Mūsų lietuviškas teatras klestėjo daug anksčiau, negu galvojama, 1971 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui sakė knygos apie  Lietuvos teatrą autorius  Vitalis Žukauskas. „Kartais net mes patys sakome, kad teatro gyvenimas prasidėjo tik nuo 1919–1920 m. Esu gavęs vieno lenkų profesoriaus iš Londono laišką. Jis sakė, kad, jo žiniomis, lietuviškas teatras prasidėjo tik 1920 m. Parašiau jam, kad ne“, – pabrėžė dramaturgas ir aktorius.

V. Žukausko teigimu, lietuviško teatro istorija prasidėjo 1574 m., o pirmieji spektakliai vyko lotynų, lenkų, lietuvių, gudų kalbomis: „Viskas buvo sumaišyta. Sakysim, Biržiška turi užrašęs vieną labai įdomią intermediją, kuri buvo Kražiuose padaryta. [...] Labai įdomus spektaklis, kurį būtų įdomu pasižiūrėti net ir šiandien.“

– Pone Žukauskai, būtų labai įdomu išgirsti apie Jūsų doktorato tezę, kurią Jūs ruošiate Niujorko universitetui. Kokia yra tema ir kaip toli esate pažengęs?

– Tema – Lietuvos teatro istorija, kuri apima nuo pačios pradžios 1574 m. iki dabartinių laikų. Aš suskirsčiau visą šitą darbą į tris dalis. Pirmoji dalis tai būtų iki 1864 m., iki viešojo Vilniaus teatro uždarymo. Antrasis periodas – Amerikos lietuvių teatrinė veikla. O trečiasis periodas – nuo prieš 50 metų prasidėjusio Valstybinio teatro maždaug iki dabartinių laikų.

– O kur bus spektaklis „Palanga“?

– Įeitų į antrąją dalį, nes prieš spektaklį „Palanga“ – tikrai įdomus periodas. 10 metų anksčiau teatrinė veikla prasidėjo Amerikoje. Paskui viskas eina lygiagrečiai. Žinoma, į Amerikos teatrinę veiklą bus įtraukta ir dabartinių tremtinių atvykimas, spektakliai Čikagoje, Monrealyje ir visur kitur. Bus ir „Palanga“, saviveiklos teatras, kuris buvo Peterburge, Rygoje, Vaičkaus Skrajojantis teatras. O paskui – jau Valstybinio teatro periodas, kur įeitų ir „Žvaigždikis“, ir „Vilkolakio“ periodas, ir eksperimentinis Šiaulių teatras ir t. t. Žinoma, bus ir vėlesni laikai: Marijampolės, Šiaulių, Klaipėdos teatras – viskas, kas buvo susiję su mūsų teatru, su mūsų lietuviška teatrine kultūra.

– Dabar okupuotos Lietuvos teatras irgi bus įtrauktas?

– Taip. Bus įtrauktas tiek, kiek galima surinkti medžiagos. Lietuvoje šioje srityje jau daug padaryta. Kai kuriuos dalykus aš jau žinau, bet kai kurie dalykai man buvo visiškai nežinomi. Petuchauskas dirbo, daug ką yra panagrinėjęs profesorius Jurginis. Taip pat – Gaudrimas, Lankutis ir daug kitų mokslininkų, kurie kartais parašo periodinėje spaudoje ar žurnaluose. Iš to galima susidaryti vaizdą, kad ten irgi dirbama daug.

– Mes buvome įpratę spektaklį „Palanga“ laikyti pirmuoju lietuvišku vaidinimu. Bet, kiek suprantu, buvo jų ir anksčiau. Kaip Jums pavyko nustatyti? Koks buvo pirmasis spektaklis lietuvių kalba?

– Pirmasis spektaklis lietuvių kalba buvo Plimute, Pensilvanijoje. Tai buvo Turskio „Be sumnenės, arba Kaip ant svieto einasi“ – keturių veiksmų drama. Man pavyko gauti visą tą veikalą, bet jis yra tik neoriginalus – jis buvo perrašytas Filadelfijoje 1905 m.

– Kada įvyko tas pirmas spektaklis Plimute?

– 1889 m. gruodžio 31 d.

– Angliakasiai vaidino?

– Taip, angliakasiai ir visi vadinamieji kultūrininkai, kurie domėjosi mūsų išeivijos kultūriniu gyvenimu, norėjo pakelti lietuvio supratimą ir privesti prie aukštesnio kultūrinio lygio.

– Su kokia dalimi, rinkdamas medžiagą, turėjote daugiau vargo? Kaip sekėsi medžiagą rinkti?

– Medžiagą aš jau renku turbūt daugiau kaip 16 metų. Studijuodamas Vienoje, turėjau progos visuotinės teatro istorijos kursą lankyti pas labai įdomų profesorių Kindermaną. Jis mane sužavėjo tuo, kad turėjo daug medžiagos apie Europos teatrą, tarp kitko, jis yra parašęs šešis tomus vokiškai. Jis paklausė, kaip yra su lietuvišku teatru, ar nebuvo teatro. Tas mane labai sudomino ir aš pradėjau domėtis, ieškoti, rinkti, bet medžiagą pradėjau komplektuoti jau po karo atvykęs Amerikon. Kai dirbau Indianos universitete, jau daugiau atsidėjau šitam reikalui.

O medžiagos gaunu iš Varšuvos, Krokuvos universitetų, iš Poznanės. Turiu kontaktų su bibliotekomis ir iš ten gaunu mikrofilmų arba tiesiog prašau atskirus straipsnius atsiųsti, kurie yra man žinomi arba reikalingi mano darbui. Be to, čia, Niujorko Penktojoje aveniu, yra didelė biblioteka, kurioje esu suradęs įdomios medžiagos. Turiu susirinkęs žmonių, kurie man padeda. Žinoma, labai sunkiai, bet šiaip taip pavyksta šį tą padaryti.

– Patys pirmieji vaidinimai Lietuvoje turbūt buvo lotynų kalba?

– Lotynų, lenkų, lietuvių, gudų – viskas buvo sumaišyta. Sakysim, Biržiška turi užrašęs vieną labai įdomią intermediją, kuri buvo Kražiuose padaryta. Ten daug visokiausių kombinacijų: ir gudiškai, ir lenkiškai, ir lietuviškai. Labai įdomus spektaklis, kurį būtų įdomu pasižiūrėti net ir šiandien.

– Kaip suprantu, darbas tebevyksta?

– Taip, pirmoji dalis, senasis Lietuvos teatras, yra gatava, trūksta poros papildymų ir iliustracinės medžiagos. Dabar dirbu prie Amerikos lietuvių teatro, kartu eina „Palangos“ spektaklio reikalai. Niujorko teatro ir meno bibliotekoje Linkolno centre yra labai maloni ir simpatiška ponia, kuri irgi domisi šituo reikalu, mes su ja priklausome nelabai seniai egzistuojančiai Amerikos teatrologų draugijai, kuri mielai domisi Lietuvos teatru. Jie rado mano straipsnį, išleistą Romoje prieš keletą metų, susidomėjo tuo reikalu ir paprašė su jais bendradarbiauti. Man didelis malonumas jiems padėti, be to, aš per juos galiu gauti šiek tiek medžiagos sau.

– Jūs užsimojote milžinišką darbą. Nežinia, kada baigsite? Turbūt per didelis dalykas?

– Labai sunku būtų nurodyti datą, nes, dirbant tik atliekamu laiku, labai ilgai tęsiasi ir velkasi, sakyčiau, kartais nusibosta. Bet mėginsiu padaryti kaip galima skubiau, nes norisi atiduoti tą darbą – tegul žmonės pamato, kad mūsų lietuviškas teatras ir mūsų lietuviška kultūra klestėjo daug anksčiau, negu kai kurie užsieniečiai galvoja. Kartais net mes patys sakome, kad teatro gyvenimas prasidėjo tik nuo 1919–1920 m. Esu gavęs vieno lenkų profesoriaus iš Londono laišką. Jis sakė, kad, jo žiniomis, lietuviškas teatras prasidėjo tik 1920 m. Parašiau jam, kad ne, o jis atsakė – labai atsiprašau, bet tokia buvo mano informacija.