Apie kūrybą, meną ir jo šamaną

Prabėgo 2007-ieji - Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui (KKKC) įspūdžių ir darbų pilni metai. Kad ir kiek dirbtum, planuotum, analizuotum struktūras ir situacijas, vieną dieną tenka pakilti nuo popierių ir biuro stalą pakeisti darbastaliu. Susitikti su žmonėmis ir paklausti - ar tai, ką mes čia sumąstėme ir ką ruošiamės įgyvendinti, jums įdomu, ar reikalinga?

Kaip atsakyti į klausimą - ar žmonėms įdomus menas, ar menas svarbus? Ar labiau patinka žiūrėti, kaip kuria kiti, ar norite pabandyti patys?

Tapybinis džiazas

Žmonių kantrybę bandėme „tikros“ tapybos akcijomis. Cikle „Istorinio siužeto interpretacijos“ pozavo gyvi pozuotojai, įskaitant avis. Grojo gyva muzika, šalia specialiai pagamintų dekoracijų šoko tikrų tikriausios šokėjos. Su užmoju ir nesumeluotu entuziazmu padirbėjo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos tapytojai: V. Juodzevičienė, A. Ramanauskas, R. Klimavičius, V. Viningas, R. Martinionis, G.P.Janonis, E. Malinauskas.

„Pagarbinome“ Aukso veršį, Bakchą su bakchante ir rembrandtišką skerdieną. Trys meno akcijos. Trys skirtingi emociniai koloritai. Trys skirtingos tapybos meno istorijos. Papasakotos per tris valandas. Suprantama, sunku dirbti, kai tau spokso į nugarą, komentuoja ir turi tik tris valandas kūriniui pradėti, įsibėgėti… O užbaigti? Nėra kada mąstyti apie akcentus, jau nekalbant apie tapybinę plastiką ir dvasingumą mene. Bet šie momentiniai šūviai yra žavūs savo improvizacijomis. Žavūs emocija, erdve neišbaigtumui, laisvesniam bendravimui. Na, taip, tapybinis džiazas. Tarsi trumpam akimirksniui kas būtų uždegęs degtuką ir apšvietęs nepažįstamą vietovę, kūryba vadinamą.

Kūrybinės virtuvės samčiai

Žodis „workshopas“ jau tapo bendriniu meno kalboje, bet vis dar sunkiai randa pripažinimą oficialiojoje. „Workshopą“ pavadinčiau kūrybine sueiga, kuomet meistras bendrauja tik su žinančiais, ko atėjo. „Workshopas“ yra tam tikras ritualas, kur žinių ėmimas ir davimas yra lygiaverčiai. Meistras atėjo duoti. Jūsų pareiga priimti šią dovaną. Ir turite būti pasiruošę prisidėti prie ritualo kūrimo. Tai bendras indėlis.

Meistro sąvoką esame pripratę lyginti su geru amatininku, kuris gerai ką nors daro. Žinoma, taip ir yra. „Meistras“ visais laikais reiškė geras amato žinias ir patirties perdavimą. Apie tai Algis Kliševičius sakė, kad „esama pavojaus, jog pašalinis žmogus pažins meno kūrėjo virtuvę…” Profesorius teisus, tačiau manyčiau, kad žmogus taip pat sužinos, kad žodžiai „ir aš taip galiu” pernelyg tiesmuki. Dalyvis sužinos, koks sunkus yra kūrėjo darbas, kiek privalu numatyti ėjimų į priekį, kad žinios ne visada gelbsti, po improvizacija klaidų nepaslėpsi, o ir viskas gali nutikti atvirkščiai, nei čia išvardinau.

Ne vienas sako – dabar visi kuria meną, visi yra menininkai. Na, sakykite, jei kokia nors šauni dama padedama meistro susikurs sau stiklinius ar porcelianinius karolius, - ar tai sugriaus meno pjedestalą? Arba jei žmogus patapys akcijoje kartu su pripažintais meno klasikais, tapyba praras bent dalį tos pagarbos, kurią jai jaučia ir senas, ir mažas, kuriai mitai austi nuausti per amžius?

Be abejo, „workshope“ ar akcijoje šiek tiek paslapties dingsta, bet ne daugiau, nei nukėlus puodo dangtį svetimoje virtuvėje. Ogi kas čia taip skaniai kvepia?.. Ir tiek. Sriubą reikia virti kartu su meistru, ją ragauti, aptarti sudedamąsias dalis, uosti kvapą… Ir išeiti alkanam… Neprivalgysi. Nei per vieną kartą, nei per kelis. Norint perprasti patiekalą, reikia pirma sužinoti, kas jums patinka, kokios jo sudedamosios dalys veikia jūsų uoslę, regą, lytėjimą. Tada ir meniu galėsite deramai pasirinkti.

Žėrėjo stiklo „workshopai“

„Stiklas. Variantas Nr.1. Tiffany“ - Meno kieme spalio 25-27 dienomis.

Virgis Bizauskas pakvietė į kūrybines dirbtuves pageidaujančius įminti viliojančią stiklo, spalvų ir šviesos sintezės mįslę. Tikras workshopinis „hardas“ su akių apsaugomis, grubiomis formomis (kitokios nepavyksta), šukėmis ir pirmomis skaudžiomis patirtimis. Stiklas trapus, toks iš pažiūros savas, o suvaldyti nelengva. Pačiam susipjaustyti, sulaužyti ir suguldyti į formą, pažaboti neklusnias detales švino ir vario apkaustais. O kur dar kompozicija, faktūros ir spalvų deriniai!.. O kas sakė, kad menas – pramoga?

„Stiklas. Variantas Nr.2. Stiklo alchemija“ - Meno kieme lapkričio 23 ir 24 dienomis.

Pats populiariausias „workshopas“. Pirmą kartą norėjo užsirašyti trigubai daugiau žmonių, nei buvo įmanoma priimti. Šio seminaro metu menininkė Audronė Andrulevičienė supažindino su stiklo sukepinimo technologija ir inkliuzų panaudojimu stikle. Dalyviai improvizavo stiklo spalvomis, formomis ir plastika. Sunaudojo kelis kartus daugiau stiklo nei buvo numatyta. Su siaubu konstatuota, kad seminaro dalyviai neskiria brangių ir pigių medžiagų. Aktyviausias dalyvis – vyras pasidalino nesėkminga patirtimi, kaip su „svarke“ bandė lankstyti butelį.

Per dvi kūrybingai praleisto savaitgalio dienas eksperimentatoriai sukūrė daugybę papuošalų (pakabukai, vėriniai, auskarai, apyrankės) ir stiklo paveikslėlių.

Pats įdomumas – greitas pusės valandos degimas ir staigmena rytą atidarius krosnį. Susilydė? Bet ne taip, kaip norėjau. Laimė, neskilo. Tavo gražiau. Nori, apsikeičiam...

Kodėl stiklas? Kodėl toks populiarumas? Nepamirškite, stiklo kūrinys gali išlikti nepakitęs tūkstančius metų (seniesiems Egipto dirbiniams jau per 6000 metų).

Susipažino su grafika

„Pažintis su lietuviška grafika“ - Meno kieme rugsėjo 21 ir 22 dienomis.

Pažintis su grafika prasidėjo nuo visiems neblogai pažįstamų XX a. knygų iliustracijų ir improvizacijų XIX a. lietuvių liaudies raižinių tema. Kūrybinį seminarą dvi dienas vedė šiaulietis grafikas Edmundas Birgėla. Jis priminė, kad į senųjų medžio raižinių aukso fondą įeina Hanso Holbeino, Luko Kranacho, Albrechto Diurerio kūriniai, ir čia pat pademonstravo atspaudą nuo pastarojo kopijos. Procesą stebėjo šventieji Jurgis, Rokas, Ona... Na, mielas tas primityvizmas, mielai šiuolaikinių menininkų naudojamas. E.Birgėla supažindino su grafikos klišių kolekcija, kurios atspaudus buvo galima miksuoti su dirbtuvėse susikurtais ornamentais ar personažais... Žmonės išėjo dėvėdami originalius marškinėlius.

A.Kliševičius tapo daugiausiai „workshopų“ vedusiu menininku. Ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Nelengva būti profesionalu, į visas puses graibstomu.

Algis ne tik spėjo papasakoti apie antrąjį popieriaus gyvenimą, smulkiąją grafiką ir kaligrafiją, bet patarimais, įspėjimais ir pastebėjimais nuolat koregavo dirbtuvių veiklą.

Ekslibriai ir sveikinimų kūrimas, karpymas, rašymas, spausdinimas, rišimas ir konstravimas. Monotipijos bandymai, leidžiantys net patiems paprasčiausiems piešiniams atrodyti meniškais. Iškiliosios spaudos formų kūrimas ir eksperimentai su popieriumi, kartonu, lino raižiniu, koliažu. „Akla“ reljefinė spauda. Galop spaudinių panaudojimas atvirukams, laiškų popieriui, suvenyrams, atraktyviems grafikos objektams kurti. Kaligrafiškai parašyti linkėjimai iš Klaipėdos...

Finale įveikę visus kūrybinius išbandymus, „workshopų“ dalyviai sukūrė objektus, atitinkančius pagrindines popieriaus dizaino vystymosi tendencijas. Pabuvęs su A.Kliševičiumi jo sukurtoje kūrybos erdvėje pradedi tikėti, kad ir mažoje popieriaus skiautėje krebžda TOJI PASLAPTIS.

Margino audinius vašku

„Batika“ - Meno kieme rugpjūčio 9-11 dienomis.

Kieme buvo karšta. Dirbtuvėse dar karščiau. Kondicionieriai negelbėjo. Dalyvių entuziazmas buvo kurstomas stebuklo laukimu. Bet ar gali lietuvį nustebinti teigdamas, kad audinių marginimas vašku ir dažais yra sena Rytų tekstilės tradicija bei karalių privilegija? Mums šis būdas pažįstamas iš velykinių kiaušinių dažymo vašku.

Batika – technika, reikalaujanti laiko, darbo ir kantrybės, tačiau imponuojanti netikėtumu. Drąsa eksperimentuoti dažniausiai apdovanoja spalvų fejerverku ir originaliu piešiniu. Šia galimybe trumpam pasinerti į profesionalių dailininkų, tekstilininkų ir dizainerių pasaulį pasinaudojo aštuoni dalyviai.

Ką papasakojo glazūros

„Keramikos dirbtuvės“ Meno kieme rugpjūčio 24 ir 25 dienomis.

Šias dvi paskutines “workshopines” Meno kiemo vasaros dienas keramikos dirbtuvės buvo atviros visiems norintiems susipažinti su keramikos glazūravimu. Piešti, tapyti, tekstus rašyti. Paslėpti glazūromis ir vėl išryškinti tik jums vienam suvokiamą ženklų ir raštų pynę. Kartu su menininke Daiva Ložyte meniškai gadinome įvairių spalvų bei atspalvių glazūras ir sukūrėme savitus, tikrai nepakartojamus (be šansų pagauti dalyvio minties vingį, šuolį ir ornamentus...) ar taikomojo, ar vaizduojamojo meno kūrinius.

Žiesti smagu. Visiems be išimties patinka. Ypač kai molis nulekia nuo staklių. Arba ką tik akyse gimęs kūrinys kažkaip kažkur transformuojasi į tą patį molio gabalą, iš kurio ir atsirado... Žiesti smagu grupėmis ir pavieniui. Ir kantrybės meistrui pavydėti tenka. Kiekvieną kartą iš naujo... Pradžių pradžioje buvo molis ir tas molis buvo pas meistrą. Ir jūs nusprendėte nulipdyti idėją...