Vienam iš žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Stasiui Eidrigevičiui liepos 24-ąją sukako 65-eri. Nors daugiau nei porą dešimtmečių dailininkas gyvena Varšuvoje, niekada nepamiršta savosios gimtinės, studijų miesto Kauno. Jubiliejinio gimtadienio išvakarėse – pokalbis su grafikos maestro Lenkijos sostinėje.

– Savo darbuose, tekstuose, atsiminimuose dažnai sugrįžtate į gimtinę ir savo Mediniškius (Panevėžio apskrityje) vadinate Gyvenimo akademija. Kuo jums iki šiol svarbus šis visatos kampelis?

– Nusakant tuometį mano adresą, reikėtų paminėti dar kelis miestelius – Rozalimą, Pakruojį. Mediniškių kaime praleidau pirmuosius savo vaikystės metus. Atsimenu nedaug, bet keletą spalvingų fragmentų – taip.

Aš ir mano dvi sesės: Genutė ir Apolonija – laikėmės kartu. Aš buvau toks sumanymų išradėjas. Kartą tėvai išvežė į Rozalimą karvės odą parduoti. Sesėms sakau: kad nebūtų nuobodu, sukurkime laužą – pečių ant palangės. Ugnis pakilo, kaimynė atbėgo, išgelbėjo namą nuo gaisro.

Apie 1955 m. tėvai persikėlė į Lepšių kaimą prie Panevėžio. Čia ir prasidėjo tikroji gyvenimo akademija.

Taigi dauguma mano prisiminimų siejasi jau su šiuo kaimu. Tam, kad įamžinčiau šią vietą, tuos laikus, parašiau aukštaičių tarme savotišką poemą – Giedančio Gaidžio Galva (GGG). Kur ir kokia forma tas kūrinys turės savo premjerą – dar pamatysime.

– Jūsų gyvenime itin svarbūs Tėvai. Kaip esate man sakęs prieš porą metų Varšuvoje,  išaugote šeimoje, kurioje motina buvo lietuvė, o tėvas turėjo lenkiškų šaknų. Nors jie visą gyvenimą barėsi, kad net jei lietus lydavo, atrodė, kad vienas iš jų dėl to kaltas. Bet jie mokėjo sugyventi, kodėl tokio sugyvenimo mūsų pasaulyje dabar trūksta?

– Taip, aplink – barniai, ypač politikos pasaulyje. Tarp menininkų – panašiai, tik tie barniai ne tokie – į akis, o toks pletkininkų, pavyduolių spiečius. Mažai ką girdžiu, nes esu atsidavęs kūrybai. Sumanymų, idėjų turiu šimtus, tai padeda gyventi.
Mano autorinis spektaklis Varšuvos teatre "Studio Baltas Briedis" 1994-aisiais buvo skirtas tėvams. Ne tik. Ten ir lietuviška daina, lietuviški žodžiai. Tartum dviejų kraštų suartinimas. Bet su tuo suartėjimu įvairiai būna...

– Mokėtės Kaune, Vilniuje, o paskui pasirinkote Varšuvą. Kokį miestą pavadintumėte savosios kūrybos atskleidėju? Kuriame radote daugiausia laisvės?

– To miesto pavadinimas KŪRYBA. CREATION. Kurdamas nesvarstau: ar aš laisvas, ar ne. Kiti klausimai. Menų darže turiu nuspręsti, ką ten auginti...

Žiūrėdamas į nueitą kelią jaučiu, kad mano kūryba daro įtaką daugeliui kūrėjų, pasekėjų turiu įvairiose šalyse. Vieni tai išpažįsta asmeniškai, kiti – rašydami internetinius laiškus.

– Šiek tiek pakalbėkime apie Lietuvos skaudulį – emigraciją. Ar jus galima pavadinti emigrantu? Juk 1980-aisiais iš Vilniaus išvažiavote ne į kokią Rygą, Taliną ar Tbilisį, o į užsienį, kad ir draugiška vadintą Lenkiją?

– Aš nesijaučiu niekur išvažiavęs. Meno istorijoje dailininkai keliauninkai veržėsi į Paryžių, į Romą. Vieni kitiems darė įtaką, žavėjosi atradimais tapyboje, architektūroje ir kitur. Toks sveikas ėjimas į priekį.

Istorinės aplinkybės turėjo ir turi įtakos menams, kartais sunkesnėmis sąlygomis gimsta stipresnis menas. Pavyzdžiui, socializmo laikotarpiu Lenkų plakatas išgarsėjo visame pasaulyje, įnešė į tą meno sritį svarbų indėlį. Šiame žanre esu sukūręs apie tris šimtus darbų. Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojau tų darbų kolekciją.

– Kaip Varšuva pasitiko jus? Raudonų kilimų netiesė?

– Atvykau į Varšuvą 1980 m., svajodamas greitai išskleisti kūrybos sparnus: tuo metu augo ir brendo "Solidarnosc", parduotuvės tuštėjo, žmonės pyko, dailininkai glaudėsi prie bažnyčių, jose organizavo parodas... O aš atsiskyręs, nelabai suvokiantis, kas bus toliau, pradėjau iliustruoti knygas. Būtent pasakose suradau savo kūrybos oazę.

Netrukus atėjo tarptautinis pripažinimas, pasipylė premijų srautas. Jaučiau, kad esu reikalingas. Jaučiau, kad mano fantazijos pasaulis neša naujieną, kuri yra suvokiama ir laukiama.

1986 m. Ispanijoje gavau "Premio Catalaunija". Kai atskridau į Barseloną, pasitiko mane kaip karalių, laikraštyje "El Pais" pirmajame puslapyje – mano portretas, televizijoje per žinias – pašnekesys. Ispanai mane atpažindavo gatvėje. Pirmą kartą pajutau, kad man skiriamas toks dėmesys. Ne už mėlynas akis, ne už garbanas, o už mano kūrybą.

– Kartais dirbate su studentais. Kai kalbu su dėstytojais, jie sako, kad dabartinis jaunimas neturi motyvacijos. Stoja bet kur, kad tik stotų. Net ir į dailės mokslus, net nežinodamas ir neturėdamas elementarių suvokimo pagrindų. Jums teko susidurti su tokiais jaunuoliais?

– Jaunimo problemos yra panašios visais laikais. Šampanas atidarytas putoja, po to putos silpnėja. Daug pašauktųjų – mažai išrinktųjų. Taip yra. Yra talentų, kuriuos reikia laiku pastebėti ir padėti jiems augti. Yra talentų, kurie beveik patys auga. Talentas, kantrybė, darbas – tai kelias į sėkmę. Aišku, reikia ir laimės. Taip pat – reiklumas sau ir kitiems. Tai labai svarbu.

Dar vienas pastebėjimas, kuris šokiruoja: jaunimas, studijuojantis meną... nesidomi menu. Paaiškinsiu. Kiek tenka būti įvairiuose renginiuose, dauguma lankytojų – pensininkai. Tiek Lietuvoje, tiek kitur. Net Paryžiuje – parodas būriais lanko susiorganizavę pensininkai.
Kai Panevėžyje vyksta autoriniai susitikimai, daugiausia ateina senukų. Klausimas – kodėl? Man aiškinama: jaunimas į biblioteką ateina pasinaudoti kompiuteriu, atsispausdinti... elektroninių kelionės bilietų. Emigracija? Taip.Tai liūdnas reiškinys.

– Esate sakęs, kad jūsų studija gali būti ir lagaminas. Dabar Varšuvoje turite savo studiją ir pasakojote apie jos slenkstį?

– Ką čia tas slenkstis? O Dieve, koks ilgas ir sunkus kelias buvo iki tos studijos. Tokia scena – Lietuvos ambasados atidarymas Varšuvoje. Mano parodos atidarymas tose erdvėse – taip pat. Prie vieno mikrofono – aš, prie kito – Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, prie trečio – Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, vėliau žuvęs lėktuvo katastrofoje Smolenske.

Parodos atidarymo kalbos oficialios ir gražios. Kai buvo pasakyta, kad 26 metus laukiau, kad gaučiau dirbtuvę, lenkų prezidentas priėjo prie manęs ir šnibžda man į ausį: "Gal galiu kuo padėti?" Atsakau: "Ačiū, jau nereikia." Dirbtuvė – svarbu, bet man svarbiau – kūrybinis polėkis, svarbu jausti, kad esi reikalingas. O svarbiausia – idėjų šaltinis. Jis yra. Todėl galiu pasakyti, kad paskutinio žodžio dar nepasakiau.

– Maestro, kurį gyvenimo tarpsnį galėtumėte pavadinti svarbiausiu? O kada buvo sunkiausia ar įdomiausia? Išvykimas iš Lietuvos? Vaiko gimimas? Kūrinio laukimas?

– Maniau, kad sunkiausi laikai jau praėjo, tai dabar bus lengviau. Nieko panašaus. Nėra tokio laiko, kuris nesvarbus. Su didžiule pagarba atsimenu tas dienas Lepšių kaime, kai aš prie lango, vietoj stalo – siuvamoji mašina, ant jos mano dažai – guašas, akvarelė ir maži popierėliai, ant kurių tapau. Tie paveikslėliai – mano turtas, mano fantazijos audra. Prieina mama ir sako: "Stasiuk, akis sugadinsi, pailsėk." Tėvas kieme sėdėdamas rogėse šaukia: "Stasiuk, važiuojam į mišką medžių pjauti!" Arba: "Stasiuk, dabar pilavosim malkas." Skaldyti, krauti prie sienos... Šieno vežimas.... Runkelių ravėjimas... Darbų be galo... Kai tik laisvas, vėl puolu prie savo paveikslėlių tapymo... Po to išsipildė mano svajonė – nusipirkau "Zenito" aparatą. Fotografija... Tėvų portretai, kaimynai, seserys... Įamžinau tuos laikus.

Kai žiūriu į jų portretus – kaip vakar, visi kaip gyvi... Gerai, kad buvau darbštus. Galbūt ir dabar. Dar...

– Kas jums yra įkvėpimas? Juk daug ką galima pastebėti, bet ne viską pamatyti, tad reikia esmę fiksuoti. Tad ne paslaptis, kad kišenėse nešiojatės pieštukus ir blonknotus. Kas į juos patenka? Kokia akimirka svarbiausia?

– Pavyzdžiui: Varšuvos traukinių stotis... Peronas... Aš laukiu traukinio... Netoliese – žmogus su dviračiu. Staiga matau – ant žemės krenta kažkokia dėmė. Taigi paukščio š... Pakeliu galvą, ant stulpo – garsiakalbiai, lempa, ant jos balandis tupi... Išsiimu pieštuką iš kišenės ir įamžinu tą įvykį. Tas š... galėjo kristi ir ant dviratininko baltų marškinių, o jei stovėčiau po lempa, tai ir ant manęs... Piešinys – eskizas – matau filmą "Balandžio išdaigos"... Komiška? Taip. Gyvenime – ir drama, ir komizmas šalia...

– Esate iliustravęs ne vieną vaikišką knygą? Gal jumyse kur nors dar gyvena vaikas (o gal jo pasaulėlis)? Ar tikrai jau toks skirtingas vaiko ir suaugusiojo pasaulis?

– Aš dažnai jaučiuosi kaip vaikas, ypač virtualiame pasaulyje. Gyvenimo situacijose – taip pat. Kai stebiu besibarančius politikus, man jie kaip maži vaikai. Iliustruodamas knygas turiu įsigyventi, būti savotišku aktoriumi, stebėti sukurtą paveikslą vaiko akimis.

Kūryboje dažnai nenubrėžiu ribos tarp to, kas vaikams, kas suaugusiesiems. Tik žiūrint į kino anotaciją kartais rašoma: filmas – nuo 12 metų, nuo 16 metų, kartais – nuo 18-os. Bet uždraustas vaisius visada saldesnis. Smalsumas? Taip. Vaikai, einam pažiūrėti, kas yra už nevarstomų durų. Jei uždaros – bent pro rakto skylutę...

– Vienas iš skiriamųjų bruožų, kai galima atpažinti Stasio Eidrigevičiaus kūrybą, didelės kūriniuose pavaizduotųjų akys. Kas jums yra akys – sielos veidrodis? Pasaulis? Ar turi reikšmės akių spalva? Gal kokios spalvos bijote?

– Čia tai bent pokštas. Dabar kuriu ciklą darbų, kur nėra akių, nei veido. Toks savotiškas geometrijos pasaulis. Gal kas pasakys: "Čia ne Stasys!" Bet tai aš. Apvaldant kompoziciją galioja tie patys dėsniai, formų darna, jų dydis, harmonija, linijos kylančios, jų lūžis, nutolimas ar priartėjimas, spalvos aktyvumas arba jos nuraminimas. Spalvos ieškojimas. Tai tikras kūrybos procesas. Tada jaučiuosi laimingas. Spalvos ieškojimas – taip – tiesa. SPALVA. Ji man visada reikšminga. Pavyzdžiui, plakate Lie-TU-Va – trys geometrinės dėmės – geltona, žalia, raudona. Tų spalvų centre – trikampio formos anga, pro kuria žiūri didelė vaiko akis. Modeliu buvo mano sūnus Ignacy.

– Garsių dailininkų paveikslus mėgstama klastoti. Jūs ir pats esate patvirtinęs savo darbų autentiškumą ar klastotę. Sakykite, ar labai pykstate ant tų, kurie bando pasinaudoti jūsų vardu ir technika ir taip parduoti neva Eidrigevičiaus darbą?

– Čia ne pyktis. Jei kitas žmogus bando daryti paveikslą ir pasirašyti mano parašu – jis apgauna ne tik mane, jis bando apgauti kitą žmogų, bando apgauti muziejų, galeriją, įneša melo į menų pasaulį.

Tikras meno žinovas pajaus, kad tai melas, bet eilinis žmogus, mažiau susidūręs su menu, patikės ta apgaule.

Pavyzdys. Esu Čikagoje pakviestas vakarienei. Šeimininkė rodo darbus, kuriuos yra įsigijusi, tarp kurių nemažai ir mano darbų. Ir viena pastelė – klastotė. Jai tai pasakau. O ji man taria, kad jau pripratusi prie to paveikslo. Vakarienė skani, bet tas atradimas – kartus.

– Tarp daugybės tarptautinių apdovanojimų jums suteiktas ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas. Kuo jis jums reikšmingas? Ar jis įpareigoja? Juk jūs – Nacionalinė vertybė.

– Vieną kartą Seimo leidykla užsakė plakatą Lietuvos nepriklausomybės proga. Buvau apgyvendintas netoli Seimo. Vieną rytą skambutis – ateina Danutė Zovienė iš Dailininkų sąjungos, atneša naujų leidinių, pasveikindama tokiais žodžiais: "Tu vis tiek mūsų." Šie žodžiai pakelia dvasiškai, juos girdžiu dažnai, kažkur erdvėje – kaip himną. Taip. Ir rašydamas esė "Kultūros barams" rašau ne keliems žmonėms, rašau Lietuvai, kitoms kartoms, tai, ką matau savo kelionėse, ką jaučiu, kad liktų įamžinta žodžiu, piešiniu ir fotografija.

– Prieš tai klausimą uždaviau turėdamas galvoje šį – Otaru (Japonija) mieste veikia jūsų vardo muziejus – "Hiroko Mori & Stasys Museum". O Lietuvoje, kur esate Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatras, tokio nėra. Net Panevėžio savivaldybės ribose... Šiek tiek skaudu, ar tiesiog kai kas dar to nesumąstė...

– Tokia scena – Vilnius, Prezidento rūmai, priėmimas, daug meno žmonių. Mane užkalbina tai vienas, tai kitas – tartum susitarė siūlydami idėją – įkurti Stasio muziejų.

Kitą dieną keliais automobiliais važiuojame į Dubų kaimą prie Panevėžio, kur mano sesuo prižiūri sodybą, kurioje gimė ir augo mano mama. Tarp svečių – net Kauno miesto tuometis architektas. Vaišės, kalbos, fantastiški sumanymai. Pavakarę svečiai išsiskirstė, liko ranka rašytas popierėlis, įamžinantis Muziejaus įkūrimo pradžią... Bėga metai...

2009 m. mano šešiasdešimtmečio proga paroda Varšuvos sukilimo muziejuje. Atvažiuoja ką tik išrinkta Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Papasakojęs apie parodą, paklausiau, ar būtų galima šnektelėti apie Stasio muziejų? Atsakė: gal ne šiais metais... Jau 2014-ieji. Dabar truputis optimizmo. Laikraštyje "La Martin Dimanche" šių metų birželio 1-ąją – per du puslapius reportažas apie naujo muziejaus atidarymą Prancūzijoje, Rodezo mieste. Kas tai per muziejus, kainavęs apie 25 mln. eurų? Nuotraukoje matome tartum surūdijusiu metalu padengtą tvirtovę. Tai Pierre'o Soulages meno muziejus. Šiam prancūzų tapytojui dabar 94 metai, pastaruoju metu tapo beveik vien juodus faktūrinius paveikslus. Rodezas – jo gimtasis miestas.