R. Adomaitis, ištisus dešimtmečius karaliavęs nacionalinio teatro scenoje, filmavęsis tiek lietuviškame, tiek kitų šalių kine, jau keletą metų nuo kūrybinės veiklos laikosi atokiai. Kartkartėmis pasklaido tebesiunčiamus jam scenarijus, bet labiau iš smalsumo ar tiesiog įpratimo. Aktorius abejoja, ar gali atsirasti jį dar įkvėpsiančių pasiūlymų. Be to, pripažįsta, kad metai jau ne tie, ir sveikata ne ta.

"Mano regėjimo laukas dabar stipriai susitraukęs. Bet, va, Kinijos ambasada kaip ant delno. Matau, kas atvažiuoja ir išvažiuoja, šviesas languose, viduje judančius siluetus. Pasaulis atidžiai stebi, kur eina Kinija, jos augančią galią. Ir aš stebiu", – pokštavo R. Adomaitis.

Šalia jo namų ramioje Žvėryno gatvėje – ne tik Kinijos ambasada. Aplinkui kyla vis nauji prestižiniai pastatai, įtvirtinantys brangaus rajono įvaizdį. Aktorius su šeima čia įsikūrė prieš daugelį dešimtmečių, kai beveik visas Žvėrynas dar buvo medinis ir vilnietiškai jaukus. Mėgdavo po jį pasivaikščioti, o dabar išsiruošia tik į artimiausią parduotuvę. Bet ne pėsčiomis, o automobiliu, nes prie vairo jaučiasi tvirčiau nei su lazdele rankoje.

Leisdamas laiką namuose R. Adomaitis nebūna vienišas. Nuo sienų žvelgia visa jo praeitis – akimirkos iš filmavimo aikštelės, iš teatro scenos, įvairiomis progomis gauti apdovanojimai. Ilgiausiai stabteli prie mylimiausiųjų portretų. Amžinatilsį žmona – gražuolė aktorė Eugenija Bajorytė. Jau aštuoneri metai, kai jos nebėra, bet aktorius vis dar nešiojasi gedulą širdyje.

"Bet gyvenimas nestovi vietoje ir priverčia prie jo prisitaikyti. Galiu pavaišinti raugintų kopūstų sriuba. Sūnui išviriau. Jis grįžta namo vėlai, alkanas. Man malonu kažką pagaminti, kartais net sulaukiu pagyrimų. Kai netekau Eugenijos, prisipirkau kulinarinių knygų ir po truputį, ragaudamas, eksperimentuodamas, einu pirmyn. Anksčiau apie maisto gaminimą neturėjau jokio supratimo", – prisipažino aktorius.

Jaunėlis Mindaugas gyvena kartu su tėvu.

Vyriausiasis Vytautas buvo pakėlęs sparnus į Ameriką, bet sugrįžo, parsivežė iš ten žmoną Rūtą. Jų šeima didelė. Iš keturių vaikų dabar tik jauniausioji Elzė – puiki lengvaatletė, skinanti laurus Europoje, – yra Lietuvoje. Kasparas, kaip ir Vytautas kadaise, šįmet išvyko mokytis į koledžą Jungtinėse Valstijose, vyresniosios dukterys Augustė ir Julija iš ankstesnės Rūtos santuokos įsitvirtino viena Škotijoje, kita Olandijoje.

Gediminas, vienintelis sekantis tėvu, bando aktorystę, su mylimąja Sofi gyvena Londone, augina jauniausiąją R. Adomaičio anūkę Klarisę.

– Būtų smagiau, jei visi anūkai gyventų Vilniuje?

– Norėčiau matyti juos kasdien. Bet labiausiai gaila, kad negaliu bendrauti su mažąja anūkėle. Aš pats tik kelis žodžius moku angliškai, o Klarisė lietuviškai – tik "labas" ir "labanakt". Bet ji jau pradėjo mokytis prancūzų kalbos, tuoj bus paprasčiau. Su Sofi, Klarisės mama, tik prancūziškai ir kalbamės.

Kalbos išsaugojimas, lietuvybė, gyvenant užsienyje, svetimoje kalbinėje aplinkoje, nėra paprastas dalykas. Galime kiek norime peikti ir smerkti emigrantus, bet ta aplinka įsiurbia, įtraukia, o jei nori greičiau prie jos pritapti, turi jai pasiduoti. Ne visada žmonės ir laiko turi papildomam vaikų ugdymui, juk jie ten išvažiuoja sunkiai dirbti, užsidirbti.

Esame linkę viską nurašyti, užmiršti, paniekinti. Kažkoks griovimo instinktas mumyse, lietuviuose.

Emigracija neišvengiamai rodo mūsų tautos menkėjimą kiekybės prasme. Bet menkstame ir kokybiškai. Tai mano skausmas dėl Lietuvos. Gal net prilyginčiau jį Justino Marcinkevičiaus "Mindaugo" skausmui. Publika veržėsi į tą spektaklį. Ir ne todėl, kad jis buvo ypatingas režisūros, vaidybos prasme, bet dėl tos užgniaužtos dvasios – skausmo dėl Lietuvos.

– Kas jus šiandien skaudina?

– Esame linkę viską nurašyti, užmiršti, paniekinti. Kažkoks griovimo instinktas mumyse, lietuviuose. Lengva ranka atsisakome to, ką turėjome, ką gero esame sukūrę. Viską be atodairos – į užmarštį, į šiukšlyną. Nėra tęstinumo.

Man buvo skaudu dėl teatro, dėl tokių puikių režisierių kaip Henrikas Vancevičius – ištrintų, išguitų, – bet paskui pamačiau, kad visose srityse tas pats. "Čia kvepia sovietiniais laikais." Ir to pakanka, kad būtų nurašyta be jokios atrankos, be jokio kritinio žvilgsnio! Savo rankomis naikiname tai, kas buvo gera, kas verta išsaugoti visiems laikams. Griūna paminklai, dūžta atminties lentos... Ir tai darome su kažkokio nesveiko nervo doze, neurasteniškai.

Gyventi reikia pagal galimybes. Tas pats ir kalbant apie valstybę. Kas iš to, kad dabar visi nori to, ano, vis daugiau, daugiau.

Atplaukus į Helsinkio jūrų uostą, iškyla paminklas Rusijos carui Aleksandrui II. Stovi sau išdidžiai ant pjedestalo. Ir suomiai visai nesigėdija pasitikti mus, atplaukiančius iš buvusių Sovietų Sąjungos okupuotų šalių, su caru. Tai jų istorija.

O mes visko išsižadame, atsisakome, išstumiame iš atminties. Griauti tai jau tikrai mokame. Bet ar mokame statyti, kurti? Kai apie tai galvoju, vis prisimenu savo uošvį. Jis buvo mums pastatęs du namus kaime. Pirma vieną, o kai tas sudegė, antrą. Auksinių rankų žmogus, turėjo savo varstotą, visus instrumentus. Prie ko prisiliesdavo, viską padarydavo. Vien stebėti, kaip jis dirba, buvo didelis malonumas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vladą Koryzną, gerą savo draugą, mirusį prieš kelias savaites. Darbas tiesiog tirpo jo rankose. Man jis buvo pats didžiausias kūrėjas. O mano tėvas, kuris vienintelis iš gausios šeimos buvo išleistas į mokslus, tapo inžinieriumi statybininku, savomis rankomis užtvenkė Mūšą, įrengė pylimą, pastatė vandens malūną ir pusę namo – tiek tespėjo iki karo pradžios.

Nagingumas, ūkiškumas man iki šiol yra didžiausia vertybė. Bet šiandien aš jo pasigendu. Tikro ūkininko plačiąja prasme prioritetas – ne griauti, o statyti. Jei tik atminties lentas daužytume... Bet mes pačią valstybės tvarką tai į vieną pusę kreipiame, tai į kitą, tai kažką įvedame, tai atšaukiame. Ir to statinio, to ūkininko rankomis suręsto namo, vis nematyti.

– Dabar turime naują viziją – gerovės valstybę. Kaip manote, pavyks ją pastatyti?

– Man nepatinka žodis "gerovės", skamba kaip kokia materialinio gerbūvio valstybė. Galėtų būti laiminga valstybė.

Jokia valdžia neatneš jos padėtos ant lėkštelės, turime patys susikurti. Sovietmetis mus įpratino nebejausti atsakomybės už savo pačių ateitį – atseit viską padarys partija. Matau, kad ir dabar tokio mąstymo daug. Valstybė privalo padėti nedidelei visuomenės daliai – motinoms, auginančioms vaikus, neįgaliesiems, toms grupėms, kurioms iš tiesų reikalinga pagalba. Dėl kitų švaistytis nereikia, nes tai gadina žmones.

– Kiek tos laimės turime valstybėje? Ar matote ją atsispindint žmonių veiduose?

– Daug bėdų mums paliko okupacijos penkiasdešimtmetis. Dar per mažai praėjo laiko, kad galėtume būti tokie stiprūs kaip Vakarų valstybės. Vis dar jas vejamės, ir tai objektyvu. Bet aš vis viena negaliu suprasti, kaip galima mokslininkams, profesoriams mokėti tokias algas. Tai pasityčiojimas iš visų mūsų, kurie tikime mokslu, švietimu, proto galia.

– Kaip galėtume tapti laimės valstybe? Gal turite patarimų politikams?

– Ko gero, neturiu teisės peikti ar kritikuoti, nes aš pats atsitraukiau nuo politinių reikalų dar prieš atkuriant Nepriklausomybę. Gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad buvau įtrauktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Esu dėkingas už tai likimui. Tačiau vėliau, pamatęs savo pavardę kandidatų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą sąraše, paprašiau ją išbraukti. Nesijaučiau esąs politikas, norėjau ir toliau dirbti tą darbą, kurį geriausiai moku, – būti aktoriumi. Seimo salėje būčiau buvęs tuščia vieta. Bet gal klydau? Galbūt mes, idealistai, būtume daugiau davę valstybei?

Tiesa, jei klaustumėte apie mane patį, sakyčiau, kad neturiu jokio pagrindo skųstis savo dabartine egzistencija. Į teatrą nebeinu, tiesiog viskam savo laikas. Bet visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą, tai ir buvo laimė. Pensijos man užtenka pragyventi. Oriai? Nežinau, kaip vertinti. Taip, parduotuvėje dairausi į akcijas, ieškau, kur truputį pigiau. O kodėl neturėčiau?

Į teatrą nebeinu, tiesiog viskam savo laikas. Bet visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą, tai ir buvo laimė.

Gyventi reikia pagal galimybes. Tas pats ir kalbant apie valstybę. Kas iš to, kad dabar visi nori to, ano, vis daugiau, daugiau. Bet kai nėra iš ko paimti, stenkis kaip įmanydamas, visiems visko nebus. Ir dar paradoksas – kuo daugiau turime, tuo daugiau norime. Tai begalinis procesas, laimės taip nepasivysime. Siekiant laimės daug veiksmingesnis žodis yra "duoti", o ne "imti".

Mums reikėtų išmokti džiaugtis kitų pasiekimais. Nesproginėkime iš pavydo, kai kažkas labiau įvertinamas ar gavo premiją. Prisipažinsiu, ir man tai nesvetima. Pavydžiu Juozui Budraičiui, kad jis puikiai suvaidino naujausiame Algimanto Puipos filme "Kita tylos pusė" ir pelnė prizą už geriausią vyro vaidmenį Skandinavijos kino festivalyje. Bet kartu džiaugiuosi taip pat puikiai šiame filme suvaidinusiu kurso draugu Povilu Stankumi. Kaip ir tuo, kad pagaliau lietuviai sukūrė iš tiesų meninį filmą. Pavydas – natūralus, neišvengiamas jausmas, bet reikia išmokti su juo gražiai sugyventi.