Ne vienai kartai puikiai žinoma aktorė visada atsargiai žvelgė į viešus jubiliejų šventimus. Viename interviu netgi pajuokavo: "Tai yra prarastų galimybių ieškojimas nuvytusių rožių puokštėje." Prie dešimtmetį ji atsisakė tuomečio Kauno dramos teatro vadovo Gintaro Varno sumanymo jos gimimo sukaktį švęsti Muzikinio teatro scenoje, nes tuomet gimtasis teatras buvo rekonstruojamas, šiemet – dabartinio vadovo Egidijaus Stanciko siūlymo surengti šventinį vakarą jau atsinaujinusiame teatre. Ir tame nėra nė lašelio arogancijos, netgi priešingai, aktorė sakosi, kad publika ją bus užmiršusi. Tiesa, didelio pasisekimo sulaukęs spektaklis "Mūsų brangioji Pamela" neberodomas, tačiau jis scenoje gyvavo tris sezonus ir dvi vasaras kvietė Palangos kurorto teatro mylėtojus iš visos Lietuvos. O teatre paskelbus žinią, kad dėl aktorės ligos neįvyks spektaklis, žiūrovai labai sunkiai skyrėsi su nelengvai įsigytais bilietais. Dar ir dabar klausia kasininkių: "Kada bus Pamela su Balandyte?"

Paklausus, kokiomis nuotaikomis gyvena, aktorė atsakė: "Netikiu, kad man tiek metų. Labai myliu gyvenimą. Esu sujaudinta dėmesio. Visus labai myliu. Dabar noriu atostogauti, o rudenį, kai bus teatro sezono atidarymas, atvažiuosiu su tortu. Štai tada bus šventė."

Gražaus jubiliejaus proga kolegos ir bičiuliai prisimena akimirkas, praleistas scenoje, mielas kasdienes akimirkas.

(A. Ufarto / BFL nuotr.)

Algirdas Latėnas

Režisierius. Spektakliai: Atholo Fugardo "Kelionė į Meką", Vilniaus jaunimo teatras, 1998 m. (G.Balandytės vaidmuo – Mis Helen); Johno Patricko "Mūsų brangioji Pamela", Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2013 m. (G.Balandytės vaidmuo – Pamela Kronki).

Gražina Balandytė, man kaip režisieriui, – Dievo siųsta aktorė. Su ja teko dirbti dviejuose spektakliuose. Užtektų vieno, kad su tuo žmogumi susietum savo gyvenimą visam laikui. Gražina –  aktorė, kuri ne tik savo vaidmenimis, bet ir meile žmonėms daro įtaką. Kiek ji yra kalbėjusi apie savo sveikatą, sunkius išbandymus! Puikiai žinau, kaip tai žmones, perskaičiusias tuos straipsnius, įkvėpdavo. Nežinia, kuria puse ji labiau palietė – kūrybine ar žmogiškąja. Ne apie save ji galvoja. Tas jos spinduliavimas publikai, savo kolegoms – tai Dievo pateptas žmogus.

"Kelionė į Meką". Kitos aktorės nemačiau tam vaidmeniui atlikti. Vaidmuo – labai sakralus. Neiškeltas ant koturnų, žemiškas, bet ir šnekantis su Dievu. Tik Gražina jam tiko. Jai teko dideli krūviai – pirma ateidavo, dirbdavo, kartu užsibūdavome, fantazuodavome. Scenoje buvo naudojama 6 m lenta. Ir ko ji tik su ja neišdarinėdavo – nešdavo, keldavo... Sykį kartojome tą sceną kokius tris kartus. Sakiau: "Einame dar." O ji: "Žinai, kiek man metų!" Padarėme pertrauką. Ir dar per tą spektaklį buvo kilęs gaisras. Buvo naudojamos krosnelės, ant kurių lydydavosi vaškas – Gražina darydavo visokias figūras iš jo. Per vieną spektaklį vaškas užtiško ant kitos figūros, užsidegė, o pliūptelėjusi liepsna pasiekė jos plaukus. Mistinė scena – deganti aureolė virš galvos, o Gražina vaidina toliau! Žiūrovai galvojo, kad taip turi būti. Kažkas užgesino.

Pamela Kronki. Ir vėl tas vaidmuo – tik jai. Didelis vaidmuo. Iš kur ji tiek jėgų turėdavo? Artėjo premjera, o ji dėl vaidmens vis nerimavo – tikro profesionalo požiūris. Teatras norėjo kitokio spektaklio pavadinimo, komerciškai patrauklesnio. "Ne, – sakiau. – Turi būti žodis "mūsų" – "Mūsų brangioji Pamela". Jis priartino ir teatro žmones, ir publiką. Džiaugiuosi, kad Gražiną  sutikau. Jai reikia būti, nes jos reikia žmonėms. Labai to linkiu jai.

Inga Mikutavičiūtė

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė. Kartu vaidino spektaklyje "Mūsų brangioji Pamela".

Buvau girdėjusi visokių legendų apie Gražiną, mačiau filmus, žiūrėjau jos kulinarines laidas vaikystėje su pačiais įvairiausiais pašnekovais. Man tai buvo susitikimas su žmogumi, apipintu legendomis. Žmogumi, kuris atrodo ne visai tikras, yra didingas, stebuklingas – kitoks. Kai jį sutinki, žiūri tiriamai: o kada juokaus, kada bus tie pokštai? Labiausiai nustebino, kad sutikau ne žvaigždę, kokią mes įsivaizduojame, o nuoširdų ir profesijai atsidavusį žmogų. Nuo pat pirmų repeticijų jai buvo viskas svarbu – detalės, ką veikia, prisitaikymai.

Partnerė scenoje? Galėčiau pasakyti – tobula: gyvos akys, gyvybė, dėmesys, gebėjimas nustebinti net mažmožiais, kurie įpučia scenai gyvybę. Visada jaučiau žmogų šalia. Vienoje  scenoje dviese kalbėdavome apie meilę, gyvenimą. Man ir dabar išlikęs įspūdis, kad išnyksta visas laikas, nėra šviesų, žiūrovų. Tik mes, tik į mane žiūrinčios Gražinos akys. Viena duetinė scena man davė tiek aktorinių pamokų! Patirtis, akimirkos scenoje su ja kaip su partnere ir kolege – kažkas stebuklingo. Tą spektaklį priimu kaip dovaną.

Gražina labai atvira ir kartu myli žmonės bei gyvenimą. Joje labai daug džiaugsmo. Ji viskuo džiaugiasi – kad ir supyksta ar reikia išspręsti problemą, džiaugiasi, kad yra kažkokia drama. Džiaugsmas visur. Galbūt čia jos stebuklas? Ji ateidavo dvi valandas prieš spektaklį, grimuodavosi, kaupdavosi vaidmeniui. Mėgau stebėti iš šono, kaip ji ruošiasi. Žavėjo jos elegancija, ne primestinė, o natūrali, natūralus aristokratiškumas. Kai kalbama, kas Lietuvoje yra žvaigždė, atsakymas vienareikšmis – Gražina.

Ji man simbolis, kas yra aktorius, kiek turi atiduoti jėgų ir kiek ta profesija turi teikti džiaugsmo.

Spektaklis "Mūsų brangioji Pamela" man įstrigs visam laikui dėl Gražinos, ne dėl pjesės, ne dėl patirties, brandos. Ji man simbolis, kas yra aktorius, kiek turi atiduoti jėgų ir kiek ta profesija turi teikti džiaugsmo. Pamenu, spektakliui ji atnešė savo daiktų, puodelių arbatai. O kaip ji mylėjo scenoje esantį katiną, kurį atstojo aktoriaus valdomas katinas-lėlė. Kadangi pati turi šuniuką, tą katiną-lėlę meiliai glostydavo ir šaukdavo "ciu ciu", tik paskui įprato sakyti "kis kis" (juokiasi).

Aš iš jos mokiausi, kaip kurti vaidmenį, kaip būti aktore. Kaip asmenybė mokiausi, kaip nepasiduoti liūdesiui, apatijai, kitų nuomonei, pykčiui ir kad vienintelė išeitis – džiaugtis šalia esančiu ir ta akimirka bei ją išnaudoti kuo labiau. Čia Gražinos gyvenimo paslaptis. Jai kitą žmogų pradžiuginti, pokštą iškrėsti taip smagu, kad net saldu. Per premjerą iš jos gavau dovanų puodelį su lėkštute, jį laikau lentynoje prie knygų – man visą laiką tarsi Gražina mirksi.

Dalia Markevičiūtė

Ilgametė teatro darbuotoja, šiuo metu teatro budėtoja

Pirmą kartą pamačiau ją teatro šventėje – ji buvo atėjusi kartu su dukterėčia Rasele. Buvau girdėjusi, kad ji savo brolio dukrelei – kaip mama. Man nuostabus derinys – labai stipri aktorė, asmenybė ir motiniška globėja. Galvodavau, koks įvairiabriaunis ponios Gražinos talentas – moka siūti, megzti, gaminti ir myli žmones ne kalbomis, o darbais! Ji – primadona, visada padedanti žmonėms, nemeluotai mylinti žmones.

Pamenu, važiuodavome į gastroles po Lietuvą, vaidindavome Kultūros namuose, kuriuose daug ko trūkdavo, būdavo šalta. Bet ponia Gražina sugebėdavo mums būti saule debesuotą dieną. Jai būdavo viskas sklandu, ir mus nuramindavo, kad viskas gerai, nes esame laukiami ir belieka tik suvaidinti. Sykį važiavome teatro gastrolių į Žemaitiją. Gyvenome viešbutyje Klaipėdoje. Ryte sėsdavome į autobusiuką ir judėdavome vis į naują vietą. Kartą grįždami sustojome kaimo parduotuvėlėje. Visi skubėjome apsipirkti: bėginėjome, o Gražinėlė pasiėmė pirkinių krepšelį ir vaikščiojo po parduotuvę kaip tikra ledi. Kalbėdama su kolege garsiai prasitariau, kad norėčiau marinuotų agurkų, bet jų buvo tik 3 litrų stiklainiuose. Gražinėlė nugirdo ir sako: "Tu nori? Aš tau nupirksiu!" Bandžiau atsisakyti sakydama, kad pati galiu, bet nepavyko. Turėjau sutikti su tokia jos labdaringa veikla (juokiasi). Vakare pasibeldžiau į jos kambarį viešbutyje. Kaip dabar prisimenu – ji kambaryje susikūrusi namų aplinką: pasitiesusi staltiesėlę, pridėliojusi pagalvėlių. Atidarėme tą stiklainį, bet ji tik vieną agurką paėmė ir liepė neštis, nes jie man buvo skirti.

Turėjo daug dramatiškų vaidmenų, ateidavo į teatrą susitelkusi vaidmeniui, bet ir tada sugebėdavo paklausti sutiktų žmonių, nepaisant pareigų, kaip jiems sekasi. Ji labai dosniai dalydavo save. Tikiuosi, kad ir iš mūsų sulaukdavo gerumo. Mane asmeniškai labai sujaudino tai, kaip ji mane palaikė susirgus mano broleliui. Savo dėmesiu ji mane labai atgaivino. O kai sirgo mamutė, kvietė pailsėti pas ją Palangoje. Tąkart padėkojau, bet turėjau atsisakyti. Ji man ir kitiems sėjo gėrį. Gražinėlei svarbiausia ne pačiai apsirūpinti, bet rūpintis artimu žmogumi. Jai to niekada negana, apie save ji mažiausiai galvoja.

Regimantas Adomaitis

Aktorius, 1963–1967 m. su G.Balandyte buvo kolegos tuomečiame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre

Gražina, kalbant dabartinėmis kategorijomis, – žvaigždė. Labai talentinga, iš prigimties artistė, gabi. Tai mane žavėjo. Vėliau tai peraugo į vyro simpatiją moteriai. Kaip asmenybė, Gražina labai įvairiapusė, nenuspėjama, žaisminga. Būti su ja scenoje buvo nepaprastai jaudinantis įvykis. Aš prieš ją buvau kaip žalias viščiukas – nieko nemokantis. Buvau tik baigęs Konservatoriją, kai H.Vancevičius pakvietė į Kauno teatrą. Žiūrėjau visus jos spektaklius, man tai buvo nuostabus pavyzdys. Ji taip lengvai viską darydavo! Kai ji vaidindavo "Trigrašėje operoje" Polę, žiūrėdavau ir gėrėdavausi. Ji buvo nuostabi. Režisierius S.Motiejūnas davė man vaidmenį spektaklyje "Dama su kamelijomis" vietoj kito aktoriaus. Vaidinau su Gražina. Buvo didžiulis iššūkis. Turėjau pasiduoti. Suvokiau, kad nesugebu būti tokio lygio kaip ji.

Kine mums neteko susitikti. Ji – mūsų kino aktorių gildijos pradininkė. Gal iš šių dienų perspektyvos atrodo, kad tuomet vaidybos lygis nebuvo labai aukštas, tačiau nereikia menkinti, reikšti jokių priekaištų, nes tuomet nebuvo kino mokyklos, daugelis į kiną atėjo iš teatro.

Viską ji turi Dievo duota. Sveikatos jai ir kad Dievulis jai būtų gailestingas.

Karjera

Dabar noriu atostogauti, o rudenį, kai bus teatro sezono atidarymas, atvažiuosiu su tortu.

Kino ir teatro aktorė G.Balandytė gimė 1937 m. birželio 27 d. Tučiuose, Telšių apskrityje.

Nuo 1955 m. lankė Klaipėdos dramos teatro studiją, nuo 1957 m. dirbo Klaipėdos respublikinėje ligoninėje medicinos seserimi.

1956–1958 m. – Klaipėdos dramos teatro, nuo 1958 m. – Kauno dramos teatro aktorė (sukūrė daugiau kaip 80 vaidmenų).

Nuo 1957 m. vaidina kine ir TV (sukūrė daugiau kaip 20 vaidmenų).

1997–2001 m. – TV laidos "Ponios Gražinos virtuvė" vedėja.

1995 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

1996 m. aktorei įteiktas personalinis "Fortūnos" prizas už moters vaidmenį spektaklyje "Japonijos naktys".

Už viso gyvenimo nuopelnus 2004 m. G.Balandytei įteikta "Padėkos fortūna".

2005 m. aktorė gavo Auksinį scenos kryžių už antraeilį Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Džono Kanderio miuzikle "Kabaretas".

2006 m. G.Balandytė apdovanota Vyriausybės meno premija.

2008 m. – Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą bei reikšmingą kultūrinę veiklą.

2014 m. – "Fortūnos" prizas už Pamelos Kronki vaidmenį spektaklyje "Mūsų brangioji Pamela".

2014 m. įteiktas "Auksinės gervės" apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Svarbiausi vaidmenys

Ramunė filme "Laiptai į dangų" (1966)

Mirandolina C.Goldoni "Viešbučio šeimininkė" (1961)

Margarita Gotjė A.Dumas "Dama su kamelijomis" (1961)

Armanda Bežar M.Bulgakovo "Moljeras" (1967)

Antuanetė M.Frischo "Biografija: vaidinimas" (1974)

Orin "Japonijos naktys" (1995)

Eleonora Akvinietė J.Goldmano "Lūtas žiemą" (1997)

Helen A.Fugardo "Kelionė į Meką" (1998)

Teta F.Garcios Lorcos "Donja Rosita, arba Gėlių kalba" (2003)

Emilė Brent A.Christie "10 indėniukų" (2005)

Froilen Šnaider "Kabaretas" (2005)

Ela D.Loher "Nekalti" (2005)

Pamela Kronki J.Patricko "Mūsų brangioji Pamela" (2013)