Klaipėdos Baroti galerijoje penktadienį duris atvers Aušros Lukošiūnienės (Lietuva-Egiptas)  fotoinstaliacijos paroda „Arabija“, veiksianti iki rugpjūčio 10 d.

Apie inspiracijas

Autorė pasidalijo mintimis apie parodos inspiracijas:

– Išeinu į gatvę, pakeliu ranką, sėdu į taksi, sakau salam, po to a la tul (į priekį), važiuoju... Kiekvieną kartą vėl kelionės nuojauta. Kai nežinai, kas atsitiks, su kuo susitiksi, ką pamatysi, pajusi. Svetima šalis atriboja ir priartina. Prie spalvos, nuojautos, garso. Pasaulis viduje ir išorėje. Ryškiai fiziškai nubrėžtos ribos. Iki banalumo. Tu viduj, pasaulis išorėje. Ir išties viskas apie spalvą, t.y. šviesą. Šis vežantis metalas su mechanika atriboja nuo pasaulio, kurį sieki pažinti akimis. Ir kartais tai spalva, kartais šviesa, kartais peizažas su miražu, atsispindinčiu iš vidaus. Tai padeda ištirpti. Atrodo, tavęs nėra, tik vidus ir išorė. Ir kartais taip ir lieka neaišku, kur tu. Viduj ar išorėj?

Nekarpiau ir nekadravau, negražinau ir nedidinau. Taip, kaip yra. Ačiū technologijai, kuri fiksuoja net ir tai, ko nematai, o tik jauti. Prieš daug metų filmavau ir tik dabar prisiliečiau prie aparato, vadinamo fotokamera, kuris labai pasikeitė nuo tol, kai tėvas leido palaikyti „Leicą“ rankose. Dabar juo galiu skambinti, žiūrėti videovaizdus ir net rašyti. Toks kelionės atributas. Ponas viską galintis. Tavo mintis ir jausmus paversti žodžiu, vaizdu, garsu. Cartier Bressonas, kiek prisimenu, nekadravo savo nuotraukų. Galvoju, kad ir aš neturiu nusikalsti. Bent jau tiek. Nes visa kita už mane padaro aparatas.

Dėkoju Camu už tą jausmą, kurį patyriau jį skaitydama, kurį išmokau iš pradžių, po to  tai pajutau. Kuris labai skaudus bet ir glaudžiantis kaip šydas. Kuris padeda tau išnykti, nebūti. Tik fiksuoti. Būti svetimam. Įvardijau tai žodžiu Arabija. Mums tai arabų kraštas, o jiems tai mašina. Susisiekimo priemonė su vidum ir išore. Su tuo, ką matom, bet nepažįstam. Tai, kas anapus, už lango.

Tai pirmas kartas, kai sumaniau parodą. Žodis kažkoks keistas, kai taikai sau. Kažkas labai ekshibicionistiško. Bet, kita vertus, negaliu nepasisakyti. Išties. Mano mokytojas sakė, kad kai gali nekurti, nekurk. O kai negali, tai jau eik iki galo. Baisu, bet negaliu kitaip. Labai norisi su Jumis pasidalinti. Ar man pavyko? Atiduodu Jūsų teismui. Ir negaliu pasakyti kad nieko, sakydama tai, nejaučiu. Ir dar kaip.

Gyvenimo aprašymas

A.Lukošiūnienė gimė ir užaugo Lietuvoje. Mokėsi Sankt Peterburge režisūros, kuri turėjo būti pritaikyta teatrui, kinui ir muzikai. Jos žodžiais, savo kūrybinę paauglystę iššvaistė televizoriui, po to ištekėjo ir prisitaikė prie žmonos ir mamos sąvokos. Dirbo šį bei tą. Šiek tiek dokumentikos, daug televizijos, nežymiai pastebėta ekrane kaip Birutė genialiame režisieriaus Augustino Griciaus pirmajame laisvos Lietuvos TV seriale, pamatė karą Lietuvoje ir Kosove bei Bosnijoje. Sužinojo kas yra demokratija Olandijoje. Pamilo Europos miestus, į kuriuos jai vis norisi sugrįžti. Sužinojo, kas yra megapoliai. Aplankė daugiau nei 50 pasaulio muziejų. Žino, kas yra draugas ir kodėl jis yra labai brangus. Labai myli kiną ir Cannes. „O taip pat Macaitį ir Keidošiūtę, nes jie yra tolerancijos ir jos neturėjimo pavyzdys vienu metu ir išvis tokių žmonių daugiau nėra Lietuvoje“, – pridūrė ji. Aušra mano kad jie yra nacionalinė vertybė. Ir visai nesvarbu kad Sauliaus jau nėra... Ji  galvoja, kad Vilnius – pats gražiausias miestas visoje planetoje, nes ten – jos širdis, kaip ir Pilsudskio. Nekenčia homofobų, ksenofobų ir kitų fobų. Sako, bet kada pasirašytų, kad Lietuva yra nepakanti kitoms tautoms šalis. Ypač žydams. Jau nekalbant apie gėjus. Todėl gal ir mano, kad lietuviai „netolimi“, bet labai gabūs. Nors, jos teigimu, paskutinis dešimtmetis menininkams Lietuvoje yra ypač nepalankus, gal net reikėtų į Raudonąją knygą juos įtraukti. Tiki Dievu ir ateitimi. Žino, kad pasaulis sukasi aplink savo ašį. Ir kad Kopernikas buvo lenkas. Ir nieko čia blogo. O atvirkščiai. Supranta, kad mirs. Žino, kad pinigai nėra svarbiausias laimės garantas. Myli žmones ir jų silpnybes. Nesupranta, kas yra žurnalistika. Mėgsta vyną ir gerą orą. Ir nieko blogo tame nemato. Džiaugiasi, kad su sveikata dar irgi nėr taip blogai. Gerbia hipius ir negerbia stalinizmo kaip ir hitlerizmo. Galvoja, kad tolerancija irgi turi ribas. Tik jų niekas nežino. Nemėgsta pamokslų ir ilgai kalbančių, bet nieko taip ir nepasakančių vyrų. Žino, kad pasaulį išgelbės grožis. Nėra įsitikinusi, kad viską daro teisingai. Turi įtarimą, kad dažnai klysta. Nespėjo įstoti į jokią partiją, nors žodis party jai nėra svetimas. Anaiptol. „Ir Mozartas yra genijus. Kaip ten apie jį bešnekėtų“, – tokiais žodžiais užbaigė Aušra savo gyvenimo aprašymą.

Jos fotoinstaliacijos vernisažas Klaipėdos Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) – liepos 29 d. 17 val.