Dabar Jurgio galvoje knibžda gausybė kūrybinių idėjų – jis ne tik vaidina, bet ir kuria muziką bei pusiau juokais, pusiau rimtai užsimena rengiantis šiuolaikinio šokio numerį.

Metų pradžia J. Marčėnui itin vaisinga kūrybos prasme – sausio 17 ir 31 dienomis Keistuolių teatro koncertų cikle „Skamba keistai“ jis pasirodys su scenos bičiuliu, aktoriumi Justu Terteliu bei eksperimentinės muzikos grupe „WhaleSounds“, o sausio 25 dieną žiūrovai jį išvys naujoje Keistuolių teatro absurdo komedijoje „Apie nieką“ (rež. Linas Jurkštas). 

– Jurgi, kaip atsiradai teatre?

– Visų pirma už tai reikia padėkoti mamai ir tėčiui – jų dėka atsiradau Panevėžyje, ten gyvenau iki pilnametystės. Šešiolikos metų pradėjo labai želti barzda. Panevėžio teatro „Menas“ studija kiekvieną pavasarį Ispanijos ambasadoje rengdavo „Don Kichoto“ ištraukų skaitymus. Jiems reikėjo Don Kichoto. Aš turėjau barzdą (šypsosi).

Mergina iš teatro studijos ėjo į mano mokyklą ieškodama naujų žmonių, pasiūlė pabandyti. Aš atėjau ir likau dviem metams. Labai patiko mokytis pas studijos vadovę Eloną Karoblytę – ji puikiai žinojo, kas yra trenažas, balso pratimai, etiudas; mes su ja ne tik žaisdavome, o turėdavome rimtus užsiėmimus. Mane sužavėjo prigimtinė teatro aistra, jame esanti riba tarp tam tikro ritualo, pojūčio bei pragmatiškų dalykų. Teatras gali būti ir terapija, ir labai rimtas reikalas. O aš atėjau toks rajoninis, iš Tulpių, iki 17-likos turėjęs tik vieną aistrą – krepšinį – ir pasilikau teatre. Kai baigiau mokyklą, buvo renkami rusakalbiai aktoriai Lietuvos rusų dramos teatrui. Kadangi rusiškai nemokėjau, nestojau, palaukiau metus, per kuriuos dirbau tame pačiame teatre „Menas“, o tuomet jau stojau LMTA į kursą pas Aidą Giniotį, Ievą Stundžytę, Agnių Jankevičių ir Saulių Bareikį. Turėjau labai skirtingus dėstytojus ir man labai patiko mokymosi procesas – jie visi naudojo skirtingus metodus, bet buvo tvirta komanda. Iki šiol man itin svarbu komanda – gal užsilikę nuo krepšinio laikų. Komanda – visko esmė: turėjau puikią dėstytojų komandą, jaučiausi komanda su savo kurso draugais, o Keistuolių teatre irgi jaučiuosi komandos nariu. Iš to išsišakojo ir teatro laboratorija „Atviras ratas“. Tai – ta pati mokykla su stipriu komandiškumu. Man tai labai svarbu. Juk ten, kur gera komanda, kiekvienas šlubas žaidėjas yra neblogas (juokiasi).

– Ar muzika į tavo gyvenimą atėjo anksčiau, nei teatras, ar tik pradėjus vaidinti?

– Gitara pradėjau groti teatre „Menas“. Turėjau pasiskolinęs gitarą iš pusbrolio, bet ji buvo labai sena, tad beveik ir negrojau. Prieš tai lankiau muzikos mokyklą. Norėjau groti saksofonu, dėl to du metus stiprinau plaučius su išilgine fleita, tačiau sustiprėjus plaučiams mokykla neturėjo saksofono, o pinigų jam nebuvo. Vietoje saksofono man davė pūsti tūbą, metus tai ir dariau. Džiaugiausi, nes visa pirštuotė buvo kaip trimito – tikėjausi kada nors pradėti groti ir juo –, bet tada prasidėjo paauglystė, pradėjau bėgti iš pamokų, rimtai į grojimą nebežiūrėjau. Tada likau antriems metams muzikos mokykloje ir pabaigiau tą dūdelę. Taigi, turiu išilginės fleitos profesiją – baigiau dūdelę (juokiasi).

Dainos turi tokią savybę, dėl kurios kartais būna sunku – nori ar nenori, turi atverti save. Kai stengiesi neatsiverti, jautiesi, lyg meluotum, o kai atsiveri, galvoji, ar reikia kitiems domėtis mano vidumi – kas ten jau tokio ypatingo, kad būtų verta pasižiūrėti?

– Muzikuojantį tave scenoje dažniausiai galima sutikti su kolektyvu „WhaleSounds“, tačiau sausio viduryje Keistuolių teatre grosi dviese su teatro kolega Justu Terteliu. Justas daugeliui pažįstamas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip bardas, o tavo solo pasirodymai – gerokai retesnis reiškinys. Kada pradėjai pats kurti muziką ir kaip kilo idėja koncertuoti duetu?

– Justas jau porą metų vis kvietė pagroti kartu. Aš tuo metu turėjau gal tik dvi dainas, gimusias spontaniškai, o juk tam, kad daina atsirastų, reikia retsykiais prisėsti prie gitaros ir ją pabrazdinti. Per spektaklio „Riešutų duona“ repeticijas jau buvome su Justu sutarę, kad grosime – atsirado savotiškas įsipareigojimas. Dainos turi tokią savybę, dėl kurios kartais būna sunku – nori ar nenori, turi atverti save. Kai stengiesi neatsiverti, jautiesi, lyg meluotum, o kai atsiveri, galvoji, ar reikia kitiems domėtis mano vidumi – kas ten jau tokio ypatingo, kad būtų verta pasižiūrėti? Bet tarp „Riešutų duonos” repeticijų įsidrąsinau, užsidarydavau grimerinėje ir kažkas susidėliojo. Tada supratau, kad tai tiesiog yra dar viena forma, kurioje gali kurti. O įsipareigojimas su Justu surengti koncertą buvo geras spyris, nes pradėjęs jam ruoštis supratau, jog tai daryti yra gera.

– Keistuolių teatro koncertų ciklas „Skamba keistai“, kurio dalis yra judviejų su Justu koncertas, atskleidė daugybę muzikalių žmonių, susijusių su šiuo teatru. Atrodo, jog muzika keistuolius vienaip ar kitaip lydi visą laiką – čia dirbantys žmonės daug muzikuoja ir už teatro ribų. Kaip manai, kuo muzikalumas padeda aktoriui vaidybine prasme? Kaip muzika ir aktorystė sąveikauja tavo gyvenime?

– Būna, kad vieni gimsta muzikalūs, o kiti – ne. Tai genų loterija. Jei jau taip nutiko, kad gimei jausdamas ritmą, turėdamas klausą, tai gali tapti viena iš priemonių kurti teatre – kartais ji labai gelbsti. Tai papildo tave kaip atlikėją. Yra krūvos labai gerų aktorių, kurie nedainuoja, bet yra ir ne tokių gerų aktorių, kurie dainuoja. Gal jie savo nepuikumą uždangsto dainomis – nežinau (juokiasi).

– Ši žiema tau labai intensyvi – gyvai pasirodysi tiek su Justu Terteliu, tiek su „WhaleSounds“, o šalia to ruošiesi ir režisieriaus Lino Jurkšto premjerai – absurdo komedijai „Apie nieką“. Papasakok, kaip prasidėjo tavo darbas su šiuo spektakliu?

– Visų pirma, turiu stiprius santykius su Linu – man bent jau taip atrodo. Norėčiau tikėti, kad taip yra ir kad jis man jaučia tą patį, nes aš jam labai daug jaučiu (juokiasi). Linas – labai geras mano draugas. Aš iš jo daug mokausi, mudu kartu praėjome bendrą akademinį laiką, turėjome daug reikalų už Keistuolių ir kitų teatrų ribų, darėme daug gatvės teatro numerių, įkūrėme VTTŽL – Viršsvorį turinčių teatro žmonių lygą, į kurią pretendavo ir Ainis Storpirštis, bet nepateko, nes bandydamas priaugti svorio jį numeta. Justas Tertelis irgi buvo lygos narys, bet išėjo, nes labai gražiai nukūdo... Mūsų tikslas – patekti į „Naująjį Baltijos šokį“ su savo šokio duetu. Jo metu reikia iki pusės išsirengti ir rodant savo privalumus (kitiems – trūkumus) šokti (juokiasi). Nebuvo jokių dvejonių, kai Linas pasakė: „Turiu medžiagą, ar nori daryti?“. Iškart buvo aišku, kad ją statysime. Visa kūrybinė komanda yra gerų draugų būrys – čia ir vėl labai juntamas komandiškumas. Spektaklio medžiaga irgi yra apie tai – joje veikia kolegos. Šiame darbe matysis ne tik autorinė pjesė, bet ir pats procesas, kaip kuriamas spektaklis. Žinoma, tas procesas kiek utrituotas – gerokai paryškintos tiek komandos narių vertybės, tiek ir silpnybės... Su Danu Kamarausku, Gabrieliumi Zapalskiu, Birute Belada Tauteryte turime labai stiprius asmeninius ryšius, grojame vienoje grupėje, dabar visi esame šitame spektaklyje, dažnai kalbamės. Dėl to ir spektaklio kūrimo procesui įsibėgėti buvo labai paprasta.

– Su šiais bičiuliais paskutiniu metu ne tik vaidini, bet ir aktyviai koncertuojate. Jūsų kolektyvas „WhaleSounds“ – dar kitoks, atmosferiškas kūrybinis eksperimentas. Papasakok, kaip kilo mintis groti būtent tokią muziką?

– Gabrieliui ši mintis kilo 2014 metais. Su kurso draugais studijų metais darydavome daug visokių kompozicijų, bet vėliau daugelis išsiskirstė po kitus miestus ir teatrus. Vilniuje liko šis mūsų branduolys ir užsikabinome – grojome taip, kaip norėjome. Šioje muzikoje tikrai nemažai savotiškos profesinės empirikos, apie ją kartais pasakoma, kad tai yra tarsi kelionė – manau, šis dalykas ateina iš mūsų amato, kadangi labai gerai jaučiame vienas kitą. Gabrielius turi tikrai labai neblogą muzikinį išsilavinimą, supranta dermes, garsus, kaip chorvedys gali mums diriguoti, iš to gimsta kompozicijos. Tai – keista muzika. O dabar, nuo susikūrimo praėjus ketveriems metams, joje atsiranda dar daugiau įtakų, vietomis konkretėjame, vietomis kaip tik bėgame nuo konkretumo. Empirika persipina su pragmatika, pradedame šiek tiek daugiau galvoti, bet kur tai veda, aš nežinau ir man tai labai patinka. Labiausiai nemėgstu, kai viskas sukonkretėja ir svajoju, kad viskas ir pasiliktų nežinomybėje. Tačiau šiais laikais tai labai sunku – reikia koncertų, kad kažkas ateitų, interviu, kad kažkas skaitytų, vaizdo medžiagos, kad kažkas žiūrėtų. Jei galėčiau – to išvengčiau, tačiau toks jau yra tas kūrybinis paradoksas.

„WhaleSounds“ turi dar vieną muzikinį vaidmenį – groji perkusija.

– Ritmo mašina! Moku visko po truputį (juokiasi).

– Kuris instrumentas tau mieliausias širdžiai šiame gyvenimo etape?

– Šiuo metu mylimiausias muzikos instrumentas man yra žodis. Man gražu, kad daina – pasakojamasis žanras, joje slypi istorija. Žaviuosi Nick Cave, Tom Waits, John Moreland. O šiaip klausausi labai daug muzikos – dabar toks laikas, kai norisi kuo daugiau aprėpti. Mano tėtis turi didelę septintojo dešimtmečio diskografiją ir kartais pas jį vis ateinu. Kabinuosi už žanrų, ne už pavienių grupių. Buvo post punk etapas, tada ėjau pas tėtį klausti, kas buvo jo šaknys – „Joy Division“? O jis man sako: „Ne, dar buvo dar ir tas, ir kitas, ir trečias… Iš to išsivystė tas ir anas…“. Ir taip su daugybe žanrų. Repą visą gyvenimą labai mėgstu, net norėjau gimti juodaodžiu. Dabar pradėjau klausytis liaudies dainų, susidomėjau vikingų kultūra. Tai dabar ant bangos – tik, žiūrėk, gerą serialą sukuri… Bet, atmetus išpopuliarėjimo priežastį, toje muzikoje yra labai įdomių instrumentų ir dermių. Pavyzdžiui, buvau danų grupės „Heilung“ koncerte: jie groja death metal be gitarų, su šamaniškais būgnais ir daug gerklinio dainavimo. Jų pasirodymas – riba tarp kičo ir ritualo, kai atrodo, kad tai jau galėtų būti dirbtina, bet jie kažkodėl viską tebedaro tikrai. Man labai svarbu tikrumas ir muzikoje, ir teatre. Pavyzdžiui, Keistuolių teatre yra daugybė tikrų žmonių, kurie šio jausmo ieško. Jie skatina tai ir manyje. Tas man labai patinka.

– Kokį žiūrovą labiausiai norėtum pakviesti į jūsų su Justu Terteliu koncertą, kuriame atversi savo asmeniškesnę kūrybą?

– Visų pirma tą, kuris domisi Keistuolių teatru. Visgi asmeninių dainų atskleidimas – ir savotiškas teatro virtuvės parodymas. Juk dainas lydės ir žodis, kaip kuri iš jų gimė… O šiaip jau koncertas patiks tiems, kas mėgsta gitarą ir augalotų vyrų dainas. (juokiasi) Su Justu esame kalbėję, kad tai mudviejų paskutinis koncertas. Taip išeina – pirmas ir paskutinis.

– Ačiū už pokalbį!