Chaotiška ramybė ore

Familiarios „Titaniko“ erdvės tapo ne tik prieglobsčiu, bet ir savotiška šventove 20 tapybos darbų. Kūriniai eksponuojami gana tankiai, išnaudotas kiekvienas sienos plotelis, bet erdvė leidžia parodai lietis ir tai susilieja į turtingą biologinę, technologinę ir istorinę panoramą, todėl atstumai tarp darbų netrukdo žiūrovui pamiršti temos ir sąsajų. Šiame kontekste atsiskleidžia kūrinių autorė Ieva Mediodia – Lietuvoje ir Niujorke kuriančios menininkės matymas, atrodo, jau seniai peržengė lokalumo ribas. Eksponuojami darbai, sukurti per pastaruosius trejus metus, aktualizuoja globalios klimato kaitos fenomeną, o juos pasitelkiant gilinamasi į žmogaus sąmonę, prisitaikymą nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

R. Šimulynaitės nuotr.

Atkreipiau dėmesį, kai menininkė pakvietė žiūrovus prie darbų pastovėti ilgėliau, viską sugerti. Tačiau kūrinių apmąstymai neveikė taip, kaip tikėjausi, – vietoj ramaus žvelgimo į, tarkime, marinistinį tolį, mane aktyviai įtraukė ne tik spalvų pliūpsniai, bet ir penklinės fragmentai, mikroschemos raštai, antikinių skulptūrų nuotrupos. Kuo ilgiau žiūri į kūrinius, tuo jie daugiau atskleidžia motyvų, raštų, net kolorito sluoksnių. Tokia meno kūrinio savybė – beveik magiška ir kelianti klausimų. Simboliai ir turinio tankis savyje glaudžia kone obsesyvų pulsavimą, platų spektrą grožio, jausmingumo. Galbūt todėl darbus būtų neteisinga pavadinti meditatyviais – tokie jie tiesiog nėra.

R. Šimulynaitės nuotr.

Mano pabrėžiamas aktyvus įtraukumas ir kylantys klausimai skatina ne tik stebėti, bet ir permąstyti parodos naratyvo klodus. „Viltis ieškoti užsilikusio grožio ekologinių krizių amžiuje“, kaip įvardija pati Ieva Mediodia, atsiskleidžia per parodos savybę liudyti ir reflektuoti – ji atmeta didaktiką ir palieka žiūrovo santykį su kūriniais interaktyviai savieigai. Grožio paieškos čia pasipriešina slegiančiam laukimui, jos nukreiptos į kosminį gyvybės cikliškumą. Potėpiais nėriniuoti raidžių, natų, skulptūrų fragmentai yra dalis idėjos. Pasak parodos kuratorės doc. dr. Jurgitos Ludavičienės, „kūriniuose – kultūros fosilijos, išnyrančios tirpstant ledynams, prisiminimų ir asociacijų nuotrupos“. Cikliškumas, kaip idėja, kokybiškai įsilieja ne į pesimistinį šiuolaikinės ekologinės situacijos atspindį, bet į kone ilgesingą, ramų priminimą ir stebėjimo momentą, kylantį žvelgiant į kūrinius. Tokiame fone išsiskiria keli pavyzdiniai darbai, temą sufleruojantys žiūrovui savo pavadinimais.

R. Šimulynaitės nuotr.

Fragmentų žaismas

Vienas jų – pirmiausia į akis erdvėje krintantis darbas „Ryšių žvaigždynas“. Gilioje mėlynoje plotmėje matyti tuntai raštų, langelių, galima pastebėti ir augalinių ornamentų, vynuogės dalių. Labai įdomu, kaip kūrinyje siejasi organiškos, apvalios ir rigidiškos formos. Tai lyg aliuzija į žmogaus, technologijos ir gamtos koegzistavimą, kuris nebūtinai taikus ar savaime teisingas. Šie sluoksniai stipriai susipynę tarpusavyje XXI, antropoceno, amžiuje, kur žmogus veikia kiekvieną Žemės kampelį. Tačiau ar galime kalbėti apie nesantarvę ir imbalansą, jei grožis vis dėlto kažkur klesti? Parodos pavadinimas „Atsiranda ir nutrūksta“ gali turėti kiek pesimistinę konotaciją su pabaiga, tačiau grožis šioje parodoje nėra linijinis, jis neturi ribos. Turbūt tai veda į dvasinę šviesą – tai, kas objektyviai ar net subjektyviai gražu ar tiesiog patrauklu, skatina mus ne tik protarpiais užsiimti eskapizmu, bet ir su švelnumu atsigręžti į saugojimą, puoselėjimą ir vidinę taiką. Todėl, mano nuomone, Ievos Mediodios pasirinkimas prisiminti grožį yra itin taiklus ir netgi provokuojantis pasirinkimas, nes tai nėra mėginimas atitraukti, tuščiai kvestionuoti atsisakant didaktikos ir palikti minčių srautą marinuotis statikoje. Ši strategija pasiteisina, sukurdama kontrastą tarp ateities, dabarties ir praeities, globalios klimato krizės laikotarpiu. „Ryšių žvaigždynas“ – ne abstrakcija, o beribis tinklas, fiksuojantis ne tik tai, ką esame sukūrę ir kas egzistavo prieš žmogaus prisilietimą, bet ir parodantis, kad grožis dar neišblėso.

R. Šimulynaitės nuotr.

Daugelis išdėstytų požiūrio taškų gali būti pritaikyti ir kitiems eksponuojamiems kūriniams, tačiau bene labiausiai įsiminęs didelio formato darbas – „Grožio beieškant“. Aktualus teminiame parodos peizaže, jis, įsiliejęs į balkšvą sieną, atrodo beribis, daug ramesnis nei kai kurie kiti Ievos Mediodios kūriniai (tarp jų – ir „Ryšių žvaigždynas“). Fone figūruoja tirpstančio ledyno motyvas, įsiliejęs į šaltą prislopinto turkio, dangaus mėlio ir pilkų atspalvių koloritą. Prie pat stačiakampės drobės galima pamatyti ir apskritimą, kuriame nutapytos padrikos formos. Jose bekarai, bemoliai ir diezai priešais akis virsta į cheminių junginių formules, o antrame plane pasivaidena šešiakampiai, sufleruojantys tiek griežtą geometriją, tiek ir gamtoje randamus bičių korius. Pagrindinėje kūrinio dalyje dar įdomesnės yra antikinių skulptūrų nuotrupos – paslėptos po ledo šydais, jos priešais akis išnyra ir dingsta akimirkai, kai dėmesį atitraukia jau kitos paveikslo dalys. Visa tai – poetinis, technologinis ir net biocheminis tinklas, kuris siejasi su autorės naudojama neurogenezės teorija. Paveiksle įvairūs elementai veikia tarsi neuronų jungtys, primenančios beribę žmogaus sąmonę ir mąstymo struktūrą, o ir pats žiūrovas tampa neurogenezės proceso dalimi, sukurdamas naujų sąsajų, prasmių.

R. Šimulynaitės nuotr.

Nervinis centras

Atrodo, kad nematomas neurogenezės procesas tęsiasi ir už paveikslo ribų – ji apninka erdvės centrą ir atrodo kaip instaliacija. Priešais akis išnyra laidai, siūlai, gijos, permatomi plotai ir jais pridengta šviesa, sklindanti iš ekrano. Pavadinimas „Reikėtų išgirsti tirpstančio ledo garsą“ tariamąja nuosaka ne tik atsargiai išreiškia siūlymą, bet ir tiesmukai rėžia apie klimato kaitos alinamą Žemę. Pati instaliacija pasitelkiama kaip momentinė, laikina sąmonės nuotrupa, fiksuojanti nerimą ir nepastovumą globalių įvykių fone. Atrodo, instaliacijai panaudotos neorganiškos medžiagos tarsi atkuria dirbtinį, lengvai pažeidžiamos ekosistemos modelį, kuri klykia žiūrovui į akis ryškiomis spalvomis. Toks vizualinis ir medžiaginis triukšmas siejasi su laikotarpio nestabilumu ir idealiai įsilieja į bendrą parodos vaizdą. Norint atrasti kitą instaliacijos elementą, reikėjo pažiūrėti sau po kojomis – erdvės grindyse ištemptos baltos juostos, suskaidančios ją į dalis, o tai labai aiški nuoroda į suaižėjusį ledą. Instaliacija – tai ne statiškas meninis objektas, o veikiau keistesnė patirtis, reikalaujanti išėjimo iš komfortiškos stebėtojo pozicijos per struktūrinį nekonkretumą, ji veikia kaip vizualinis akcentas ir nervinis centras. Sukelianti streso, klausimų ir kontempliacijų, instaliacija priverčia pajusti slydimą iš po kojų. Kaip ir tirpstantis ledas – ne visada girdimas, geografiškai tolimas, bet juntamas.

R. Šimulynaitės nuotr.

Kiekvienas paveikslas, kartu ir instaliacija, primena kolektyvios žmogiškosios ir gamtinės patirties žemėlapio fragmentus. Po dalelytę apčiuopiantys darbai nežymiai skirtingais siužetais, bet itin skirtinga spalvine raiška tikslingai veikia žiūrovą, skleisdami vizualinį impulsą, kuris sujaukia atitrūkusį, individualistinį suvokimą, ir skatina permąstyti savo vietą kintančiame, cikle besisukančiame pasaulyje. Medžiagiškumas darbuose vos šnabžda, tačiau jis pastebimas ir paveikus – skirtingų dažų sluoksniai, fragmentiškos formos funkcionuoja kaip taktilinės ir vidinės atminties pėdsakai, įtraukiantys žiūrovą į intymų, bet ir provokuojantį santykį su kūriniais. Vertėtų paminėti ir erdvės išbaigtumą ir panaudojimą – ekspozicija sukuria vientisą aplinką, kurioje darbai kuria vizualinį dialogą.

Ievos Mediodios paroda „Atsiranda ir nutrūksta“ – tai aidai, kylantys iš žemiškos, žmogiškos pajautos. Temos, apčiuopiančios organiškus procesus ir fiziškai neįrašytus jausmus, nuostabiai susipina į turtingą, paveikią visumą. Paroda „Atsiranda ir nutrūksta“ savo pavadinimu sufleruoja baigtinumą, tačiau turiniu liudija priešingai – kad grožis vis dar egzistuoja ir jis gausiai pasklidęs per neišmatuojamus sąmonės tinklus. Būtent grožis cikle turi galią kurti nuolatinius ryšius, kurie ir yra žmogaus atsparumo, jautrumo, o gal net išlikimo pagrindas. Vis dėlto jaučiau, kad man paroda kalba ne tik apie grožį – tai tarsi švelnus priminimas puoselėti ir atsigręžti, bet nesustoti, nes Žemė nelaukia.