– Agota Ago – tas pakartojimas skamba kažkaip mistiškai…

– Nejaugi? Iš tiesų jo kilmė labai paprasta. Dar mokykloje buvome kelios draugės, kurias vienas klasiokas juokais vadino Ago Ago, Moni Moni, Sim Sim. Pradėjusi kurti ir savo kūrybinius bandymus dėti į socialinius tinklus, aš tiesiog pasinaudojau mokyklos laikų išdaiga ir pasidariau iš šio smagaus garsų sąskambio pseudonimą. Vis dėlto, kai lipu į sceną, dažniau prisistatau tikruoju vardu – Agota Zdanavičiūtė, nes anas skamba truputį vaikiškai.

– Mažai nuotraukų, kuriose būtum be kanklių. Kada šis instrumentas pateko tau į rankas?

– Viskas prasidėjo nuo mano tėvų. Dar ankstyvoje vaikystėje tėtis pirmasis susidomėjo „Romuvos“ judėjimu („Romuva“ – senovės baltų religinė bendrija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas – aut. past.) Pradėjome drauge važinėti į „Romuvos“ stovyklas. Pamenu įvairius prasidainavimus, sutartines, liaudies šokius, apeigas. Vėliau tėvai sugalvojo mudvi su sese leisti į Vilniaus etninės kultūros centrą mokytis kankliuoti. Tačiau kanklių mokytoja buvo griežta, tad netrukus metėme. Pramokome groti tradicinėmis devynstygėmis kanklėmis, bet viskas tuo ir baigėsi.

– Sprendžiant iš dabartinės veiklos, galutinio taško kankliavimui tuomet dar nepadėjai?

– Dar ne... Kai buvau šešiolikos, patekau į tradicinių šokių stovyklą Molėtų rajone. Ten vyko įvairios dirbtuvės. Vienose iš jų buvo grojama kanklėmis. Tada kažkaip naujai, sąmoningai pati priėjau prie šito instrumento ir lyg iš naujo pastebėjau kanklių skambesio grožį. Vos grįžusi iš stovyklos įsigijau pirmąsias savo devynstyges kankles, nors šiuo metu groju dvylikastygėmis. Su daugiau stygų galima išgauti daugiau garsų, skirtingų muzikinių variacijų; atsiranda daugiau harmonijos, melodinio gylio. Yra ir dar sudėtingesnių kanklių, skirtų koncertams, kuriomis per karantiną truputį mokiausi groti pas kanklininkę Aistę Bružaitę.

– Kuo tas kanklių skambesys tave taip patraukė? Ne paslaptis, kad vaikas, atėjęs į muzikos mokyklą, dažniau renkasi gitarą, fortepijoną, bet ne kankles.

– Vienu momentu ėjau iš proto dėl smuiko dievaitės Vanesos Mae. Ir aš norėjau groti smuiku taip virtuoziškai kaip ji. Tuomet net muzikos mokykloje iš chorinio dainavimo dvejiems metams perėjau į smuiko klasę, o paskui grįžau. Pianinas? Na, tas jo plaukiantis skambesys man kažkaip nelipo. Gitara? Bandžiau ja groti tada, kai dar mokiausi Vilniaus S.Nėries mokykloje, bet irgi nesudomino. Kanklės sužavėjo savo lengvumu. Su jomis buvo lengva ir paprasta kažką įdomaus sukurti.

– Ar tiesa, kad kurį laiką muzikavai su sese?

– Nuo 2010-ųjų su sese muzikavome savo grupėje „Sen Svaja“ ir kūrėme muziką. Vėliau, nuo 2015 m., sukūrėme sesių duetą „Laiminguo“. Dabar tai folkloro projektas, kuris aprėpia koncertinę ir edukacinę veiklą. 2017 m. pradėjau savo veiklą kaip solo muzikantė ir tęsiu ją iki šiol. 2021-aisiais išleidau savo pirmąjį solinį albumą pagal žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakas „Kur giria užėjo“.

Per kankles žmogus tarsi susisieja su medžiu, o medis – pasaulio gyvasties simbolis visose kultūrose.

– Nuo tada kanklių muzika yra pagrindinė tavo veikla?

– Tikrai taip. Kanklės – visas mano gyvenimas. Mokau norinčius kankliuoti ir dar užsiimu koncertine veikla. Tiesa, baigusi mokyklą labai norėjau studijuoti archeologiją. Neįstojau. Tuomet pasirinkau istorijos, dar vėliau – muzikinio folkloro studijas. Jei atvirai, su kanklėmis susidraugavau ne iš karto. Teko nemažai pasimokyti, o kai jau labiau įgudau, mudviejų su kanklėmis santykis pasidarė glaudesnis. Dar vėliau įvairiose stovyklose, renginiuose ėmiau pastebėti, kad žmonės nori pas mane ateiti mokytis kankliuoti. Atrodė keista, kaip mokyti kitus, kai, atrodo, pati dar nelabai moku (juokiasi).

– Ar taip ir gimė kankliavimo ratų idėja? Tie ratai irgi skamba truputį mistiškai...

– Kanklių ratas turi dvi prasmes. Pirmoji – paprasta: mes kankliuojame susėdę ratu. Antroji – kur kas gilesnė, nes ratas – tai bendrystė. Čia daug skirtingų partijų, kaip ir kanklėmis grojančių žmonių, susipina į vienį. Taip dešimt kanklių tarsi tampa vienu kūnu. Kai labai užsikankliuojame, nuo to rezonuojančio garso ima rodytis, lyg už nugaros kažkas dainuotų. Kartais mes išties imame ir uždainuojame. Pirmąsyk kanklių ratą įsukau festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kuris vyko Duburio saloje. Tai kasmetis šiuolaikinės baltų kultūros ir savitos, alternatyviosios muzikos renginys. Tuomet sugalvojau, kad noriu suburti žmones į ratą, duoti jiems kankles ir pasimėgauti grojimu drauge. Labai skirtingai žmonės į jas reagavo. Vieni ėmė į rankas drąsiai, kiti be galo atsargiai bandė prisijaukinti.

– Klausantis atrodo, kad tos tradicinės lietuviškos kanklės tavo rankose suskamba kažkaip naujai, netgi siunčia mums kažkokią žinutę.

– Yra tokia istorija, kad, mirus žmogui, nukertamas medis ir iš jo pagaminamos kanklės. Tikėta, kad skambinant tokiomis kanklėmis galima bendrauti su mirusiu giminaičiu, kuriam ir skirtas tas instrumentas. Per kankles žmogus tarsi susisieja su medžiu, o medis – pasaulio gyvasties simbolis visose kultūrose. Per šaknis jis įsiskverbia giliai į žemę, stovi tvirtas ir nepajudinamas, jo šakos remiasi į dangų. Taip medis tarsi sujungia visą pasaulį.

Neišskiriamos: solinę veiklą pradėjusiai A.Zdanavičiūtei kanklės – ir meditacija, ir kūrybinių ieškojimų išraiška. L. Juškauskaitės nuotr.

– Kaip apibūdintum savo kuriamą muziką?

– Reikėtų jos paklausyti. Visus įrašus, vaizdo klipus keliu į jutubą. Savo muziką vadinu spontaniškai užgimusia, improvizacine, paįvairinta autorinėmis kompozicijomis, gyvu balsu. Netgi truputį meditacine. Nors ne viskas pas mane taip spontaniška. Šiuo metu kuriu dainas ir pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eilėraščius. Pirmasis mano albumas sudėliotas iš E.Šimkūnaitės pasakų. Taigi, viskas čia gerai apgalvota ir surepetuota. Juk ir kanklių ratas – tai tarsi buvimas tarp garsų, savotiška meditacija visiems tame rate esantiems. Ko iš manęs tikisi kankliuotojai? Visko po truputį: ir meditacijos, ir kankliavimo žinių pradžiamokslio, ir pasitobulinimo. Kartais kanklių rate mes grojame ir liaudies dainas ar net vokalinių sutartinių melodijas, kurios, atliekamos kanklėmis, skamba labai unikaliai.

– Dažnai kartoji, kad kanklių muzika yra meditatyvinė...

– Juk taip ir yra. Ji turi mistikos, ramybės, lyrikos atspalvį. Kanklėmis visuomet pirmiausia buvo grojama sau. Jos laikytos namų instrumentu. Kanklėmis anksčiau grodavo tik vyrai: po darbų užsidėję kankles ant pilvo, pusiau gulomis medituodavo klausydamiesi garsų. Tik vėliau kanklėmis imta groti scenoje, jos pateko į kapelos sudėtį, tapo linksmesniu ir labiau visuomenišku instrumentu. Ir pati pajuntu, kad jeigu tik liūdna, ilgu, kažkas kelia nerimą, imu kankles ir tiesiog skambinu. Taip, kaip tuo metu norisi. Tokia muzika mane labiausiai ramina. Apskritai šis instrumentas, manau, labiau tinka vakarui. Kai sutemsta, tuomet atrodo, kad kanklės skamba gražiau.

– Kokius kūrinius labiau mėgsti groti kanklėmis – linksmus ar liūdnus?

– Kanklėmis galima groti tiek liūdną, tiek linksmą melodiją, tiek lyriką, tiek ir šokius. Liaudiški šokiai yra linksmi, greiti, puikiai joms pritaikomi, bet grojant ramiau, labiau minoru, kanklės man tiesiog gražiau skamba.

– Kaip sužinojai, kad žolininkė E.Šimkūnaitė dar kuria ir pasakas?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad viena draugė, mums kažkur vakarojant, nusprendė pasekti man pasaką prieš miegą apie medžius ir jų galias. Maždaug po metų lyg netyčia man į rankas pateko E.Šimkūnaitės knyga, kurioje radau ir tą draugės sektą pasaką. Žinojau, kad E.Šimkūnaitė yra garsi žolininkė, bet kad ji rašo pasakas – nė nenumaniau. Susidomėjusi pradėjau skaityti, o galvoje išsyk kilo mintis sukurti dainų pagal jos kūrybą. Įžanginėje pasakoje mergaitė eina į girią ir kreipiasi į medžius, prašydama pamokyti jų kalbos, kad galėtų padėti sergančiai mamai. Tą patį, ruošdama šį albumą, dariau ir aš – ėjau į gamtą, įrašinėjau jos garsus, juostiniu fotoaparatu fiksavau vaizdus, kuriuos vėliau panaudojau albumo dizainui. Gyvenu Filaretų rajonėlyje, kuris yra arti miško, tai keldavausi penktą ryto ir bėgdavau, kol dar mašinos neūžia, įrašinėti paukščių čiulbesio. Draugai gamtininkai vėliau padėdavo jį iššifruoti. Trumpai tariant, tarp žolininkės pasakų ėmiau ieškoti žodžių, kuriuos galėčiau sudėlioti į dainų tekstus. Juos bandžiau papildyti ritualiniais-ritminiais kanklių garsų atsikartojimais ir gamtos garsais. Per tą laiką labai su ja susidraugavau.

– Ar tiesa, kad kiekvienas tavo albumo CD turi kišenėlę su vadinamuoju gamtos palaiminimu?

– Taip, toje kišenėlėje galima rasti ir pušų žievės, ir beržų tošies ar dar kažko. Tai tarsi skirtingi gamtos prisilietimai prie kiekvieno žmogaus. Juk įdomu, koks palaiminimas kam paklius.

– Mėgsti būti netradiciška, nors groji tradicinėmis kanklėmis?

– Juk esu eksperimentinio postfolkloro grupės „Sen Svaja“ narė (juokiasi). Solinę kūrybą aš dar tik pradedu. Kartais man atrodo, kad kuriu dainuojamąją poeziją, tik vietoj gitaros ar pianino skamba kanklės. Labai mėgstu eksperimentuoti, ieškoti būdų, kaip išgauti skirtingą kanklių skambesį. Svajoju kada nors surengti kokį nors muzikinį performansą. Pernai spalį dalyvavau savo pirmojoje meninėje rezidencijoje „Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija“, kuri vyko Dzūkijoje, Kabelių kaime. Ten rinkau vietinių močiučių meilės istorijas ir dainas. Iš tų įrašų sulipdžiau muzikines iliustracijas ir sukūriau pirmąją savo instaliaciją „Nuometas“.

– Papasakok apie ją plačiau...

– Idėja – patirčių, išgyvenimų, skausmo nusimetimas, o išgyvenus skyrybų procesą – gijimas. Tai buvo mano pačios sugalvota instaliacija su muzikiniais kūriniais, kuriems iliustruoti sukūriau nuometą iš pušų atplaišų – iš to, ką pušys numeta ant miško paklotės kaip nebereikalinga. Susiejau tai su savo asmenine patirtimi. Pušų atplaišas susiuvau į ilgą nuometą – gal poros metrų, su kutais iš velniarūtės. Rūta – tai mergavimo augalas, skaistybės simbolis, o tose vietose augusi rūta vietinių buvo vadinama velniarūte. Kodėl? Nes tai invazinis, svetimas augalas – velnio rūta. Ji labai tiko nuometui, kuris simbolizavo ne vestuves, o nusimetimą, užbaigti. Per projekto pristatymą aš tą nuometą pakabinau ir kaip foną paleidau keturias savo muzikines kompozicijas, kurias sukūriau pagal senolių pasakojimus. Pavadinau jas: „Ištekėjau“, „Išsiskyriau“, „Eks“ ir „Nusimetimas“. Smagu, kad šio kūrybos proceso naudą pajutau ne tik aš, bet ir kiti žmonės, išgyvenantys pačias įvairiausias asmenines patirtis.

– Norėtųsi, kad liaudies menas pritrauktų kuo daugiau jaunimo. Gal žinai, kaip juos sudominti būtent kanklėmis?

– Nežinau… Tai labai individualu. Juk mes visi esame tokie skirtingi. Tačiau smagu, kad galiu prisidėti prie kanklių muzikos populiarinimo. Pamenu, pas mane groti mokėsi gal aštuonerių metų mergaitė. Paskui įstojo į muzikos mokyklą ir pasirinko kankles. Juk tai ir mano indėlis. Tikiu, kad mano muzika gali kažką įkvėpti kankliuoti. Pati kuriu jai vaizdo klipus. Kadaise norėjau būti vaizdo menininke, tad karantino metu atgaivinau šią seną svajonę. Savo muzikiniuose klipuose naudoju kelionių vaizdus, pačios surinktus garsus. Sykį sugalvojau tokį projektą, kuriame visi mano draugai užsieniečiai įkalbėtų savo kalba vieną vienintelę frazę: „Aš nieko nežinau.“ Jei paklausytumėte, ten skamba lietuvių, latvių, estų, suomių, graikų, vengrų, slovakų, čekų, norvegų, prancūzų ir net japonų kalbos.

Neprisvilęs: Agota ne tik kankliuoja, kuria dainas, bet ir bando save išreikšti per vizualiuosius menus. Muzikinė instaliacija „Nuometas“ – jos pirmasis blynas. Ž. Lukšytės nuotr.

– Idėjos tavo galvoje virte verda, o ką veiki, kai neriši nuometų iš pušų atplaišų, nekalbini senolių ir neburi kanklių rato?

– Dažnai važiuoju į savo kaimuką – Baltamiškį, kuris yra prie Vievio. Čia turiu žemės sklypą ir mažą kemperiuką. Vasaromis galiu jame nakvoti. Bandau būti pradedančiąja ūkininke. Šįmet sodinau pomidorus. Deja, jie užsikrėtė maru, nepavyko. Užtai saulėgrąžos iki dabar tebežydi. Atvažiuoju čia pabūti su savo katinu Runciu. Jis tikras keliautojas: vaikštinėja, kur tik sugalvoja, o paskui sugrįžta. Jau buvo ir Kabelių rezidencijoje, ir Latvijoje, ir Aknystėje. Kitąmet norėčiau jį nusivežti į festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Kaip Runcis reaguoja į kankliavimą? Kanklės jam mažai rūpi, bet kai aš dainuoju, ypač aukštesnes natas, jis ima miaukti. Kai vesdavau kanklių ratus tiesiogiai internetu per karantiną, Runcis įsitaisydavo man ant kelių (tiksliau, ant kanklių) ir neleisdavo groti. Gal pavydėjo? Dar man labai patinka žygiuoti – kitaip sakant, vaikščioti po miškus. Yra toks Vilniaus universiteto žygeivių klubas. Su jais ir žygiuoju. Pavažiuojame traukiniu kažkiek, o paskui vaikštinėjame visą dieną po apylinkes. Graži gamta, smagi kompanija – kodėl gi ne? Vasaromis labai mėgstu maudytis upėje. Man tos maudynės – sakralus procesas, nes tekantis vanduo nuplauna, nuneša viską, kas sena.