenimo realybe.

Pasvajoti apie geresnį gyvenimą Kambarinei netrukdo net jos darbas – ji užsisvajoja tvarkydama viešbučio kambarius. Viena tokių svajonių virsta daina – dainininkės E.Torrini kūriniu “Jungle Drum”. Ši T.Vaškevičiūtės sudainuota daina – kaip šviežio oro gūsis šioje purvinos aistros pritvinkusioje realybėje, kaip viltis, kad nuo egzistencinės tuštumos galima gydytis ir kitais būdais – ne vien aplink regimu froidistiniu metodu.

Kitų metodų ieško ir A.Tamulytės vaidinama Žavi būtybė – vardas, atspindintis veikėjos charakteristiką. Ji tikrai žavi melagė, išsisukinėtoja, juokdarė, mokanti pasimėgauti ir žemiškaisiais malonumais, ypač valgiu. Ko gero, pastarasis malonumas jai svarbesnis už meilės nuotykius – paguodą ji randa net čebureke. Aktorei, kaip ir daugelyje spektaklių, vaidinant panašius vaidmenis, tai pavyksta perteikti natūraliai ir be galo juokingai.

D.Michelevičiūtės Prostitutė humoro jausmą  iškeitusi į santūrumą ir kitokio gyvenimo ilgesį – ji atsisako melo, bando šias melo kaukes nuplėšti ir nuo kitų personažų veidų. Paskutiniame dialoge ji prasitaria daugiau nebedirbsianti tokio darbo ir svajojanti pagaliau gyventi užmiestyje. Aktorei puikiai pavyksta išreikšti personažo vidinį liūdesį ir paslaptingumą.

Išradingi scenografijos sprendimai

Teigiamą įspūdį paliko kai kurie Marijaus Jacovskio scenografijos sprendimai, ypač išradingai naudojamas liftas, kuriuo prasideda pirmas dialogas ir baigiasi paskutinis. Liftas ypač funkcionalus – juo ir atvyksta ir išvyksta viešbučio svečiai, jo dviejuose aukštuose vyksta meilės scenos, jis turi paslaptingąjį išėjimą kitoje pusėje, turi netgi  balsą – kylančio lifto mechanizmo garsą. Jis tarytum įkūnija liudininko personažą, liudijantį, kiek daug į šį viešbutį ateina žmonių, ieškančių vaistų nuo geismo ir meilės troškulio.

Gaila, kad šie paminėti privalumai turėjo stoti į dvikovą su spektaklio neišbaigtumu. Geismo mechanizmas įsuktas, dialogai vyksta, tačiau žiūrovų emocijos tyli – be juoko,  daugiau nei stebimasi, nei bjaurėjamasi, nei pykstama, nei mėgaujamasi. Jautiesi it sėdėtum S.Freudo priimamajame, ilgoje pacientų eilėje, ir iš anksto žinotum diagnozę ir vaistą – visiems vienodai taikomą tą patį gydymo metodą.

Tenka spėlioti, kodėl į „10 dialogų apie meilę“ susirinkusios publikos didžiąją dalį sudarė vyresnio amžiaus moterys ir jaunos poros. Ko gero, pirmąją kategoriją pritraukė daugiausia televizijos serialuose matomi aktoriai, jaunas poras – pramoga. Džiugu, kad spektaklis surado savo žiūrovą, tik norėtųsi, jog režisierės originalias idėjas išvystų ir platesnė publika.