Lina Lužytė, 25 metų amžiaus režisierė, sukūrusi filmą apie Lietuvą iškart po nepriklausomybės atkūrimo, teigia, kad lietuviai iki šiol jaučia sovietmečio paliktas nuoskaudas, kurios atsikartoja ir lietuvių kine. Tačiau Lina tiki, kad po šio etapo seks kitas - kūrybos etapas.

Su Lina sėdime jos bute Užupyje ir kalbame apie filmus, kūrybą, areštą Baltarusijoje bei tikrą ir nesurežisuotą požiūrį į Lietuvą.

Lina, tiems, kas nematė filmo ”Jau puiku, tik dar šiek tiek", trumpai papsakok, apie ką jis ir kaip gimė toks mįslingas pavadinimas?

Filmas “Jau puiku, tik dar šiek tiek” pasakoja apie ką tik atgavusią nepriklausomybę Lietuvą, ir jos netiesioginę ambasadorę – gamyklos darbuotoją  Danguolę, kuriai nusišypso (ne)laimė nusifotografuoti Amerikos žurnalo viršeliui. Žinoma, visos Danguolės pastangos, pasirodyti kuo ”reprezentatyviau”, baigiasi tragikomiškai.

Iš esmės, šis filmas yra apie paprastus žmones ir jų prisitaikymą prie permainų tiek asmeniniame gyvenime, tiek keičiantis politiniams režimams valstybėje, šiuo atveju, iš sovietinės Lietuvos - į laisvą. Kaip žmogus, išėjęs iš priespaudos režimo, ieško savo identiteto laisvėje? Kaip jis turi elgtis, būdamas laisvas? Kaip turi atrodyti? Įvyksta lūžio momentas, apie kurį ir sukasi visas filmo siužetas. 

O filmo pavadinimas gimė dar labai ankstyvoje stadijoje, kai tik pradėjau rašyti scenarijų Tuomet Barselonoje gulėjau prie jūros sulaužyta ranka ir pavadinimas tarsi išplaukė, nežinia iš kur, nežinia kaip. Daug kas sako, kad jis per ilgas, per kreivas, bet man asmeniškai labai patinka, nes pavadinime užkoduota visa filmo esmė.  

Pagrindinė herojė Danguolė – perfekcionistė tobulu cheminiu sušukavimu. Kokia ji dabar,  2011 metais? Ką ji veikia, kaip mąsto?

Danguolės gyvenimas pasikeitė: nebėra fabriko, namų bendrijos, kolektyvo, cheminio. Greičiausiai ji dirba prekybos centre, sėdi kasoje pasitempusi, pasidažiusi, gražiai šypsosi, tačiau jos viduje viskas yra priešinga išorei.

Tarsi Danguolė būtų priėjusi kažkokią ribą. Ir kaip tikra Coen‘ų ( broliai E.ir J. Coen‘ai – režisieriai, red. past. ) filmų herojė nekenčia visų ir visko aplink: už jos balto, kaip šaldytuvas „Snaigė“, besišypsančio veido slepiasi neapykanta...

Kalbamės kovo 11 d. išvakarėse. Simboliška, kad tai filmas apie Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo. Kodėl gimė idėja papasakoti būtent tokią istoriją? Ką ja norėjai pasakyti žiūrovams?

Filmo scenarijus prasidėjo nuo klausimo, kurį uždaviau pati sau: o kas būtų, jei 1992 metais į Lietuvą būtų atvažiavęs Amerikos žurnalas fotografuoti paprastą šeimą. Kaip į tai reaguotų ta šeima, kaimynai, bendradarbiai?

O nepriklausomybės tema išplaukė tik po to, kai buvo sukonstruotas filmo siužetas. Iš tiesų, tas Amerikos, kaip itin svarbios, didžios šalies supratimas išplaukia iš mano pačios vaikystės. Mano didelė dalis giminių yra iš Amerikos. Jie nuolatos atvažiuodavo į Lietuvą vasaromis, kai aš atostogaudavau kaime. Grįžus rudenį į Vilnių, rasdavau jų paliktas lauktuves: žvėrelių formos vitaminus, importinį muilą, kurį saugodavau kaip didžiausią prabangos prekę.

Tai man paliko labai stiprų įspūdį. Mano, kaip vaiko, vaizdiniuose yra likę labai daug svarbios informacijos iš tų laikų ir ji, ko gero, atsikartoja kūryboje.

Kaip manai, kaip pasikeitė visuomenė per 21 laisvės metus? Kas jai dabar aktualu?  Kaip į aktualijas reaguoja menas?  

Žiūrint į netolimą Lietuvos praeitį, aš matau linijinę istoriją, linijinį montažą: sovietų valdžia, priespauda, išsilaisvinimas, nepriklausomybė, mafija, korupcija, įstojimas į Europos Sąjungą.

Bet tas dabartinis gyvenimas primena pakuotę, aptrauktą gražia Europos Sąjungos plėvele, nes viduj vis tiek liko to sovietizmo, kurį bandome dangstyti vartotojiškumu, plagijavimu.

Neva vyksta globalizacija, žmonės kopijuoja madas, elgesį, kultūrą iš Vakarų, tačiau, mano manymu, jų galvoje vis tiek yra likusi nuoskauda, liūdesys ir labai stiprus nepilnavertiškumo kompleksas, tarsi būtume murzini.

Dėl to ir lietuvių mene, kalbant apie filmus, nėra lietuviško identiteto, o tik Q. Tarantino, G. Ritchie‘o ar kitų garsių režisierių filmų kopijos. Bet tik bandydami, kurdami, klysdami galime sukurti naują lietuviškų filmų tradiciją. Tikiu, kad po „copy-paste“ etapo, seks kūrybos etapas.

Ką tau pačiai reiškia Lietuva, patriotizmas? Tu keliauji po festivalius, matai jaunus veržlius kitų šalių režisierius, nekyla nors išvažiuoti? Ar kūrėjui būtina keisti aplinką?

Aš jaučiuosi pasaulio piliete. Manęs neriboja šalis. Lietuva, kaip ir kitos šalys, nėra nei geresnė, nei blogesnė. Skirtumas tik toks, kad aš čia gimiau ir kalbu lietuvių kalba. Tačiau čia nesijaučiu svetingai, todėl, kad žmonių santykiuose yra daug pavydo. Dėl jo visi viską slepia, bijo dalintis idėjomis.

Kai kūriau filmą, žinojau, kad jei aš padarysiu blogai – antro šanso nebeturėsiu, mane „suvalgys“. Tai skatino dirbti ir judėti į priekį. Lietuvoje žmonės labai greitai nuteisia, pasmerkia. Kritikai - tarsi budeliai. Jei padarysi klaidą – tave „ištrins“. Gal taip yra todėl, kad Lietuva - maža šalis, visi apie vieni kitus žino.

Kalbant apie emigraciją – jei aš išvažiuosiu, tai nesijausiu, kad išdaviau Lietuvą. Tiesiog šiandien esu čia, nes mokausi Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, dėstau „Skalvijos kino akdemijoje“ ir turiu minčių pradėti naują  filmą. 

Kaip paaiškinti tai, kad tavo filmą supranta ir užsienio šalyse - gauni apdovanojimus, regis, už tik mums, lietuviams, suvokiamą to meto tematiką?

Pirmą kartą šį filmą išvydo žiūrovai Rusijoje. Salėje sėdintys tikri maskviečiai, žiūrėdami šitą filmą, klykė iš juoko ir pasitenkinimo.  Man buvo keista jų reakcija, nes tame filme Rusija, t.y. sovietų laikai yra ironizuojami, bet žiūrovai atpažino tą erą, to laikmečio rūbus,  importines prekes, „Amerikos stebuklą“.

Ir nors tame filme „Amerika“ sukuria tragikomišką „košmarą“, iš tikro „košmaras“ yra tuose personažuose, sukurtuose sovietmečio.

Vakarų Europos šalyse šis filmas atrodo universalus dėl to, kad filmas pasakoja ir apie tai, kad kiekvienas žmogus nori atrodyti geresnis negu jis yra. Jis stengiasi save reprezentuoti truputį meluodamas. O dėl istorinio konteksto (rekvizitas, kostiumai) – jie tai irgi atpažįsta ir juokiasi drauge su mumis.

Žinant, kad tai puiki komedija, kaip vertini mūsų tautos humoro jausmą? Kaip pati supranti komedijos žanrą?

Visaip bandžiau išvengti žodžio „komedija“ ir šitą filmą pristatinėjau kaip satyrą, tačiau toks terminas neprigijo. Ir nors komedija turi neigiamą šleifą, kad ji yra toks “kramtalas”, šlamštas, vis tik savo filmą pavadinčiau komiška drama.

Kalbant apie tautos humoro jausmą, galiu palyginti žiūrovų reakcijas Lietuvoje ir užsienyje. Jos labai skiriasi: pavyzdžiui, lietuviai juokiasi iš kvailų išraiškų, juokingų aprangos detalių, skirtingai nei žiūrovai užsienyje.

Aš padariau išvadą, kad lietuviai tiesiog kitaip žiūri kiną, pastebi kitokius dalykus. Tuo tarpu užsienyje žiūrovai juokiasi apjungdami galvoje scenas, surasdami kontekstą, todėl jiems juokinga visai kitose filmo vietose.

Ar tiki, kad galėtum kurti kitoj šaly, kaip režisierė? 

Vargu, nes filmui sukurti reikia daug pinigų. Šalyje, kurioje gimei ir užaugai ir kuriai kuri, finansavimą gauti labiau tikėtina nei kokioje nors kitoje šalyje. Kitas dalykas - kalba ir pažintys, aktoriai ir kino bazė, kuri Lietuvoje yra pakankama. 

Kiti sako, kad Lietuvoje kurti labai sunku... Kas padeda, o kas trukdo įgyvendinti planus?

Didžiulės patirties filmų gamyboje neturiu, bet iš esmės tas aparatas yra gana paprastas. Pirma, reikia gerai parašyto scenarijaus. Tai jau yra daug. Prodiuserio, kurį -  gerą - Lietuvoje nesudėtinga surasti. Tuomet tenka ilgokai ieškoti finansavimo ir/ar kooprodiuserio užsienyje. Galiausiai belieka sudėti visą širdį į filmo gamybą.

Ir nors aplinkui girdisi verksmai ir skundai, kad nėra pinigų, aš vis tik tikiu, kad jei turi gerą istoriją ir ja tiki – atrasi ir bendraminčių, kurie padės ją įgyvendinti.

Žinau, kad neseniai lankeisi Baltarusijoje, filmavai dokumentinį filmą savo magistro darbui. Papasakok plačiau apie tai. Kuo skiriasi ir kuo panašus Baltarusijos ir Lietuvos jaunimas?

Darbinis šio filmo pavadinimas – “Pasakų miestas”. Baltarusijoje nufilmavome 120 val. trukmės medžiagos apie žmones, kurie nelegaliai prekiauja minkštais žaislais pravažiuojančiuose traukiniuose.

Vieno filmavimo metu su operatoriumi buvome areštuoti, todėl kad filmavome be leidimų ir nors buvome pričiupti ir labai išsigandę – viskas baigėsi laimingai – medžiaga išliko.

Filmavome Alytaus dydžio miestelyje Žlobine. Ten visos merginos dėvi itin trumpus sijonais, avi super aukštus aukštakulnius, jų palaidinės su labai giliomis iškirptėmis, todėl Žlobine buvo sunku suprasti, ar mergina yra prostitutė, ar tik šiaip persipuošusi persona.

Vaikinai taip pat visi iki vieno dėvi treningus ir yra agresyvūs. Kalbant apie panašumus ir skirtumus, iš esmės man atrodo, kad žmonės visur yra vienodi ir palyginus tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos provinciją – jos būtų tikrai kažkuo panašios.

Tačiau skirtumas išryškėja kalbantis su Minsko jaunimu. Išvada tokia, kad visi, kas jauni, kas mąsto, nori iš ten pabėgti, nes jie gyvena įtampoje ir baimėje: negali laisvai kalbėti, elgtis, kaip nori.

Tai yra paradoksas, nes Baltarusija  - laisva šalis, o gyvena jie tarsi mes, lietuviai, sovietmečiu. Baltarusijoje atvirai apie šalį, politinį režimą kalba tik degradavę ir bepročiai žmonės.