– Aktorystė – ne vieno meniško jaunuolio svajonė. Ar ir jūsų tokia buvo? Kas tada jus žavėjo teatre?

– Aktore svajojau tapti nuo pat mažens. Jau darželyje drąsiai deklamavau eilėraščius, vaidinau pasirodymuose. Mokykloje irgi noriai dalyvaudavau ten, kur atrodydavo įdomu. Mokykloje jaučiausi kitokia nei dauguma, svajojau apie kūrybinę atmosferą teatre, tikėjau, kad teatras man gali būti antri namai, kur daug artimų sielų. Man atrodė, kad teatre visi labai gilūs, dvasingi, bendraminčiai, skatinantys ir suprantantys vienas kitą.

– Studijuojantys aktorystę dažnai sako, kad tai nelengvos studijos. Taip ir buvo?

– Studijos buvo kitokios, nei įsivaizdavau. Man tai labiau priminė kareivines nei meninę veiklą. Paskaitos truko nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, savaitgaliais repetuodavome. Laisvo laiko neturėjome nei poilsiui, nei emocinei sveikatai. Daug įtampos, konkurencijos, smukdymo, gąsdinimo, kad išmes iš studijų, lyginimo su kitais, fizinės veiklos, kuri nebuvo sudėliota apgalvotai ir profesionaliai, dėl to nemažai studentų patirdavo traumų.

Į aktorinį įstojęs jaunas žmogus žiūri labai rimtai ir maksimalistiškai, bet koks dėstytojų pasityčiojimas, ypač girdint kitiems, būdavo labai skaudus ir traumuojantis. Kai kurie dėstytojai leisdavo sau į paskaitas ateiti neblaivūs, o mes turėdavome tai toleruoti ir dar kęsti repeticijas, kurios kelis kartus net baigėsi smurtu, nors tai buvo traktuojama kaip išbandymai.

Labai tikiuosi, kad dabar tokių dalykų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) nevyksta. Nors negaliu visko nuspalvinti tik juodomis spalvomis – buvo tikrai profesionalių ir daug gerų pamokų davusių dėstytojų, bet jie nesugebėjo atsverti ten patiriamos žalos.

– Esate sakiusi, kad, pasiekus svajonę, po kurio laiko dingo visa teatro romantika. Kodėl?

– Jau studijuojant bliūško magiška ir harmoninga teatro iliuzija. Būdami studentai mes jau vaidinome teatre masuotėse. Matydavau bambančius, suvargusius ir nelaimingus vyresnės kartos teatro aktorius. Žiūrėdama į juos galvojau, kad nenoriu tokia tapti.

Buvo aktorių ir degančiomis akimis, kuriems teatras – jų aistra, pašaukimas ir gyvenimas, bet jų buvo vienetai. Suvargę aktoriai bambėjo dėl algų, apkalbinėjo aktorius, vaidinančius televizijoje, ir laikėsi savo – geriau būti piktiems ir alkaniems, nei kažką keisti, nes tas žodis „teatras“ skamba labai išdidžiai. Man tai netiko.

Žinoma, praėjo nemažai metų, dabar daug kas pasikeitę, atsiranda vis daugiau aktorių, kurie puikiai suderina darbą teatre, televizijoje, kine ir yra laimingi tai darydami. Man teatre buvo per daug sunkaus darbo, monotonijos ir rutinos, jam turi būti stipriai atsidavęs. Aš per daug myliu savo gyvenimą, kad tiek daug savęs dalyčiau, matyt, neturėjau ir neturiu tokio didelio pašaukimo.

– Tačiau padirbėti aktore teko? Ar vis dėlto aktorystę nelabai galima vadinti darbu?

– Teko ir tenka, aktorės profesija niekur nedingo, tik mieliau pasirinkau filmavimąsi, o ne sceną. Pamačiusi teatro virtuvę iš arčiau, į ją nesiveržiau. Nors buvo ir gerų patirčių. Apie trejus metus vaidinau spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ OKT teatre. Spektaklis man patiko. Režisierius Paulius Ignatavičius ir aktoriai, su kuriais vaidinau (Indrė Patkauskaitė, Josifas Baliukevičius, Eugenijus Ignatavičius), buvo nuostabūs, vieni kitus palaikėme, kūrybinė atmosfera labai skyrėsi nuo tos, kokią patyriau iki to. Esu labai dėkinga už tą etapą.

Tačiau po ilgo laiko Grėtės vaidmuo man pasidarė per sunkus, jis emociškai labai daug reikalaujantis, slogus, vaidinant reikėdavo verkti tikromis ašaromis, buvo liečiamos labai skaudžios temos. Po spektaklio jausdavausi išsunkta, o kai išsisėmiau ir dingo jaudulys einant į sceną, supratau, kad turiu trauktis. Tuo metu gavau porą naujų vaidmenų pasiūlymų, bet atsisakiau. Viską nutraukiau per vieną dieną ir nuėjau į darbo biržą. Atsisakius teatro, labai greitai atsirado televizija.

Raktas: „Fotografuodama jaučiu, kad žmogus turi istoriją, kuri atsispindi žvilgsnyje. Aš padedu tą emociją atskleisti ir sustiprinti, todėl kadras išeina charizmatiškas“. E. Rimšelės nuotr.

– TV serialai, filmai buvo ir yra jūsų gyvenime? Tai pasirodė priimtiniau, artimiau?

– Buvo ir yra. Ten viskas laisviau, nėra tokio emocinio svorio. Mažiau sudievinimo, daugiau pagarbos. Žinoma, serialas serialui nelygus ir dėl kokybės tikrai yra kur tobulėti, bet pats procesas man patinka. Filmuotis būna smagu ir komanda, dirbanti filmavimų aikštelėje, daug linksmesnė ir atsipalaidavusi, gal dėl to, kad yra sotūs. (Šypsosi)

Labiausiai mane žavi kinas. Teko vaidinti tiek Lietuvos, tiek užsienio filmuose, gaila, kad ne tiek daug, kiek norėtųsi. Filmavimo aikštelėje man sustoja laikas, galėčiau ten leisti valandų valandas. Aktoriaus profesija nestabili, vaidmenų tai būna, tai ne. Šiame kelyje labai daug laukimo ir nežinomybės. Džiaugiuosi, kad nesilaikau to įsikibusi ir turiu kitų mėgstamų veiklų.

– Kaip kilo mintis nerti į fotografiją? Ar teko to mokytis?

– Fotografija visuomet buvo šalia. Paauglystėje pasiėmusios fotoaparatą su draugėmis ir pusseserėmis eidavome į pievas, rugius, apleistus pastatus, prie bėgių ir pan. Savarankiškai mokiausi naudotis „Photoshop‘‘, kėliau savo nuotraukas į meninius interneto puslapius. Tačiau tai buvo tik hobis.

Studijuodama LMTA fotoaparatą atsinešdavau ir į paskaitas, fotografuodavau kursiokes ar kursiokus. Man tai daryti visada patiko.

Kai nutariau visam laikui atsisakyti teatro, pajutau, kad noriu dar kažką veikti. Per mano gimtadienį paskambino tėtis ir paklausė, ko noriu dovanų. Paprašiau profesionalaus fotoaparato. Jis pasakė, kad jei noriu profesionalaus fotoaparato, reikia ir pamokų, kad žinočiau, kaip juo naudotis. Tą pačią dieną susiradau kursus Remigijaus Zolubo fotografijos mokykloje ir juos užsisakiau.

Kursai pas R. Zolubą mane sužavėjo, juose atradau laimę mokytis mėgstamo dalyko, tobulėti per motyvaciją, dėstytojo palaikymą ir skatinimą, priešingai nei aktoriniame. Remigijaus tikėjimas manimi ir perduotos žinios buvo labai svarbus dalykas mano kūrybos kelyje.

– Fotografijoje irgi reikėjo išsigryninti, atrasti, ką labiausiai patinka fotografuoti ar kas geriausiai pavyksta? Viršų paėmė žmonės, portretai? Ar tai buvo arčiausiai širdies?

– Portretai man visuomet buvo arčiausiai širdies. Tikri, nesuvaidinti, nebandantys maskuoti emocijų. Kūriau ir kuriu įvairias fotosesijas, bet minimalistinės fotosesijos, kuriamos su atviru pokalbiu ir atskleidžiant žmogaus ne tik išorinį, bet ir vidinį grožį man yra įdomiausios.

– Ar aktorystės menas (o gal tiesiog gyvenimas?) davė naudingų žinių, kurios praverčia fotografuojant, bendraujant, padedant žmonėms atsipalaiduoti, užsimiršti?

– Gyvenime esu mačiusi tiek šilto, tiek labai šalto. Nuo mažens esu empatiška. Jaučiu žmogaus emocijas, nors jis bando jas nuslėpti. Žinau, ko nesakyti, kad žmogus dar labiau neužsirakintų, atrandu bendrų įdomių temų, kad žmogus atsipalaiduotų ir taptų savimi. Aktorinis menas išmokė neperimti streso, kurį jaučia atėjęs fotografuotis žmogus. Nors ir pati jaudinuosi, išlieku rami. Kai aš esu rami ir žmogus jaučiasi saugiau. Iš mano fotosesijų žmonės išeina daug labiau pasitikėdami savimi. Tai girdžiu po kiekvienos fotosesijos, nors jos pradžioje dažniausia frazė būna „bijau“ arba „nemoku pozuoti“.

– Fotografuojate ir kolegas aktorius. Ar nerimaujate, pavyzdžiui, kad nuvilsite? Kas jums svarbiau, kad nuotrauka patiktų jums ar herojui?

– Kai tik pradėjau kurti fotosesijas kolegoms, buvo nedrąsu. Daugumos jų nepažinojau ir kėliau sau didelių tikslų – jų nenuvilti. Tačiau baimės dažniausiai yra nepagrįstos. Aktoriai lygiai tokie patys modeliai kaip ir kitų profesijų atstovai. Gal net iš pradžių būna kuklesni, nes kelia sau didelių reikalavimų. Jie pratę atlikti vaidmenis scenoje ar filmavimuose, bet ne visada drąsu būti ne personažu, o tik savimi. Man patinka, kad mes turime daug bendrų temų, atvirai pasikalbame, kartu pasijuokiame iš tų perdėtų reikalavimų sau. Kolegos atsiveria ir atsipalaiduoja. Dabar jau visiškai nebijau fotografuoti kolegas, priešingai – džiaugiuosi, man patinka pažinti asmenybes, kurios vaidmenyse atrodo vienaip, o tikrame gyvenime – visai kitaip. Rezultatu būna patenkintos abi pusės.

– Galite papasakoti apie fotosesijas, kurios jums buvo įdomiausios ir kodėl? Kiek tai susiję su fotografuojamu žmogumi, jo charakteriu, charizma?

– Pastebėjau, kad žmonės į fotosesijas ateina ne tik norėdami atsinaujinti savo nuotraukas. Dažnai žmogus atvyksta po tam tikrų gyvenimo virsmų, tarsi pradėdamas naują etapą. Pavyzdžiui, išgyvenęs skyrybas, nugalėjęs baisią ligą ar kitas sunkias gyvenimo siųstas negandas. Fotografuodama jaučiu, kad žmogus turi istoriją, kuri atsispindi žvilgsnyje. Aš padedu tą emociją atskleisti ir sustiprinti, dėl to kadras išeina charizmatiškas ir su paslaptimi. Fotografuodama niekada neprašau dirbtinai šypsotis, leidžiu emocijoms dėliotis savaime.

Yra buvę, kad žmogus manęs paprašė įamžinti jo emocijas, jam pasakojant vaikystėje patirtus skaudžius dalykus. Jis man verkdamas pasakojo savo išgyvenimus – tai buvo savotiškas jų paleidimas. Man tai – viena įsimintiniausių fotosesijų, nes niekada nebuvau to patyrusi. Klausiau verkiančios moters istorijos ir, matydama joje mažą nuskriaustą mergaitę, jos emocijas fiksavau fotoaparatu. Buvo labai jautru, o ir kadruose gylio ir charizmos tikrai netrūko. Jaučiausi dėkinga už tokį pasitikėjimą manimi.

– Esate sakiusi, kad pasinerti į fotografiją buvo geriausias sprendimas jūsų gyvenime. Ar ties tuo ir apsistosite? Ar jūsų nerami siela ieško kažko daugiau?

– Labai geras, bet gyvenime ne svarbiausias. Geriausias sprendimas buvo drąsiai keisti dalykus, kurie manęs netenkina, negalvojant, kas ką pasakys, nemeluojant sau. Man liūdna girdėti, kai žmogus sako: „Kas man belieka, daugiau nieko kito nesugebu?“ Ar jis pabandė dar kažką? Neieškodamas ir nesuras...

Man daug kas įdomu, neseniai bandžiau ir kvepalų kūrimo kursus lankyti, bet supratau, kad tai ne man, per mažai turiu kantrybės. Nepabandžiusi to nebūčiau sužinojusi.

Savo sielos nepavadinčiau neramia, gal labiau smalsia. Mano siekiamybė – išmokti dar labiau mėgautis procesu, įsileisti naujų galimybių ir neriboti savęs ir savo talentų kokiomis nors taisyklėmis. Šiuo metu mano pagrindinės veiklos yra vaidyba ir fotografija, bet tikrai neatmetu galimybių veikti dar kažką man artimo, nes hobį, kuris galėtų tapti ir profesine veikla, turiu ne vieną.