Muziejai kratosi nuobodžios vietos stereotipo ir tampa vis atviresni vaikams. Pirmasis muziejus, skirtas mažiesiems lankytojams, atsirado daugiau nei prieš 100 metų JAV.

„Draudžiama neliesti“

Skaičiuojama, kad šiandien pasaulyje tokių muziejų yra per 400. Juose vaikai gali viską nevaržomai liesti, lakstyti, žaisti ir taip pradėti savo pažintį su mokslu ir kultūros paveldu. Lietuvoje tokio muziejaus nėra, tačiau ar reikia?

Vaikai su daiktais susipažįsta liesdami, sako edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

„Vaikams būtinas toks muziejus, kur jie gali ateiti ir viską liesti. Man labai patiko Amsterdamo muziejuje – ten prie įėjimo buvo parašyta: „Draudžiama neliesti“, – prisimena A. Landsbergienė.

Susipažįsta žaisdami

Landsbergių šeima, kurioje auga keturi vaikai, daug keliauja ir kiekvienoje šalyje stengiasi aplankyti bent po vieną muziejų. Į jį veda net mažiausią vienerių metų dukrelę.

Tačiau Lietuvos muziejai šiai šeimai nepaliko gerų įspūdžių.

„Paskutinį kartą, kai buvome muziejuje, mūsų vaikas buvo subartas, nes jis pradėjo liesti riterių šarvus. Tai buvo žmogus, sėdintis toje salėje. Mes tikimės ir esame pripratę, kad tai yra žmogus, kuris ateis, viską atidarys, parodys, vaikui pasakos stengdamasis jį sudominti, kad jis užduotų kuo daugiau klausimų“, – sako A. Landsbergienė.

Pašnekovė priduria, kad, be abejo, ne visus eksponatus galima liesti, bet, pavyzdžiui, su neįkainojamu V. van Gogho paveikslu jos vaikai susipažino žaisdami – ieškodami atskirų jo kopijos dalių.

Trūksta erdvių mažiesiems

Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro vedėja Nideta Jarockienė sutinka, kad Lietuvos muziejuose trūksta liečiamų ekspozicijų ir erdvių mažiesiems lankytojams. Tačiau ji mano, kad mėtyti akmenis į Lietuvos muziejus neteisinga, nes daugumoje jų yra edukacinių programų vaikams ir jos sulaukia nemažai lankytojų.

Atskiro muziejaus, skirto tik vaikams, idėja Lietuvoje buvo iškelta seniai, bet numarinta dėl pinigų stygiaus.

„Pačios pirmosios idėjos atsirado apie 1997 metus. Paskutinį kartą apie tai buvo šnekėta maždaug 2005-aisiais. Bet manau, kad prieš kuriant vaikų muziejų reikia išbristi iš tradicinio muziejaus krizės Lietuvoje.

Tokią idėją pradėjus įgyvendinti, patalpos galbūt atsirastų, bet su finansavimu būtų problema. Nes tai yra labai brangus dalykas. Tačiau Energetikos muziejus yra puikus toks mini eksperimentavimas“, – sako N. Jarockienė.  

Gal Lietuva per maža?

Keliaujame į Energetikos ir technikos muziejaus sakę, skirtą vaikams. Čia iš viršaus į apačią nukreiptos lempos gaudo po jomis vaikštančiųjų judesius ir juos paverčia garsais. Tai leidžia ne tik kurti muziką, bet ir suprasti technikos paslaptis.  

„Tų dviejų interaktyvių salių nevadinčiau žaidimų salėmis, nors jos spalvingos, eksponatai gražiai nudažyti, bet už kiekvieno iš jų iš tikrųjų slepiasi koks nors mokslinis fenomenas. Padaryti muziejų žaidimų aikštele nebūtų mūsų tikslas. Tam yra pramogų centrai. Vis dėlto žaidimo elementas neturėtų persmelkti pažinimo“, – sako Energetikos muziejaus laikinoji direktorė Jolita Daugvilienė.          

Vien vaikams skirtą muziejų pašnekovė vadina kultūriniu reiškiniu, bet kartu svarsto, ar Lietuva nėra tokiam muziejui per maža.

„Neatrodo, kad mūsų kultūroje yra matomas poreikis šeimoms nuo mažų dienų su vaikais eiti į muziejus. Mūsų muziejų lankytojai vaikai daugiausiai ateina organizuotai – būriais, su klasėmis, nors pas save pastebime šeštadieniais šeimyninius apsilankymus. Galbūt dėl to, kad paskelbėme vaikų dieną, kai yra nemokamas įėjimas vaikams ir moka tik tėveliai. Pastebime, kad daugeliui šeimų gali būti per brangu ateiti į muziejų“, – sako J. Daugvilienė.

Vis dėlto jei ateityje turėtume vaikų muziejų, koks jis turėtų būti?

„Padarytas vaikams ir pritaikytas vaikams. Kurį darytų žmonės, išmanantys, ką vaikai mėgsta. Aš netgi manau, kad į tai turėtų būti įtraukti vaikai.

Dabar Belgijoje labai dažnai prabylama apie tai, kad statant vaikų žaidimų aikšteles ir formuojant jų konstrukcijas turi dalyvauti vaikai, nes jie jose žais. Jiems turi būti įdomu, jie turi būti to proceso dalyviai“, – įsitikinusi edukologė A. Landsbergienė.