Dainų šventė, vienintelė dėl žanrų įvairovės ir masto UNESCO saugoma kaip nematerialaus žmonijos paveldo dalis, Lietuvoje vertinama pernelyg menkai. Taip mano prof. Vytautas Miškinis.

Estijoje, Latvijoje dainų šventė – valstybinis reiškinys. Piliečiai bilietus į ją išgraibsto akimirksniu, o prezidentai tą dieną neplanuoja jokių kitų darbų. Ar įmanoma pakelti dainų šventės prestižą Lietuvoje, kokia šio renginio ateitis – pokalbis su V.Miškiniu.

– Prieš 90 metų Kaune įvyko pirmoji dainų šventė. Kelinta jums bus šių metų dainų šventė?

– Pirmąją atmenu nuo 1964-ųjų. Man, vaikui, mylinčiam muziką, tai padarė begalinį įspūdį. 1980-aisiais tapau jauniausiu šventės vyriausiuoju dirigentu. Nuo 1993-iųjų su pertraukomis buvau aktyvus šventės kūrybinės grupės narys. Meno vadovo pečius slegia jau šeštosios šventės rūpesčiai. Ko gero, paskutinįkart, nes atsakomybė – milžiniška. Noriu suteikti galimybę jaunesniems.

– Koks įsimintiniausias įvykis, susijęs su dainų švente?

– Jų būta nemažai. Pirmoji šventė. Pirmasis dirigavimas. Buvo atvejis, kai tuometis kultūros ministras neleido pakeisti šventės repeticijos grafiko. O man reikėjo tuo metu diriguoti "Ąžuoliukui" ir karių pučiamųjų orkestrui gėlių dėjimo ceremoniale Antakalnio karių kapinėse. Vėlavau į ceremoniją. Pakeliui padariau avariją. Nuvykęs į kapines, greitai persirengiau smokingu. Bet tuometė saugumo tarnyba neprileido manęs prie choro ir orkestro. Kadangi ten – visa vyriausybė. Iš tolo pamojavau savo chormeisterei, kad ji padiriguotų. Buvo šokas tiek man, tiek jai. Maniau, kad mane nušalins nuo visų pareigų, bet gerų žmonių dėka viskas baigėsi laimingai.

Į atmintį įstrigo ir dūmų užsklanda 2000-aisiais Vingio estradoje bei į ją nukreipti lazerių spinduliai. Choras nematė manęs, o aš – choro. Pamenu 2007-aisiais dėl lietaus neįvykusias šventines eitynes. Prisipažinsiu, esu to kaltininkas. Pagailo dalyvių, tad, pasitarę su šventės direktoriumi Sauliumi Liausa, atšaukėme eitynes. Buvo atvejis, kai Dainų šventėje dirigavau turėdamas 39 laipsnius temperatūros. Stresas nugalėjo. Kai jauti milžinišką atsakomybę ir nori, kad galutinis rezultatas būtų puikus, organizmas reaguoja atitinkamai. Visą renginį prabuvau garso inžinierių palapinėje.

– Auditorija vis keičiasi, auga, modernėja. Kas daroma, kad dainų šventė neatsiliktų nuo naujovių ir būtų patraukli žiūrovui?

– Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet dainų šventė, net ir palaikant tradiciją, privalo modernėti. To ženklai – populiarių solinių dainų adaptavimas masiniam dainavimui, garsių solistų dalyvavimas šventėje, kūrinių įvilkimas į modernesnio akompanimento drabužį, kūrinių atlikimo vizualizavimas, šiuolaikinių technologijų ir medijos priemonių naudojimas bei dar daug kitų dalykų. Tai nėra koks nekintamas antikvarinis paveldas. Muzika, supanti mūsų garsų aplinką, kasdien keičiasi. O mes žengiame koja kojon su modernėjančiu garsų pasauliu.

– Dainų šventė įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kas, jūsų nuomone, vertingiausia joje?

– Pats dainų švenčių fenomenas. Tai visų meninės saviraiškos priemonių festivalis, jungiantis visą Lietuvą ir jos atlikėjus – tiek jaunąją, tiek vyresniąją kartą. Savo turiniu ir struktūra Lietuvos dainų šventė išsiskiria iš organizuojamų kaimynų latvių ir estų. Mūsiškė – pati universaliausia.

– Ką atsakytumėte skeptikams, kurie teigia, kad dainų šventė nepriimtina dėl to, jog dainos ir šokiai yra harmonizuoti, o tai jau nebėra folkloras?

– Tegul skeptikai atvyksta į Kalnų parką. Galės paganyti akį, ausį ir sielą Ansamblių vakare. Kviečiu apsilankyti ir Bernardinų soduose, buvusiame Sereikiškių parke. Ten skamba autentiškas fokloras. Kaimynai latviai ir estai to dainų šventės struktūroje neturi.

– Kaip parenkamas dainų šventės repertuaras?

– Labai sudėtingai, bet kolegialiai. Pirmiausia išrenkama dainų šventės kūrybinė grupė. Ji iš savo tarpo išrenka vadovą. Grupę sudaro visų choro žanrų ryškiausių chorų dirigentai. Meno vadovo funkcija – vadovauti procesui. Kiekvienas narys atsako už jo žanro formuojamą repertuarą. Aptarime dalyvauja visi. Sprendimą lemia visų bendras sutarimas. Tuomet repertuaro projektas pateikiamas žiūrovų teismui – repertuaras atliekamas gyvai ir pristatomas chorvedžių bendruomenei. Toliau, kaip paprastai, jis kritikuojamas. Kūrybinė grupė koreguoja repertuarą pagal pageidavimus ir kiekvieno žanro galimybes. Meno vadovas yra įgaliotas trūkstamą repertuarą užpildyti bendradarbiaudamas su kompozitoriais. Kūrybinė grupė aprobuoja, o kartais ir ne pateiktus naujus opusus. Prieš kiekvieną dainų šventę taip pat vyksta kūrybiniai konkursai. Bet tai negarantuoja, kad atsiras vertingas, šventei tinkantis kūrinys. Galiausiai, įvertinus visus pranašumus ir trūkumus, repertuaras pateikiamas patvirtinti užsakovui – Lietuvos liaudies kultūros centrui. O čia irgi vyksta kovos. Koncepciją ir ją atspindinčių kūrinių vertingumą bei tinkamumą reikia įrodinėti. Kai visos pusės prieina kompromisą, repertuaras skelbiamas viešai. Primenu, kad dainų šventės repertuaras – visų oponuojančių ir pozityviai nusiteikiusių pusių kompromisas. O ar jis pasitvirtina,  įrodo ne kritika, kuri liejasi iš negatyviai nusiteikusių choro meno tyrinėtojų, o iš šventės dainininkų ir publikos reakcijos.

– Jūs dalyvaujate chorų perklausose. Ar niekada neteko pastebėti, kad daugiau noro dalyvauti dainų šventėje matyti choro vadovų nei dainuojančių vaikų veiduose?

– Vaikų veidai atspindi jo vadovo intencijas ir potencijas. Gal ir neteisingai galvoju, bet kaip pašauksi – taip ir atsilieps. Jei mokytojas sugeba vaikams įteigti dainų švenčių prasmingumą, jie tikrai pajus jų atliekamos misijos kilmingumą. Be to, tik vilniečiams, tiksliau, jų tėvams, reikia įrodinėti, kad kiekvieno choristo dalyvavimas šventėje yra tam tikras pilietiškumo aktas. Kiek teko patirti, vaikai iš atokesnių Lietuvos kampelių labai noriai atvyksta į šventę Vilniuje.

Jei vaikai nesuvoks arba jei nebus auklėjami šia dvasia, dainų švenčių ateitis taps abejotina. Žinoma, švietimo sistemoje yra spragų dėl vaikų ir jaunimo estetinio auklėjimo sampratos. Deja, bet nepriklausomybė dar nesudėliojo reikiamų prioritetų šiuo požiūriu. Pasikliaujama modeliais, šablonais iš nežinia kur, Europos švietimo standartais, kuriuose dainavimui ir muzikinei edukacijai neskiriama reikiamo dėmesio. Buvo pastangos standartizuoti jaunimo estetinio ugdymo koncepciją, bet buvo labai stipriai įsipainiota į prieštaravimus. Ar tai privaloma bendrojo mokymo dalis, ar tai tik papildomo ir pasirinktinio ugdymo objektas? Jei ugdome technokratą, pragmatišką valstybės pilietį, tuomet atsakymas vienas: meninių poreikių tenkinimas – išrinktųjų reikalas.

– Prieš keletą metų nuogąstauta, kad chorai – labai nepopuliarūs. Buvo baimintasi, kad nebebus kam dainuoti dainų šventėse. Kokia šiuo metu chorų padėtis Lietuvoje?

– Esu optimistas. Bet šįkart nutylėsiu. Valstybės plačiąja prasme požiūris yra keistokas. Turime UNESCO paveldą, Dainų švenčių įstatymą, procesas lyg ir vyksta, bet šiuo atžvilgiu latviai ir estai – nepralenkiami. Tiek požiūriu plačiąja prasme, tiek iš to išplaukiančia statistika, rezultatais ir lygiu, kurio lietuviai jau nebespėja vytis. Tai, kas ten nekvestionuojama, pas mus reikia įrodinėti. Dainų šventė ten – valstybinis reiškinys, į kurį bilietai išparduodami vos tik jais pradėjus prekiauti, prezidentai  neplanuoja tą dieną jokių kitų darbų, chorvedžių atlygis už darbą proporcingas choro lygiui, o patekimas į šventę – ne tik perklausų, bet ir konkurencijos rezultatas. Deja, pas mus taip nėra. Patirtis rodo, kad kartais aukščiausių vadovų svita palieka dainų šventę jai net neįpusėjus, o dainavimas šventėje – tai lyg pagalba chorui ir padėka, jei repertuaras išmoktas.

Prie žanro populiarinimo labai daug padėjo LTV projektas "Lietuvos balsai" ir šių metų chorų "Eurovizijos" konkursas. Negaliu nepaminėti "Chorų karų" fenomeno. Jis yra žiūrimas. O tai irgi padeda kelti choro žanro prestižą. Nekalbėsiu apie turinį ir priemones. Ten vyrauja iš anksto daromi įrašai, lengvojo žanro stilistika. O vien įrašymo technika šiais laikais išties įspūdinga. Galiausiai šio žanro eksponavimas televizijos priemonėmis vis vien yra pagirtinas. Bet gyvas garsas visuomet bus gyvas.

– Kokia dainų šventės prasmė šiuolaikinėje Lietuvoje?

– Prasmė turi būti prasminga. Aš šventėje matau didelę prasmę. Linkiu ir Lietuvai, kad tai išgyventų. Ar turime kitą kultūrinį ar socialinį reiškinį, į kurį suvažiuoja visa Lietuva? Gal koks referendumas, o gal prezidento rinkimų vajus ar prestižinės sporto varžybos pritraukia didesnį visuomenės dėmesį. Apie tai reikia garsiai kalbėti, nebijoti rašyti, auklėti, tuomet įsisąmoninti dalykai tampa visuomeninės sąmonės dalimi. O visuomeniškumo šiuolaikinei Lietuvai labai trūksta.

– Jums tenka bendrauti su muzikaliu, sąmoningu ir muziką mylinčiu jaunimu. Tačiau tai tik dalis Lietuvos jaunimo. Kokios jūsų prognozės žvelgiant į ateitį: ar dainų šventės išliks ir gyvuos toliau?

– Išliks ir gyvuos, jei tokie kaip mes ir jūs į ją žiūrėsime pozityviai. Iš vidaus, bet ne iš šalies. Juolab – ne iš aukšto. Jei švietimo sistema suras jėgų ir noro muziką traktuoti ne kaip ugdymo podukrą, o kaip visavertį bendrojo ugdymo šeimos narį, galėtume tikėtis optimizmo apraiškų ir ateityje.