Universali kūrėja

Baigusi mokyklą, Laura patraukė studijuoti ir plėsti akiračio į užsienį. Škotijoje, Glazge, baigė architektūros studijas. Gyveno Londone, Berlyne, Barselonoje. Vėliau sukūrė prekės ženklą „ReplastiCO2“, kurio idėjinę žinutę apibūdina labai paprastai: perdirbk plastiką ir mažink CO2. Šio projekto idėjas L.Petruškė sėkmingai plėtoja iki šiol.

„Nors esu architektė, vadinu save universalia kūrėja. Labai mėgstu eksperimentuoti ir išbandyti kažką naujo mane dominančiose antrinio dizaino ir bendruomenės srityse. Apie šituos dalykus ir sukasi mano veikla“, – aiškina pašnekovė.

Išradimas: netikėtai atradusi plastikinių maišelių lydinį, architektė L. Petruškė ėmė iš jo kurti paveikslus ir išskirtinio dizaino aksesuarus / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Ar tvarumo jausmas Laurai yra įgimtas? Į šį klausimą moteris ilgai neieško atsakymo. Kadangi daug laiko gyveno Didžiojoje Britanijoje, kasdien matė, kaip ten išvešėjusi greito vartojimo kultūra.

„Tuo metu su keliais bendraminčiais turėjome studiją, orientuotą į architektūrą, bendruomenes ir antrinį dizainą, o vienas pagrindinių mūsų siekių buvo savo veikla perteikti tvarumo idėjas“, – apie veiklos pradžią pasakoja ji ir priduria, kad po dešimties metų grįžusi į Lietuvą buvo maloniai nustebinta lietuvių sąmoningumo ir požiūrio į gamtą.

Laura nuo pat mokyklos mėgo eksperimentuoti ir kūrybiškai perdarinėti daiktus, bet sąmoningesnė kūryba iš antrinių žaliavų atsirado tik paskutiniuose architektūros kursuose, kai su kolegomis studentais vystė projektą, turėjusį padėti regeneruoti apleistas erdves. Tai darė sujungdami mažąją architektūrą su bendruomenėmis ir iš antrinių žaliavų sukurtomis struktūromis.

Eksperimentai su maišeliais

Gyvendama Škotijoje L.Petruškė su keliais bendraminčiais įkūrė socialinio verslo studiją „Studio POP“, kurios pagrindinės kryptys buvo antrinis dizainas ir darbas su bendruomenėmis. „Kadangi mūsų veikla orientavosi į tvaresnį požiūrį, tai ir vizitinių norėjome įdomesnių. Kilo mintis lygintuvu sulydyti namuose susikaupusių plastikinių maišelių krūvą ir ant gauto lydinio bandyti atspausdinti norimą informaciją – kompanijos rekvizitus“, – pasakoja Laura apie savo pirmą tvarųjį produktą – vizitinę kortelę.

Novatoriška idėja kuo puikiausiai pavyko. Rezultatas buvo toks netikėtai geras, kad ji išsyk nubėgo pirkti siuvimo mašinos. L.Petruškė suprato, kad iš ką tik gautos medžiagos galima ne tik daryti originalias vizitines korteles, bet ir kurti kitus įdomius objektus.

Žinutė: iš perdirbto plastiko kuriamas grožybes Laura pateikia su prekės ženklu „ReplastiCO2“, kurio žinutė labai paprasta: perdirbk plastiką ir mažink CO2 / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Tuomet prasidėjo eksperimentinis laikotarpis – Laura vos ne kasdien darbavosi lygintuvu. Dėdavo plastikinius maišelius tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir mėgindavo veikti juos karščiu. Eksperimentams įsibėgėjus, ji net nusipirko karščio presą, skirtą marškinėlių spaudai, kad galėtų lydyti didesnį panaudotų plastikinių maišelių kiekį. Užtruko keletą eksperimentavimo metų, kol buvo perprastas tinkamas temperatūros, slėgio, plastiko tipo ir sluoksnių skaičius norimai medžiagai gauti.

Anot Lauros, yra daugiau nei dešimt plastiko rūšių, tačiau jos dirbtuvėse išvysime antrojo ir ketvirtojo tipo plastiką, kuris, dirbant namų sąlygomis, yra mažiausiai kenksmingas. Šių tipų cheminė sudėtis labai panaši, todėl juos galima drąsiai tarpusavyje maišyti.

„Jei įlydysi penktojo, medžiaga pasidarys labai kieta, siuvant lūžinės“, – dalijasi savo atradimais kūrėja. Pakuočių, priskiriamų šioms dviem plastiko rūšims, galima rasti bene visuose namuose – tai ir prekių maišeliai, ir plėvelės, naudojamos žemės ūkyje; vokai, burbulinės pakuotės ir kt.

„Dirbu be papildomų apsauginių priemonių, nes antrasis ir ketvirtasis plastikas yra pakankamai saugus. Galbūt kenksmingiausia yra spauda ant plastiko, kuri reaguoja su aukšta temperatūra. Tad patalpą, kurioje dirbu, nuolat vėdinu“, – aiškina L.Petruškė, vieną savo kambarį pavertusi savotišku plastiko perdirbimo cechu.

Nevadina išradimu

Paklausta, ar gaminius iš lydyto plastiko vadina savo išradimu, Laura juokiasi. „Kai tik pradėjau juos kurti, tikrai taip maniau. Galvojau – eureka! – išradau dviratį (juokiasi). Tačiau pradėjusi domėtis šia tema, pamačiau, kad skirtingose pasaulio vietose yra daugiau bendraminčių, kurie daro kažką panašaus, naudodami skirtingas technikas ir stilius, tad idėja gali būti panaši, bet rezultatas visiškai kitoks. Lietuvoje panašaus projekto dar neteko matyti“, – teigia ji.

Po kelerius metus trukusių eksperimentų Laura iš pagamintos plastiko medžiagos jau gali kurti paveikslus, rankines, kuprines, pinigines. Kasmet ji stengiasi patobulinti seną minėtų daiktų dizainą, taisyti ar perdirbti nepavykusius gaminius. Mat plastiko perdirbimo ciklas yra ganėtinai ilgas – panaudoti iš naujo plastiką galima net iki septynių kartų.

Neapsigaukite: Lauros paveikslai žmonėms labai primena aliejinę tapybą / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kodėl po dešimties svetur praleistų metų nusprendė grįžti į Lietuvą, pašnekovė susimąsto. Visų pirma, ji niekada neplanavo visam laikui likti užsienyje, antra – tuo metu susiklostė tinkamos aplinkybės. Vis dėlto prisipažįsta, kad adaptuotis gimtajame krašte buvo šioks toks šokas: juk visi profesiniai ryšiai liko už Lietuvos ribų.

Visuomet teikiu pirmenybę kokybiškiems panaudotiems daiktams. Jei noriu drabužio, pirmiausia einu į dėvėtų prekių, o tik paskui į naujų drabužių parduotuvę.

Praėjus vos porai mėnesių nuo grįžimo ji jau darbavosi architektūros studijoje Vilniuje ir tuo pačiu metu audė mintis apie tai, kaip sukauptą patirtį Glazgo projektuose galėtų panaudoti Vilniuje.

„Su bendraminte Beatriče Umbrasaite sugalvojome įkurti bendruomenės daržą Pilaitėje kaip vietokūros projektą, kuris sujungtų vietos gyventojus per daržininkystę, taip pat įprasmintų vietą ir aplinką, – pasakoja Laura. – Kaip ir bendruomenės daržas, taip ir „ReplastiCO2“ priklauso nuo žmonių, jų tarpusavio ryšio. Todėl šios iniciatyvos gyvuos tol, kol bus jas suvokiančių ir remiančių.“ Moteris atvirauja, kad pati niekada neperka plastiko – panaudotus maišelius jai atneša kiti.

Medžiaga iš plastiko

Kūrybą iš perdirbto plastiko hobiu vadinanti architektė juokiasi, kad jos darbo kambaryje dažnai kūrybinė netvarka. Jame – daugybė dėžių su plastiko maišeliais, kurie pas Laurą pateko iš visos Lietuvos.

„Vos grįžusi į Lietuvą paprašiau, kad žmonės dovanotų man plastikinius maišelius. Į kvietimą atsiliepė ne tik draugai. Nepažįstami žmonės nepagailėjo laiko susitikti ir perduoti savo sukauptų turtų“, – pasakoja kūrėja.

Ji supranta, kad tokios iniciatyvos – tik lašas jūroje, bet džiaugiasi, kad nors maža dalimi gali prisidėti prie žmonių švietimo. L.Petruškė padeda jiems pamatyti, ką galima nuveikti su turimu plastiku.

Kokius įrankius Laura naudoja perdirbamam plastikui? Ar iš karto žino, koks kūrinys iš jo gims? Jei tai paveikslas – kūrybai užtenka tik plastikinių maišelių; jei kažkoks buities daiktas – prireikia ir nemažai papildomų detalių: spaustuvo žiedams įmušti, kniedžių ir prietaiso joms įspausti, diržų. Nuo medžiagos storio priklauso ir jos paskirtis. Kietesnis plastiko lydinys skirtas kavos padėkliukams, paveikslams, minkštesnis – kuprinėms, piniginėms.

„Šiuo metu naujų gaminių iš perdirbto plastiko nekuriu, tik stengiuosi ištobulinti tuos pačius. Manau, iš mano kuriamos medžiagos būtų galima gaminti ir originalius šviestuvų gaubtus, ir spalvingus gėlių vazonų apvalkalus, bet šias idėjas kol kas pasilieku ateičiai“, – sako pašnekovė.

Kiek plastikinių maišelių reikia vienam ar kitam produktui pagaminti? Pasirodo, bet kokiam Lauros gaminiui reikia mažiausiai šešių sluoksnių plastikinių maišelių, kurie, išlydyti karščio presu, virsta reikiamo storio originalia medžiaga.

„Kadangi plastikai yra skirtingi ir norimam gaminiui reikalinga skirtinga temperatūra, dabar jau žinau, kad, tarkime, kuprinei pagaminti man reikia maždaug 50 plastikinių maišelių“,  – aiškina ji. Siūdama kuprines L.Petruškė panaudoja senus automobilių diržus, juos namuose išskalbia ir paruošia naujam gyvenimui.

Ar ir kasdieniame gyvenime Laura linkusi naudotis antrojo šanso drabužiais, buities daiktais? „Stengiuosi nekategorizuoti, bet visuomet teikiu pirmenybę kokybiškiems panaudotiems daiktams. Jei noriu drabužio, pirmiausia einu į dėvėtų prekių, o tik paskui į naujų drabužių parduotuvę. Jei sugedo kažkoks buitinis prietaisas, visuomet bandau iš pradžių jį susitaisyti, tik nepavykus – pirkti naują“,  – aiškina ji.

Per kūrybą žadina sąmoningumą

2020-aisiais L.Petruškė sostinėje surengė personalinę parodą „Mūsų šiukšlės – mano menas“. Paroda vyko bendruomenės edukacijos centro „Miesto laboratorija“ erdvėse ir sutraukė nemažai lankytojų.

„Žmonės labai domėjosi mano darbais, bet sunkiai galėjo įspėti, kad tai, ką mato paveiksluose, nėra nutapyta aliejiniais dažais. Kai pasakydavau, kad prieš jų akis – išlydytų plastikinių maišelių koliažas – jie labai stebėjosi“, – juokiasi architektė, vėliau pradėjusi rengti ir kūrybines dirbtuves. Jos leido žmonėms parodyti, kaip paprasčiausia šiukšlė gali pavirsti estetišku ir gražiu gaminiu.

„Keliauju visur, kur tik žmonės mane pakviečia. Su daugybe lygintuvų, žirklių, padėkliukų plastikui pjaustyti…“ – vardija ji ir džiaugiasi, kad ją vis dažniau kviečia įvairių festivalių organizatoriai.

Metamorfozė: žvelgiant į šias rankines, kuprines, kosmetines, sunku įsivaizduoti, kad jos pagamintos iš plastiko / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Edukacijų metu Laura kalba su žmonėmis apie mažesnį vartojimą, per kūrybą žadina jų sąmoningumą. „Problemą išspręsti galima tuomet, kai ji yra aiškiai suvokiama, todėl svarbu kuo daugiau kalbėti apie aplinkos taršos keliamus iššūkius ir auginti žmonių sąmoningumą bendruomenėse“, – kalbėjo ji, tvarumą vadinanti ilgo žmonių švietimo misija. Jai reikia laiko, noro ir nuoširdžių kiekvieno žmogaus pastangų.

Rezultatas – nenuspėjamas

Kaip gimsta Lauros paveikslai? Anot L.Petruškės, iš pradžių sugalvojama idėja. Tačiau nuspėti galutinio rezultato neįmanoma. „Dirbant su presu galimi įvairūs susiliejimai, persidengimai. Būtent tai mane labiausiai ir žavi. Jei daryčiau paprastus koliažus iš popieriaus, nepavyktų išgauti tokio daugiasluoksniškumo, skaidrumo“, – aiškina ji.

Iš kelių plastiko sluoksnių Laura kuria paveikslo tūrį, o iš viršutinių – jau patį piešinį. Vadina jį šiek tiek vibruojančiu, nes paveikslo paviršius dažnai nelygus. Vienas iš didžiausių Lauros darbų – 2 m x 1,40 m dydžio „Vandenynas“, kabantis moters svetainėje.

Prieš porą metų jos koliažai buvo panaudoti dizainerių Akvilės Jančauskaitės ir „Max Play“ drabužių medžiagos spaudai. Dizainerės siuvo kolekciją su plastiko koliažo spauda ant medžiagos ir dalyvavo „Mados infekcijoje“. Laura atvirauja, kad savo gaminius pirmiausia išbando pati.

„Jei nusidėvi ar nusibosta – juk visada galima perlydyti ir paversti kuo nors kitu“, – juokiasi ji ir sako, kad tokia ekožinutė, kokią neša jos kuprinės, rankinės, piniginės ar paveikslai, įsimena kur kas labiau nei paskaitos ar moralai ekologijos tema.

Skatina bendruomenės ryšius

Paklausta, kokių dar turi hobių, Laura kalba, kad šįmet pirmąsyk septynerių–dvylikos metų vaikus subūrė į architektūros būrelį. Čia taip pat vystoma antrinio žaliavų panaudojimo tema. Iš naudotų dėžių ir pakuočių Laura su vaikais modeliuoja įvairius objektus.

„Per vaikus, tikiu, ir jų tėvus pasiekia žinia, kad ne visuomet reikia  naujų dalykų: kartais užtenka perdirbti senus“, – mano Laura.

Dar vienas jai brangus užsiėmimas – jau trečius metus Pilaitės mikrorajone vystomas projektas – bendruomenės daržas „Idėjų lysvė“. Pagrindinė idėja – per daržininkystę sujungti nutolusią ir susvetimėjusią vietos bendruomenę. „Su daržininkyste neturiu nieko bendro. Nemoku ūkininkauti. Tačiau šio projekto esmė kita – tai bendravimas“, – aiškina projekto iniciatorė, Glazge kartu su vietos bendruomene taip pat želdinusi apleistas miesto erdves.

Lietuvoje miesto daržininkystės konceptas sutinkamas gana skeptiškai, nes dauguma šeimų turi sodą ar kaimą, iš kur kiekvieną vasarą atsiveža daržo gėrybių. „Kituose didmiesčiuose, kuriuose teko gyventi, kaip antai Londone, Barselonoje ar Berlyne, žmonės neturi tokios prabangos. Todėl ten labai populiarūs bendruomenės daržai, kurie ne tik aprūpina maistu, bet ir stiprina vietos kaimynystę“, – pasakoja ji.

Nors labai pamažu, bet „Idėjų lysve“ susidomi ir lietuviai. Atsiranda vis daugiau panašių projektų. Štai Kaune Laura kviečia aplankyti Šilainių sodą, su kurio įkūrėja Evelina Šimkute ji kartkartėmis dalijasi patirtimi.

Pačiai Laurai iki bendruomenės daržo – tik dešimt minučių kelio pėsčiomis. Savo lysvėje moteris augina daugiametes gėles ir prieskonines žoleles. „Vis tik pagrindinis mano tikslas – ne daržovių dideliais kiekiais auginimas, bet draugiška kaimynystė. Noriu suburti aplinkui gyvenančius žmones, kaimynus, kad jie neužsidarytų tarp keturių buto sienų, bet noriai ir aktyviai formuotų savo gyvenamąją aplinką. Štai kodėl „Idėjų lysvė“ – tai vieta eksperimentams, kur ne tik galima suleisti rankas į žemę, bet ir piknikauti, pabendrauti, pasidalyti užsiaugintomis gėrybėmis“, – aiškina edukatorė ir siunčia kuo nuoširdžiausius linkėjimus kauniečiams.

Paklausta, kokių dar ryšių turi su Kaunu, architektė ima vardyti, kad jos senelis kilęs iš Kauno ir kad šiuo metu nemažai architektūrinių projektų vykdoma būtent Kaune, o 2020 metais ji dalyvavo žygyje „Už švarią Lietuvą“ ir Kauno senamiestyje sukūrė meninę instaliaciją „Vartojimo dėlionė“.