„Čia vaizduojamas labai sudėtingas laikas, 1940-ieji, holokaustas, gulagai. [...] Mes labai didžiuojamės šiuo kūriniu. Tai puikus pavyzdys, kad kiekviena šeima, veikdama kartu, gali sukurti kažką vertingo ir įsimintino“, – kalba Charlesas Borowsky.

– Lietuvoje koncertuojate nebe pirmą kartą. Kokia jums yra Lietuva?

Charlesas: Mes džiaugėmės turėdami galimybę atvykti į Lietuvą jau ketvirtą kartą. Tai nuostabi šalis su didinga istorija ir didelėmis pastangomis tapti matoma pasaulyje. Be to, Lietuvoje gyvena labai darbštūs žmonės. Ir tai yra jūsų kultūros dalis. Vieną kartą, kai skaičiau paskaitas universitete, užsukau į muziejų. Ten susipažinau su istorija, sužinojau, kad lenkai ir lietuviai buvo sudarę bendrą uniją. Taip pat sužinojau, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais, esant lietuvių ir lenkų unijai, daug reikšmingų pasiekimų priklauso būtent lietuviams.

Mes esame su Lietuva susiję įvairiais būdais. Bet aš prisimenu pirmąjį susitikimą su žmogumi, kuris pristatė man jūsų šalį. Jo pavardė – Lozoraitis. Aš organizavau simpoziumą. Artėjo komunizmo pabaiga ir Lozoraitis man pasakojo daug dalykų, kurių aš nežinojau. Aš nežinojau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų. Tada pamaniau, kad galėčiau panaudoti muziką, kad užmegzčiau kontaktą su Lietuva. Taigi mes susisiekėme, pradėjome bendradarbiauti su Šiaulių choru „Dagilėlis“. Tada atvykome į Lietuvą ir susitikome su daugeliu žmonių, vienas iš jų smuikininkas Borisas Traubas. Jie ne tik muzikantai, bet ir diplomatai, savo šalies ambasadoriai. Tai leido mums suprasti, kad muzika yra geriausia žmonių bendravimo forma. Aš pasiruošiau kalbą ir norėčiau kreiptis į mūsų klausytojus lietuviškai.

– Viename interviu sakėte, kad Lenkijoje jaučiatės lenku, Lietuvoje – lietuviu, Amerikoje – amerikiečiu. O kas esate, kai būnate namuose?

Charlesas: Domiuosi patarlėmis ir viena jų vadovaujuosi iki šiol – Romoje elkis kaip romėnas. Svečiuodamiesi Lietuvoje, mes stengėmės ne tik atstovauti Amerikai, bet ir suartėti su vietiniais žmonėmis. Valgome jų maistą, stengiamės bent truputį šnekėti tos šalies kalba, todėl jaučiuosi visos didelės žmonių šeimos nariu. Kaip visi katalikai yra broliai ir seserys, taip ir aš jaučiuosi, tik mano priežastys nėra religinės, politinės, tai – realūs veiksmai. Yra vienas nuostabus posakis, kurį išgirdau Izraelyje iš Ivano – žmogaus, kuris atvyko iš Lietuvos. Jis pasakė: „Ne dantis už dantį, o meilė kalba pati už save.“ Taigi aš jaučiuosi vienos didelės šeimos dalimi ir būdamas Lietuvoje esu lietuvis.

– Bet kas jūs esate namuose, kai ruošiatės miegoti?

Charlesas: Prieš eidamas miegoti, prieš meditaciją, pasiimu žemėlapį ir keliauju po pasaulį. Pasaulis tampa mano namais.

Elizabeth: Haris yra vienas įvairiapusiškiausių žmonių, kuriuos aš pažįstu, nes jis daug kuo domisi, daug keliauja ir turi begalę patirčių bei pažinčių visame pasaulyje. Ir tai ne pokštas.

Charlesas: Kai trečią kartą nuvykome į Kubą, turėjome specialius Kubos valdžios leidimus. Žinant šios šalies praeitį, tai nėra paprasta. Mes jautėmės sekami, bet vis dėlto suartėjome su žmonėmis. Po savaitės visi pamiršo, kad mes esame svetimšaliai ir dėl ko atvykome. Aš kalbėjau ispaniškai, mes grojome ispanišką muziką. Savo svetainėje paskelbėme įrašą, kur mums pritaria žiūrovų choras, ir buvome pakviesti dalyvauti festivalyje Havanoje, nes dainavome „Quanta na Mera“. Tada mes vėl pasijutome kaip namie.

Elizabeth: Norėčiau pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis apie tėtę. Jis yra nuostabus virėjas ir vienodai skaniai gamina ir europietiškos, ir azijietiškos virtuvės patiekalus. Šeimoje dažniausiai gamina jis, o receptus parsiveža iš kelionių. Tai irgi tam tikras kultūros pažinimo būdas. Be to, jis domisi futbolu, jodinėja. Mes turime ūkį, kuriame laikome 20 avių, apie 40 vištų ir žąsų. Jis yra tas žmogus, kuris rūpinasi ūkiu, gyvūnais. Ūkis patenkina jo smalsumą. Jis sėja ir augina javus, pomidorus, gėles, gamina vyną. Tai įdomu, nes tai – tam tikras iššūkis, kai reikia galvoti, kas turi būti padaryta kiekvieną dieną. Tai tikrai nesuteikia ramybės.

Bet mane žavi vizija. Mes esame išugdyti muzikantai. Mes augome žinodami, kad tapsime muzikantais. Ruošėmės nuo mažų dienų, lankėme meistriškumo pamokas ir galiausiai gavome muzikos akademijos diplomus. Mano tėtė neturi muzikinį išsilavinimą įrodančio diplomo, bet, kai yra scenoje, mano nuomone, jis ten, kur ir turi būti. Jis yra gimęs scenai. Jam patinka būti rampų šviesoje. Be to, manau, kad jis yra aktyvus visuomenininkas ir netgi politinis veikėjas. Pasitelkęs muzikos kalbą, jis daug nuveikia visuomeninėje ir politinėje erdvėje.

– Esate daugelio muzikinių konkursų nugalėtoja. Kadangi daug keliaujate, kaip jums pavyksta pasiruošti konkursams?

Elizabeth: 2005 m. dalyvavau Frederico Chopino konkurse ir tapau jo nugalėtoja, kas užtikrino man kontraktą. Labai sudėtinga nagrinėti konkursą lygiai taip pat, kaip ir nuspręsti, ar jame dalyvauti. Tokiose sporto šakose, kaip futbolas, slidinėjimas, išrinkti laimėtoją lengviau negu muzikiniuose konkursuose, nes jie subjektyvesni. Bet mums, muzikantams, laimėjimas – tai milžiniško darbo įvertinimas, tik rezultatas dažnai būna dvejopas. Jei laimi, gali pradėti galvoti, kad esi geresnis už kitus, nors, deja, taip nėra. O jei nelaimi, imi galvoti, kad nesi toks geras muzikantas ir galbūt reikėtų liautis grojus. Bet varžytis konkursuose būtina. Tai keičia požiūrį į save, verčia tobulėti. Galų gale, tai yra patirtis.

– Emanueli, iš kur semiatės įkvėpimo ar netgi energijos keliauti po visą pasaulį? Juk yra daug muzikantų, kuriems patinka būti vienoje vietoje ir repetuoti, repetuoti, repetuoti.

Emanuelis: Man teko laimė augti keliauti mėgstančioje šeimoje. [...] Manau, kad energijos semiuosi būtent iš kelionių. Jos man suteikia jėgų ir motyvacijos repetuoti ten, kur esu. Sakykim, aš turiu 35 minutes išmokti kūrinį. Aš mokausi, repetuoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų žiūrovų, kurie ateina į mūsų koncertus. Kelionės motyvuoja mane ir suteikia svarumo mano gyvenimui.

– Frances, papasakokite apie savo muzikinį kelią.

Frances: [...] Pirmieji muzikiniai žingsniai buvo tiesiogiai susiję su violončele, nes mano mama yra violončelininkė ir man, kaip jauniausiam vaikui šeimoje, nebuvo leista pasirinkti instrumento savo nuožiūra. Bet tai neišėjo į bloga. Vaikystėje buvau labai užsispyrusi ir mamai buvo sunku mane mokyti. Ji pasakojo, kad nuo ketverių metų iki aštuoniolikos, kol baigiau universitetą, ji vargo su manimi.

Tačiau per muziką aš susipažinau su daug žmonių, patyriau emocijų ir dalykų, kurių nebūčiau patyrusi kitomis aplinkybėmis. Grodama esu išgyvenusi tokių emocijų ir patyrusi tokių istorijų, kurių negalima perteikti žodžiais. Netgi keliaujant su violončele gali nutikti įvairių istorijų, pavyzdžiui, esu kelis kartus apsiverkusi, kai man nebuvo leista įsinešti instrumento į lėktuvo saloną.

– Dabar jūs grojate su šeima.

Elizabeth: Taip. Tai įdomus patyrimas, nes mes labai gerai sutariame. Esame dėkingi tėvams, kurie padarė viską, kad mūsų šeima būtų tvirta kaip kumštis, kad būtume komanda. Mes dalijomės kambariu, kol man sukako 18 ar 19 metų. Tėtė padarė triaukštę lovą: aš gulėjau viršuje, žemiau – Emmanuelis, o Frances miegojo žemiausiai. Muzikuodami ir keliaudami kartu mes patyrėme tuos pačius dalykus ir tai leido mums geriau pažinti vienas kitą. Pavyzdžiui, mes žinome, ką reiškia repetuoti, ką reiškia pravirkti per pamokas arba prieš koncertus. Kai koncertuojame kartu, mes galime susipykti, susiginčyti iki smulkmenų, netgi įskaudinti vienas kitą, bet užlipame į sceną ir vėl esame geriausi draugai.

– Vienas žymus amerikiečių vibrafonininkas Garry Bertonas yra pasakęs, kad išmoko būti grupės lyderiu, grodamas šeimos grupėje. O jūs turite lyderį?

Elizabeth: Turiu prisipažinti, kad man yra tekę sakyti savo broliui ir sesei, ką jie turi daryti. Kadangi mano, kaip pianistės, rankose yra visa harmonija, ritmika, aš galiu visą ansamblį pakreipti tinkamai. Bet, kai jie užaugo, atsirado pusiausvyra ir mes pradėjome dalytis idėjomis, mokytis vienas iš kito.

Charlesas: Nutiko kažkas neįprasto su kompozicija. Paprastai būna, kad vienas kompozitorius – vienas projektas. O jie veikia kaip komanda. Be abejo, prisideda ir mano žmona. Aš vadovauju repeticijoms ir prisidedu idėjomis. Pavyzdžiui, mano žmona parašė kūrinį „In memoriam“ ir dedikavo jį Lietuvai. Čia vaizduojamas labai sudėtingas laikas, 1940-ieji, holokaustas, gulagai. Interpretacijos kontroversiškumas atskleidžiamas supriešinus šiuos du įvykius. Šį kūrinį atlikome festivalyje Kaune, dalyvaujant Lietuvos prezidentui.

Kūrinys prasideda lietuviška lopšine, ramu, bet staiga bildesys į duris, balsai „Išeikite!“. Paskui –  traukinys, pilnas žmonių, nežinančių, kur yra vežami. O jie vežami į darbo lagerius, gulagus. Kiti – į Aušvicą. Jie visi dar turi viltį išgyventi, bet nemato galimybių. Skamba rusiškos dainos „Brodiaga“ („Bastūnas“) motyvai. Daina parodo šių žmonių likimą. Ir tada kūrinys pakrypsta pozityvia linkme – dainuojanti revoliucija ir laisvos Baltijos šalys. Visur, kur atlikome šį kūrinį, verkė ir seni, ir jauni. Mes labai didžiuojamės šiuo kūriniu. Tai puikus pavyzdys, kad kiekviena šeima, veikdama kartu, gali sukurti kažką vertingo ir įsimintino.

Kitas kūrinys vadinasi „Atvirukas iš Dilsbergo“. Mes buvome apsistoję vienoje pilyje ir repetuojant kilo mintis sukurti muziką. Šiai piliai – 800 metų. Pilies savininkas kiekvieną vakarą vaišindavo mus vynu, kad sukeltų įkvėpimą, ir kartu pasakojo Vokietijos istoriją. Nuostabi gamta, tragedija, paimta iš istorijos, leido įsijausti ir improvizuoti rašant muziką. Manau, kad klausytojai tą pajuto ir šis kūrinys jiems patinka.

– Ar prieš tai jau esate kūrę muziką?

Elizabeth: Mes nesame profesionalūs kompozitoriai, nesame baigę specialių mokslų. Mokytojams dažnai pritrūksta ir laiko, ir energijos, ir net patirties dėstyti kompoziciją. Beje, prisipažinsiu, kad vaikystėje labai nemėgau groti pianinu ir labai norėjau skaityti knygas. Daug vaikų nori būti muzikantais, bet jie meta mokslus, nes reikia sėdėti ilgas valandas prie instrumento ir groti. Esu laiminga, kad tėvai neleido man mesti muzikos, nes dabar labai mėgstu koncertuoti, mokyti ir dalytis patirtimi. Bet vaikystėje gudravau, slėpiau knygą po natomis, skaičiau ir grojau kažkokias improvizacijas, kad tėvai girdėtų, kad groju. Tokia buvo pradžia.