XXI amžiaus animacija jau nebeieško naujų raiškos būdų, ji po truputį gręžiasi atgal į praeitį. Tuo įsitikinęs žymus japonų animacinių filmų anime kūrėjas, muzikantas ir dailininkas Toshiyuki Koseki.

„Animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų anime, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė savaip, savaip papasakojo tą istoriją“, – interviu LRT KLASIKOS laidai „Muzikinis pastišas“ teigia animacinių filmų kūrėjas.

Be kita ko, įkvėpimo jis ieško ir senuose, antikvariniuose daiktuose. „Esu tikras, kad sendaikčiai gali būti vienas iš įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus“, – sako T. Koseki.

– Kada Japonijoje prasidėjo animacinių filmų istorija? Kaip Jūs manote, kodėl japonų animaciniai filmai anime tokie populiarūs pasaulyje?

– Japonų animaciniai filmai anime yra labai seni, tokie seni, kad aš net nežinau, kada jie atsirado. O jų populiarumą visame pasaulyje lėmė turbūt tai, kad japonų animaciniai filmai anime turi labai savitą ir stiprų išraiškingumą, ekspresiją, užkoduotą mintį, kažką, kuo negali pasigirti jokios kitos šalies animaciniai filmai. Taip pat per anime visas pasaulis gali susipažinti su japonų kultūra, nes animaciniai filmai labai stipriai atspindi japonų jausmus, emocijas.

Istorijos pradžioje, kai tik pradėjo atsirasti pirmieji anime Japonijoje, jie nebuvo labai gilūs, prasmingi, kaip dabar. Tada mūsų animacinių filmų kūrėjai persekiojo ir šiek tiek kopijavo amerikiečius, jų Disnėjaus pasaulį. Praeityje anime, kaip meno kūrinys, televizijoje nebuvo labai aukšto lygio, nes negalėjome tam skirti pakankamai pinigų. Aukštos kokybės ir meninės vertės anime buvo rodomi teatre. Pavyzdžiui, Tezuka Osamu yra labai žymus japonų karikatūristas, jo darbai, tokie, kaip „Tetsuwan Atom“, yra žinomi visame pasaulyje. Taip pat jis kūrė animacinius filmus ir televizijai. Tačiau jo darbus televizijos ekrane buvo įdomu žiūrėti net ir blogos kokybės.

– Ar pamenate, koks buvo Jūsų pirmas personažas, kurį nupiešėte?

– Taip, pamenu, bet tai sunku įvardinti. Nuo pat pradžių norėjau kurti pagrindinius personažus ir leisti jiems gyventi, eiti pirmyn su anime istorija. Tačiau mano pirmas darbas buvo pagaminti, nupiešti dekoracijas, miestus, kuriuose vyksta veiksmas. Pavyzdžiui, gerai prisimenu, kaip piešiau senovinius japonų namus. Mano nelaimei, o gal ir laimei, tapau dekoracijų dalies direktoriumi ir ėjau šias pareigas labai daug metų.

– Ar nėra taip, kad vis dėlto jaučiate, kad kažkuris iš jūsų sukurtų peronažų nepalieka Jūsų ir galbūt, jei taip galima pasakyti, gyvena kartu su Jumis?  

– Na, pavyzdžiui, buvo toks animacinis filmukas, pavadinimu „Senosios japonų istorijos“ („Nippon Mukashi-Habashi“). Šią istoriją kūrėme visi bendrai, visa animacinių kūrėjų komanda: nuo direktoriaus, režisieriaus iki dailininkų. Ši istorija, manau, yra labai vykusi visomis prasmėmis. Praėjo daug metų, o aš vis dar jaučiu, kad negaliu sustoti apie ją galvoti.

– Jūsų namuose labai daug senų antikvarinių daiktų: laikrodžių, gramofonų, radijo imtuvų. Ar manote, kad senienos gali įkvėpti kurti naujus, modernius dalykus?

– Taip, esu tuo visiškai tikras. Seni daiktai tik kažkam yra virtę šiukšlėmis, jie išmetami kartu su istorija, patirtimi, laiku. O seni daiktai turi savo vertę. Nebūtinai materialinę. Turiu galvoje tą vertę, kurią jie turėjo jų savininkui. Šiais laikas Japonijoje yra atėjusi antikvarinių daiktų mada. Tačiau aš nevaikštau po sendaikčių parduotuves, aš juos tiesiog pasiimu išmestus gatvėje. Arba, kaip nebereikalingus, juos man atiduoda draugai. Kiekvieną kartą negaliu patikėti, kaip žmonės gali taip lengvai juos išmesti, atiduoti. Tai tolygu išsižadėjimui savo istorijos. Taigi kartoju dar kartą, kad esu tikras, jog sendaikčiai gali būti vienas iš įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus.

– Ar įsivaizduojate, kokia muzika galėtų skambėti Jūsų kuriamam, piešiamam personažui?

– Taip, tai vyksta labai natūraliai ir netgi spontaniškai – bandau įsivaizduoti savo kuriamą personažą skirtingose scenose, su skirtinga muzika.

– Ar gali kūryba kompiuteriu prilygti kūrybai senais metodais?

– Manau, tai yra labai skirtingi dalykai. Na, pavyzdžiui, šiame laikmetyje visi yra pamišę dėl Disnėjaus animacijos. Iš tiesų šie filmai yra labai aukštos kokybės. Disnėjaus kūrėjai naudoja aukščiausio lygio techniką tam, kad perteiktų herojų emocijas, išgyvenimus. Tačiau vis dėlto manau, kad išraiškos būdai ir technika nėra svarbiausias dalykas animacijoje. Rankų darbo animaciniai filmukai turi labai didelę šilumą, kitokius judesius, ir tai yra tikrai kažkas nepaprasto.

– Kaip manote, ar XXI amžiuje animacija vis dar ieškos naujų išraiškos būdų ar po truputį pradės gręžtis atgal?

– Iš tiesų manau, kad taip ir nutiks – animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų anime, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė savaip, savaip papasakojo tą istoriją.

– Kaip manote, ar įmanoma išmokti animacijos? Ar kiekvienas gali būti anime kūrėju, ar tai yra labiau duotybė iš gamtos?

– Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra tai, kad privalai savo darbą atlikti tiksliai iki tam skirto laiko. Taip pat biudžetas yra visada apribotas. Visi turime dirbti ir galvoti, kaip pasiekti geriausią rezultatą su minimaliomis išlaidomis, kaip padaryti taip, kad nenukentėtų meno kokybė. Visi šito gali išmokti meno universitete. Tačiau jauniems kūrėjams kartais tai gali pasirodyti labai sunku, galbūt net nesuprantama.

– Kodėl paskutiniu metu animacija tampa vis agresyvesnė? Ankščiau juk viskas buvo kitaip: vaikai per animacinius filmukus buvo mokomi užjausti, paguosti, buvo diegiamos moralės normos.

– Manau dėl visos šios agresijos kalti kompiuteriniai žaidimai, ten nuo mažų dienų vaikai yra pratinami šaudyti, griauti, naikinti.  Turbūt ir japonų anime yra tokia žinoma visame pasaulyje todėl, kad ji yra kitokia nei šiuolaikinė animacija.

– Ko palinkėtumėte vaikams, kurie nepatyrė senosios animacijos šilumos ir jautrumo?

– Na, visų pirma dėl to yra atsakingi jų tėvai. Tačiau aš esu labai susirūpinęs tuo, kad šių dienų vaikai neturi galimybių sukurti ką nors naujo nuo pat pradžių, t. y. nuo nulio. Viskas yra paruošta, suformuota vaiko vaizduotė. Jie gyvena iliuzijoje, kad moka ir žino viską, kad viską turi. Reguliariai dirbu su vaikais, mokau juos kurti nuo pradžių, nepasitenkinti pusgaminiais. Ir visi be išimties tai daro su malonumu. Bet labai sunku kažko jiems palinkėti, ar tikėtis, kad jie galės pamatyti kažką tikriau, kažką, kas buvo ankščiau. Dažniausiai tai – visiškai neįdomu tėvams, jie neturi laiko. Visi šiuolaikiniai žaislai, įskaitant ir kompiuterius, telefonus, televizorius, yra „puikūs“ vaiko ramybės garantai.

– Kaip manote, ar meno pasaulyje kūrėjo darbai priklauso nuo jo statuso visuomenėje?

– Esu tikras, kad tai – niekaip nesusiję. Gali būti baigęs aukštuosius mokslus, tačiau nieko gero nesukursi. Talentingas žmogus pasiekia stulbinamų rezultatų ir be išsilavinimo.

– Ar pastebėjote, jog retai taip būna, kad žmogus turėtų tik vieną talentą?

– Taip, iš tiesų manau, kad, jei žmogus kažką daro genialiai, vadinasi, turi talentą, o taip jau nutinka, kad talentai po vieną nevaikšto. Kai jau duota, tai jau duota. Pavyzdžiui, talentingi muzikantai puikiai piešia, yra begalė kitų pavyzdžių. Iš tiesų, jei turi vieną talentą, natūraliai domiesi, kas vyksta aplinkui, tad pradėsi daryti dar ką nors. Taigi visa tai yra labai natūralus talentingos asmenybės procesas.