– Ilgą laiką buvai grafikė, tau būdingas ryškus monochrominis braižas. Turbūt vertėtų pradėti nuo pagrindinio akcento – Klaipėdos „Baroti“ galerijoje neseniai pristatei spalvotus darbus. Labai įdomu sužinoti, kaip įvyko šis lūžis tavo kūryboje.  Juk tokia braižo transformacija menininko pasaulyje paprastai siejasi su vidiniais, o kartais ir aplinkos pokyčiais.

– Džiaugiuosi užbaigusi senuosius metus su šia savotiškai nauja pradžia. „Baroti“ galerija netikėtai mane pakvietė pasidalyti kūryba kolektyvinėje jaunųjų kūrėjų parodoje „Jaunatis“. Gavau nuostabią progą pristatyti dalį savo dar niekur nerodytų spalvotų piešinių, kuriuos kūriau nuo 2023 m. Esu grafikė. Jau daugiau kaip dešimtmetį naudoju šią meno formą. Niekas kaip ir nepasikeitė, toliau kuriu monochrominius grafikos darbus. Esu suformavusi autentišką savo stilių, pasaulį, kurį, be abejonės, tikrai toliau puoselėsiu ir auginsiu. Man jis be galo brangus, šventas ir reikšmingas. Daug metų į spalvas, tapybą (turiu omenyje tapybos procesą) negalėjau pažiūrėti, nes visa tai prilygo kažkokiai dvasinei nešvarai, purvui, asocijavosi su sunkiu laikotarpiu, persidirbimu. Tiesą sakant, maždaug prieš penkiolika metų atidariau pačią pirmąją gyvenime savo tapybos darbų parodą Vilniuje, „Fluxus ministerijoje“. Tuo metu dar mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, atrodo, dešimtoje klasėje. Po baigimo praėjo tiek daug metų, o aš nuo to laiko į rankas dar nė karto nebuvau paėmusi teptuko ar dažų… Iš tiesų galvojau, kad daugiau išvis niekada nebepiešiu. Tad tikrai labai taikliai įvardijai. Tokios ryškios braižo, technikos transformacijos menininko gyvenime siejasi tik su stipriais vidiniais, psichologiniais, dvasiniais pokyčiais, tobulėjimu, virsmu. Didžiuojuosi šiuo lūžiu dėl daugybės priežasčių. Labai stengiuosi į savo darbą žiūrėti kuo plačiau, eksperimentuoti, išstumti save iš komforto zonos, neužmigti ant jau atrastų meno klodų. Bandau leisti sau pralaužti įsitikinimus, išnerti iš nepatogių, stabdančių būsenų, patirčių. Daug taisyklių, normų išmokstame dar mokykloje, o jos, laikui bėgant, pasirodo esančios visiška nesąmonė. Gijimo kelias – ilgas ir nelengvas.

U. Jesenkos kūrinys.

– Mano žiniomis, tavo specialybė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo tapyba. Kai pagalvojame apie tapybą, paprastai mintis krypsta prie akrilinių dažų, guašo ar temperos. Parodoje eksponuojamiems darbams kurti pasirinkai pastelę – šiuo metu gana retai naudojamą priemonę. Kuo tave patraukė pastelė? 

– Pamenu, tėtis vis skatindavo mane grįžti prie tapybos, panaudoti naują priemonę piešimui. Širdis priešinosi, atrodė, kad dar ne laikas, visai nenoriu, nors žinojau, kad jis iš dalies teisus. Buvau 100 proc. susitelkusi į tai, ką dariau, ir, manau, tuo metu tai buvo teisinga. Sykį jis man padovanojo aliejinių pastelių dėžutę, kuri, beje, dar ilgai gulėjo ant darbo stalo. Praėjo keleri metai, kol pagaliau pribrendau, pasiruošiau ir leidau sau vėl iš naujo lengva širdimi paeksperimentuoti su spalvomis. Be jokio lūkesčio procesui ar rezultatui.

Tikrai – viskam ateina savas laikas. Niekas neįvyksta greičiau, nei turi įvykti. Kiek save pamenu, su pastelėmis man niekada nebuvo malonu, įdomu piešti. Tačiau, mano nuostabai, kurdama šiuo metu „Baroti“ galerijoje eksponuojamus darbus, jaučiausi kaip niekad įkvėpta, susidomėjusi, pasijutau tikra dailininke, kad ir kaip keistai ar juokingai tai skambėtų.

Iš tiesų, pastelės kažkiek man primena rapidografus, su kuriais kuriu grafiką, piešiu eskizus. Visus spalvotus mostus, brūkšnius, detales galiu suvaldyti tiesiogiai savo rankomis. Teptukai, dažai reikalauja kitokio priėjimo prie kuriamo paveikslo. Piešimas pastelėmis vis dėlto kažkiek artimas grafikai. 

U. Jesenkos „Raudona upė“.

– Žmogus, pirmiausia, yra gamtos sutvėrimas. Žavu, kai menas grįžta atgal į gamtą – ši tematika tave lydi pristatomuose kūriniuose. Yra daugybė dalykų, iš kurių galima semtis įkvėpimo: asmeniniai santykiai, muzika, praeitis… Tačiau gamta yra turbūt gražiausia, kartais net banali, konstanta. Kodėl pasirinkai būtent gamtos vaizdus atskleisti spalvomis? Ar darbų ryškumas ir margumas žaidžia su tavo asmeniniais atsiminimais, o gal primena gamtos ilgesį? 

– Kūrinių idėja užsimezgė mąstant apie pasaulyje įvairiausiomis formomis išnyrančias blogio apraiškas. Gyvename itin neramiais, nepastovumo ir agresijos kupinais laikais. Tad atramos ašies, saugumo, vidinės ramybės ieškoti galime tik savyje ir gamtos apsuptyje. Gamta – vienintelė žmogaus draugė. Ji ištikima, niekada nenuvilianti, įkvepianti, nepaliaujamai stebinanti mokytoja. Turbūt ne vienas pritars, kad ji – tyriausias prieglobstis, kuriame jaučiamės stebuklingos visumos dalis, besąlygiškai priimami tokie, kokie esame, – netobulai tobuli. Širdys suspindi, kai žvelgiame į snieguotų kalnų viršūnes, ošiančius miškus, žydinčius, vėjo šukuojamus žolynus, tekančius upeliukus, žvaigždėtą nakties dangų ir beribę jūrą. Gamta lyg veidrodis atspindi ir atliepia mūsų vidinį pasaulį, jį papildo ir keičia. Visi atsakymai slypi gamtoje, tad kurdama šią paveikslų seriją atidžiai pažvelgiau į ten glūdinčias paslaptis ir pabandžiau atsakyti į kertinius, laiko nepaliestus, amžinus žmogui kylančius klausimus: kas ir kodėl aš esu, kokia žmogaus gyvenimo, egzistencijos prasmė ir paskirtis.

U. Jesenkos kūrinys.

– Tave gyvenime lydi įvairiausi menai – esi baigusi vokalo studijas Norvegijoje. Smagu žinoti, kad kurdama kartais naudojiesi muzikiniu fonu. Ar tau muzika – tik fonas kūrybai, ar tai kaip tik tiesiogiai įkvepia? Galbūt darbuose ataidi ne tik tavo mokslai, bet ir studijų etapas?

– Muzika – labai svarbi mano gyvenimo ir kūrybos procesų dalis. Ji tikrai suteikia jėgų, įkvepia, padeda nurimti ar paguodžia lyg artimiausias draugas. Visada sakiau, kad man muzika ir dailė yra lyg vienas kūnas. Kiekvieną kartą vis iš naujo kuriu paveikslo melodiją, ritmą, vibracijas, dinamiką, garsą ir žodžius. Geras darbas skamba. Atrodo, kad tikrai galiu jį išgirsti. Kartais piešdama klausausi muzikos, dainuoju pati, o kartais studijoje spengia tyla. Originalus skambesys ar išgirstas dainos žodis gali nukreipti mintis nesuplanuota kūrybos kryptimi. Tai – labai gražu. Muzika man niekada nebuvo fonas. Pamenu, Norvegijoje su kursiokais kas savaitę susitikdavome paklausyti kokios nors grupės albumo. Įsijungdavome ir tiesiog klausydavome. Nieko daugiau –  tik klausydavome, lyg susikaupę skaitytume knygą.

U. Jesenkos nuotr.

– Sausį tavo parodos „Atmintis“ darbai, eksponuojami Klaipėdos skulptūrų parke, perkeliami į Nišinės galerijos erdves. Kūrybos tema apima karą Ukrainoje, jame žuvusių ir kovojančių pagerbimą. Tragiškos karo patirtys ir įvykiai artimi tiek kenčiantiems ukrainiečiams, tiek mums, lietuviams, mūsų nepriklausomybės datų fone. Kaip kilo idėja surengti ekspoziciją šia tema? 

– Kūryba, menas yra tobula forma, būdas kalbėti, diskutuoti, veikti visuomenę pozityvia linkme, išreikšti savo poziciją, skatinti įvairaus pobūdžio paramą. Tvirtai žinau, kad menas yra galingas įrankis pokyčiams įvykti. Nė akimirkos tuo nesuabejojau prasidėjus karui Ukrainoje. Dar aiškiau supratau menininko pašaukimo reikšmę, užduotį ir paskirtį šiame pasaulyje. Nuo pat žiauraus Rusijos įsiveržimo į taikią šalį pradžios savo specialybę stengiuosi panaudoti kaip priemonę įvairiai pagalbai, paramai teikti. Negaliu ir nenoriu būti abejinga blogiui. Tad ir ši grafikos darbų, stiklinių paminklų paroda „Atmintis“, be abejonės, prisidėjo prie skatinimo nenustoti remti, palaikyti Ukrainą, mąstyti apie greta vykstantį karą, taikos ir gyvenimo laikinumą. Juk šiuo metu sprendžiamas ne tik jos, bet ir mūsų, visos Europos, likimas. Karo stebėjimas per atstumą vienareikšmiškai veikia ir keičia mūsų psichologiją, sąmonę, tad norėjau, kad žmonės iš darbų galėtų pasisemti paguodos ir vilties. Visi išgyvename tiek daug įvairiausių jausmų, nerimo, baimės dėl ateities. Gyvendama Klaipėdoje pastebėjau, kad, palyginti su Vilniumi ar Kaunu, šis miestas gana menkai išreiškia savo palaikymą Ukrainai. Kartais atrodo, tarsi karas Ukrainoje čia tiesiog neegzistuoja. Todėl šis projektas buvo ir vis dar reikalingas, svarbus būtent čia. Kaip kūrėja ir šio miesto gyventoja, manau, kad privaloma ieškoti vis naujų būdų, kaip karo temą galėtume grąžinti vėl į, pavadinkime, tiesioginį eterį. Matau prasmę, būtinybę, tad šis mano darbas yra, nors ir maža dalimi, judesys į priekį. Taigi, tokių minčių, pastebėjimų vedama, sukūriau šį darbų ciklą. Džiaugiuosi, kad sausį pavyko parodai suteikti naują formą ir perkelti ją į Nišinės galerijos erdves. Tiesa, galerijoje šalia grafikos darbų lankytojai turi galimybę pasiklausyti ir mano minčių – parodos „Atmintis“ garso dienoraščio, kurį įgarsino aktorė Alvydė Pikturnaitė, muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka. Šis garso dienoraštis – įdomus ir įkvepiantis, originaliai įterpiantis parodą į platesnius kontekstus, plėtojantis idėją iki asmeninių patirčių, su kuriomis, manau, nesunkiai susitapatins kiekvienas. Taip pat ekspoziciją papildžiau gyvais, ekspromtu sukurtais piešiniais ant sienų.

„Kartu iki pergalės! Slava Ukraini!“. Urtės Jasenkos pieš.

– Stiklas yra ne tik fiziškai trapi, bet ir simboliškai daugiasluoksnė medžiaga. Kodėl pasirinkai būtent stiklo plokštes idėjai atskleisti? Turbūt yra priežasčių, kurios skaitytojui ir žiūrovui nenumanomos?

– Klaipėdos skulptūrų parkas – buvusios senosios miesto kapinės, kuriose palaidota tūkstančiai miesto žmonių, šviesuolių, daugybės tautų kovotojų, sukilėlių, tarpukario Lietuvos karių. Deja, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, valdžios įsakymu kapinės buvo sulygintos su žeme ir jų vietoje įkurtas didžiulis skulptūrų parkas. Septynios stiklo plokštės su mano piešiniais puikiai įsikomponavo šalia išlikusių paminklų, taip papildydamos parką gyvenančių žmonių mintimis, jausmais ir ateities lūkesčiais. Grafikos darbai pasakoja apie Ukrainą, bet dėl stiklo skaidrumo ir spaudos ypatumų per piešinius persišvietė mūsų žemė, kuri jau kalba ir pasakoja mūsų, Lietuvos, istoriją. Svarbu jos nepamiršti. Būtent dėl jos mes gebame visa širdimi atjausti vykstantį plataus masto genocidą, karą Ukrainoje. Sąmoningai pasirinkau stiklą, nes jis trapus kaip ir visas mūsų gyvenimas. Šis ciklas nuo grafikos iki medžiagos pasirinkimo yra persmelktas laisvės, karo, laikinumo, vilties idėjų.

Paroda Klaipėdos skulptūrų parke. U. Jesenkos nuotr.

– Tavo garso dienoraštyje daug jautrių refleksijų apie karą, žmogaus prigimtį ir kūrybos prasmę. Kodėl nusprendei užfiksuoti savo mintis dienoraštyje ir pasidalyti jomis būtent garso albumo formatu? Kaip tai papildo parodą ir kūrybinį pasakojimą?

– Iš tiesų patekau į labai keistą situaciją, bene performansą. Kadangi darbai parke – stikliniai, dėl įvairių gamtos ar žmogaus veiksnių jie per dieną, o gal net valandą galėdavo pasidaryti  nebestikliniai. Turiu omenyje, kad jie labai greitai apsinešdavo purvu… Todėl teko kone kas rytą su savo šuniuku keliauti į parką ir juos nuvalyti. Žinoma, galėjau to nedaryti – juk tai kažkoks absurdas. Galėjau darbus palikti likimo valiai, bet iš pagarbos kūrybai ir pasirinktai temai kitaip tiesiog negalėjau. Be to, jei stiklas pasidaro toks nešvarus, ir mano idėja tampa neperskaitoma. Taigi pasiryžau eiti ir valyti. Šis pasikartojantis veiksmas atnešė tiek daug įvairiausių minčių, jausmų, patirčių, kad parodos veikimo metu nusprendžiau visa tai fiksuoti kasdien rašydama dienoraštį. Tikras išbandymas buvo visų pirma eiti ir plauti tuos darbus, o tada dar ir kas dieną apie tai rašyti. Nežinojau, kam to dienoraščio reikia, tik jaučiau, kad esu svarbiame procese ir tai mane kažkur veda.

Dienoraštyje dalijuosi savo, kaip kūrėjos, gyvenimu, rutina, iššūkiais, nusivylimais ir džiaugsmais. Atskleidžiau savo, kaip menininkės, santykį su kūryba. Tikiu, kad tai gali būti naudinga jauniems ir jau pažengusiems menininkams jų asmeninėje profesinėje kelionėje. Manau, kad dienoraščio turinys gali įkvėpti, nuraminti ir paskatinti drąsiai toliau eiti savo keliu, kurti tai, ką nori, ir taip, kaip supranti pats. Su mano pateikta informacija, idėjomis gali susitapatinti ir kitų profesijų atstovai. Juk visi esame labiau panašūs, nei nepanašūs. Dienoraštyje atvirai dalijausi ir savo emociniu nuovargiu, baime, nerimu dėl ateities. Manau, kad Lietuvoje žmonės per nuotolį stebėdami karą išgyvena vis aktyvėjančius emocinius išbandymus, krizes, svyravimus. Psichikos sveikata yra be galo svarbi ir reikia pripažinti, kad po pandemijos, karantino, prasidėjus karui Ukrainoje, psichologiškai esame stipriai paveikti šių pasaulinio masto įvykių. Tikiu, kad žmonės, kurie klausys mano užrašytų minčių, tyrinės grafikos darbus, galės nurimti, rasti įkvėpimą. Svarbu suprasti, kad esame ne vieni.

„Mąstytojo viltis“. U. Jesenkos kūrinys.

– Kūryba paprastai reikalauja ne tik meninių įgūdžių, bet ir kasdienės disciplinos. Garso dienoraštyje dalijiesi savo rutina ir iššūkiais. Kaip tau pavyksta išlaikyti motyvaciją ir džiaugsmą kuriant?           

– Manau, kad motyvacijos man netrūksta, nors žinoma, visokių etapų, momentų tenka patirti. Labai svarbu disciplina. Juk žmogus, menininkas negali visada jausti įkvėpimą, o patingėti irgi labai smagu… Kūryba, kaip ir bet koks darbas, reikalauja daug pastangų ir valios. Tad kasdienis, sistemingas darbas yra raktas į sėkmę. Visa širdimi jaučiu, kad kūryba yra mano gyvenimo prasmė ir laimė. Esu dėkinga, kad galiu kiekvieną dieną tuo užsiimti. Tai  džiaugsmas. Kasdien sau tai primenu. Negalima gerų dalykų priimti kaip savaime suprantamų.  

– Būtų įdomu išgirsti, ką norėtum, kad žmonės, pažvelgę į tavo darbus, išsineštų kartu? Ar yra jausmas ar mintis, apie kurios dvasinį poveikį svajoji?

– Noriu, kad žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslus, toliau kurtų savo istorijas ir supratimą. Kad mano kūryba apkabintų ir taptų saugia užuovėja nuo negandų, skleistų šviesą, meilę, tikėjimą, švelnumą. Įkvėptų.