Apie klozetą, vampyrus ir tobulybę

“Navalio” viešbučio žiemos sode iki rugpjūčio 20-osios eksponuojama kauniečio dailininko Virgio Rusecko tapyba. Tai penktoji Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro inicijuoto Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno projekto “Spalvos formatas” paroda.

Čia menas – teisingas

V.Ruseckas papildo “keistų”, specialiai šiam projektui parinktų jaunosios ir viduriniosios kartos menininkų “kolekciją”. Ne mažiau keistą ir provokatyvią, nei paties autoriaus pristatoma kūrinių kolekcija. Pastarąja remiantis būtų galima ne tik apibrėžti projekto rėmus, bet ir šiek tiek pakalbėti apie tapytojų paieškas tuose jau racionaliai tapybinės tradicijos suskirstytuose plotuose.

Stop! Sakysite, pats suorganizavo parodą, tai ir parašys dabar gražiai (yra tokia niekinga savoka) ir gerai. Be abejo, patys pagalvokite, kas man belieka. Būtų kvaila atsitempti į pristatymą autorių, sukviesti krūvą žmonių, jiems pateikti š... ir po to “sudirbti” tapytoją. Arba priešingai – “sudirbti” jo puikius darbus. Taigi nieko nebus, čia menas - teisingas.

Kas yra teisingas menas? Tai yra toks menas, kuris neišprievartautas, stengiantis “padaryti” jį bet kokia technika, būdais, kaip nors suvesti galus su galais. (Jeigu nesiseka, siūlau tokiam menininkui tai padaryti su savimi. Ir ne tik su savo sąžine. Beje, menininkai gerai jaučia, kada ką nesąžiningai padaro… Ir prisipažįsta. Bet apie tai - kitąkart.)

Rašau apie Virgį Rusecką. O kam apie jį rašyt? Nei jis rožes valgo, kaip Sigitas Staniūnas, nei makaronus kabina... Stop! Apie Virgį.

Nekaunietiška tapyba

Anotacijoje pristačiau Virgį kaip kaunietį, tapantį nekaunietiškai. Šis terminas, žinoma, sąlyginis, nes visi, diskutuodami apie tapybą, visada galvojame apie Lietuvos tapybą, apie jos vietą Europos kontekste ir pan. Drįsčiau teigti, jog V.Ruseckas būtų originalus ir užsieniuose. Mat menininkas puikiai suderina populiarųjį realizmą, ekspresyvios krypties meistrystę ir saloninės dailės imitaciją.

Stebiu Virgio kūrybą nuo 1997-ųjų. Stebiu tas profesionaliai “sukaltas” parodas. Stebiu jo pavienius kūrinius kavinių interjeruose, tą pačią kaligrafiją jo darbuose, it žvelgiant pro tų kavinių langus. Seku kūrybinius menininko periodus, tų periodų kūriniuose tolydžio išnyrančius bei dingstančius daiktus. Šioje parodoje jie tampa paveikslo dominante. Anksčiau buvę išskaidyti tapomame interjere, švysteldavo ryškiomis dėmėmis linijų, trūkčiojančių punktyrų raizgalynėje, tarp nuolat besimaterializuojančių profilių ir trimis ketvirčiais dėbsančių ikoniškai kanoninių žmogystų.

Dabar šie beviltiškai nudėvėti daiktai, tokie šlykščiai patologiški deminutyvai - daikčiukai ir žaisliukai - tūno erdvėje. Erdvėje, kuri “gyvena” ir tavajame interjere, gerbiamas žiūrove. Ana ten, ant lentynos, tarp dar nuo anos vasaros sumestų apatinių, stalo teniso rakečių, užpelijusios braškių uogienės stiklainio... Tyso vaikų žaidimų kambario spalvotuose šešėliuose, už spintos užkritusiuose popiergaliuose ar melsvose fluorescuojančiose kažkieno moters chalato raukšlėse. Regis, tuo chalatu apsisiautusi, į šlepetes įsispyrusi madingoji neviltis ir savigrauža slankioja dulkėtais baldų pakraščiais, kavos tirščiais ir padažo faktūromis staltiesėje.

Žinokite, niekas Kaune taip netapo. Kaune tapo plačiais šuorais, tamsiais dažais, visokias tapybines instaliacijas gamina… Tai čia tie, kurie yra geriausi menininkai. Kiti tapo klozetus, išvietes, dar kiti - šiaip blaškosi. Blaškosi ten dabar visi, kopijuoja kažkada kažkur kažkieno “padarytą” klasiką... O Virgis, štai, ne. Virgis nesiblaško. Tobulina kaip koks alchemikas, savo idėją gromuluoja kaip karvė šventoji ir kartais duoda pieno. Dabar “Navalyje” eksponuojama 10 bidonų.

AAA

Ne, man nieko neužkrito ant kojos. AAA – tai ne isterijos, neatpažįstamo įvykio ar objekto atpažinimo klyksmas. AAA - tai Archyvas, Antikvaras, Antrinės žaliavos.

Virgį supa seni daiktai. Seni daiktai, tie mieli vampyrai, nepalieka mūsų ir lyg sena plokštelė užsikirsdami kartoja liūdnai ilgesingos melodijos fragmentus: daiktas ir fonas, daiktas ir fonas, daiktas ir fonas...

V.Ruseckas skiria didelį dėmesį fonui ir tiek pat - detalei. Jis skrupulingai formuoja paveikslų paviršius, kloja dažų sluoksnius, lesiruotes, tačiau kūriniai neužkankinti. Atrodo, tarsi dailininkas restauruoja penkis kartus uždažytą freską... Ir, žiūrėk, pagaliau paveikslas ima švytėti (“Mano džinsai”, “Mano paltas”).

Dėmesys detalei ir potėpiui - kaip detalei. Paveiksluose daug atsitiktinumų? Iš pažiūros. 90 proc. jų – specialieji efektai.

Mažas daiktelis - lempelė, paukščiukas, kanarėlės narvelis, paltas - pilkai turtingame visų spalvų, bet skaisčiai apmusijusiame fone dažnai praturtinamas ypač laisvais, per visą paveikslo formatą šliuožiančiais potėpiais, ryškiomis spalvinėmis dėmėmis. Fonas tiesiog „išlipdomas”. Tik ką baigęs kūrinį autorius vėl probėgomis glaisto, gremžia ir gludina... Menininkui labai svarbus tapybinis paviršius – skaidrūs ir matiniai plotai, akvareliški nuvarvėjimai. Ir taip iš pažiūros plokščiose abstrakcijose atsiranda daug vietos suplokštintam daiktui.

Moralas: Lietuvos tapybos klasikai ekspresionistai tūrinius daiktus specialiai plokštindavo ir deformuodavo, idant kitokią realybę - rėksmingesnę, skaudesnę išgautų. Virgis, ne klasikas, ima ir suklijuoja dvi - daikto ir fono - plokštumas. Suklijuoja kolorito klijais. Reikia užpatentuoti.