Fotografės Viktorijos Staponės, geriau žinomos slapyvardžiu Raggana, psichologiniuose portretuose šmėžuoja visuomenės stigmatizuojami personažai – nuo vėžį įveikusio modelio Rasos Ciūnės iki benamio Edvardo. Viktorija atviravo, kad uostamiestyje jos gyvenimas per kelerius metus apsivertė aukštyn kojomis – čia ji ne tik atrado gyvenimo meilę, bet ir savo kūrybinį veidą. Šiuo metu jos talentu domisi tūkstančiai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio gerbėjų.

Išgyveno netektis

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Gyventi pajūryje buvo sena svajonė. Atsikėliau prieš trejus metus, pavasarį. Tai buvo permainų metas. Jaučiau lengvą tuštumą – aplinka, kurioje gyvenau, ėmė slėgti, netgi stabdė kūrybą. Prieš tai buvau apsistojusi Vilniuje, lankiausi Prancūzijoje, Vokietijoje, kur turėjau kelis užsakymus. Būtent keliaudama nusprendžiau, ko iš tikrųjų noriu. O Klaipėda pateisino tuos lūkesčius, atradau čia daugiau, nei tikėjausi.

– Čia ne tik sutikote būsimą vyrą, bet ir atradote save.

– Iš tiesų atradau drąsos būti savimi, įveikiau kai kurias baimes. Nors nesieju miesto su jame gyvenančiais žmonėmis, bet tenka pastebėti, kad kai kuriems čia pritrūksta vidinės laisvės. Pavyzdžiui, tik atvykusi į uostamiestį turėjau pankišką šukuoseną, beveik visa mano galva buvo skusta, tad sulaukdavau įvairių reakcijų. Nuo komplimentų iki kandžių replikų. Kitur į mano plaukus niekas nekreipdavo dėmesio.

– O kiek jūsų pačios darbuose yra laisvės?

– Juose atsispindi mano pasaulėžiūra ir tos pačios baimės, su kuriomis tenka susidurti. Pavyzdžiui, onkologinės ligos. Personažai be plaukų mano darbuose šmėžuoja ne be reikalo. Dirbti su sergančiais vėžiu mane paskatino kelių žmonių netektys. Viena jų – fotografės, kurios darbais labai susižavėjau ir kuri buvo mano mokytoja. Mums pradėjus bendrauti ji jau sirgo, – nebespėjome paskutinįkart pasikalbėti. To žmogaus išvaizda sukūrė mano fotografinį idealą. Iki šiol saugau visus mūsų susirašinėjimus. Ji mėgdavo sakyti – "Neklausyk kitų ir daryk taip, kaip tau atrodo geriausia". Dažnai žmonės man pasakoja savo istorijas, ateina fotografuotis graužiami nežinios – galbūt tai bus paskutinė jų nuotrauka? Kai kurie susiranda mane jau pasveikę ir neslepia džiaugsmo: "Štai, aš jau ilgais plaukais".

– Ką jaučia fotografas, fiksuodamas šį žmogaus būties trapumą?

– Iš pradžių stengiausi neužleisti vietos sentimentams, tiesiog fotografavau. Tačiau po kurio laiko pradėjau jausti keistą nerimą. Išmokau kalbėtis su tam tikromis žmonių grupėmis bei geriau vertinti save. Tam tikras savybes, kurios anksčiau atrodė kaip trūkumas, paverčiau privalumu. Fotografuodamas tu tiesiog analizuoji save.

Patinka tikri keistuoliai

– Koks yra jūsų fotografijos herojus?

– Pati juos renkuosi. Tiesiog pajaučiu žmogų arba ne. Ir išvaizda nėra svarbiausia. Jis gali atrodyti labai išskirtinai, turėti daug tatuiruočių, neįprastą šukuoseną ar keistai rengtis, tačiau nebūti įdomus. Draugai pastebi, kad man patinka tikri keistuoliai. Išorę žmogus gali susikurti, tačiau charizmą turi ne kiekvienas. Dažniausiai pačius įdomiausius sutinku visai netikėtai – parduotuvėje, gatvėje, bare. Kartais pasiūlyti jiems nusifotografuoti prireikia drąsos. Bet jei pabijau prieiti, vėliau niekaip negaliu išmesti jų iš galvos.

– Užsiimate ne tik kūryba, bet ir komerciniais užsakymais. Turbūt tai labai skirtingos veiklos?

– Lengva jas atskirti. Prisipažinsiu, jei fotografuodama esu nelaiminga, vadinasi, tai yra užsakymas. Mano pačios kūryba yra iš anksto ir gerai apgalvota, labai asmeniška, priverčianti susimąstyti. Tokių portretų niekas į šeimos fotoalbumą nedėtų. Nesiekiu grožio ar siaubo. Tik vidinio virpesio, kurį kiekvienas išgyvena vos kelias sekundes. Paukštis prie žmogaus niekada neprisiglaus, bet jo ir žmogaus buvimas viename kadre suteikia keistą potyrį.

Ir fotografė, ir psichologė

– Turbūt dažnai tenka dirbti ekstremaliomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, teko fotografuojant Jurgą Šeduikytę?

– Tai žmogus, kurio pasaulėžiūra man labai artima. Dirbant su ja faktiškai nereikėjo žodžių, gerai viena kitą supratome. Pamenu, naktį lyjant lietui braidėme per Klaipėdos rajono miškus ir laukėme, kol prašvis. O miegojome tiesiog po obelimi, kaime. Pailsėjusios naktį keliavome prie jūros, o Jurga nesispyriojo, kad šalta ar nepatogu. Tiesiog laikėmės principo – gyvename šia diena ir siekiame kuo geresnio rezultato. Taip pat įstrigo viena pirmųjų mano fotosesijų prie Melnragės molo. Buvo lapkritis, tik kur kas šaltesnis nei šiandien, vėjuotas ir šlapias. Siekiau atskleisti moters trapumą, todėl paprašiau merginos nusimesti visus drabužius ir užlipti ant akmenų. Sulaukiau daug neigiamų aplinkinių replikų, neva dėl savo nuotraukų verčiu žmogų stirti, bet tai buvo geras darbas.

– Kaip modelius priverčiate atsipalaiduoti?

– Kartais jaučiuosi labiau psichologė nei fotografė. Dažniausiai fotografuoju ekstremaliomis sąlygomis, todėl apie atsipalaidavimą galvoti nėra kada.

– Jums pavyko užfiksuoti neeilinių bruožų kaulų vėžį įveikusį modelį R.Ciūnę. Nuotraukos išties gniaužiančios kvapą.

– Būtent šis darbas ir buvo mano perėjimas į kitą fotografijos etapą. Sunku nupasakoti šį žmogų, bet akivaizdu, kad pasisekimo gali sulaukti kitokios, nestandartinės moterys. Ji būtent tokia ir yra.

Geriausias draugas – vyras

– Su fotografu Arūnu Staponu suvedė fotografija?

– Daug metų susirašinėjome, o susitikę kalbėdavomės apie kūrybą. Pirmieji jausmai užsimezgė, kai pradėjome dėlioti ateities planus. Ir dabar turime bendrų projektų, pavyzdžiui, aš fotografuoju, o jis filmuoja. Vyras yra mano geriausias draugas. Barniai tarp mūsų dažniausiai įsiplieskia dėl mano nepasitikėjimo savimi. Jis pabara mane, jei pradedu abejoti savimi.

– Kaip ilsitės?

– Su vyru pasiimame termosą, šiltų rūbų, šunis ir išeiname į miškus. Be fotoaparato, tik su žiūronais. Patinka netikėtos kelionės, į kurias leisdamiesi kartu su savimi pasiimame ne lagaminą, o kuprinę. Mėgstu ilgų distancijų pasivaikščiojimus prie jūros ar ilgas keliones automobiliu. Kartais išeinu viena.

– Pačiai nekyla minčių išvažiuoti?

– Bandžiau, bet po mėnesio, dviejų apimdavo ilgesys. Matyt, esu toks žmogus – galiu kurį laiką keliauti po pasaulį, bet privalau grįžti namo. Man reikia lietuviško lietaus, miškų, permainingo oro, vėjo.

– Kam šiuo metu skiriate daugiausia laiko?

– Neseniai pradėjau dirbti su Klaipėdos nakvynės namų gyventojais. Tai vienas naujausių mano projektų, šia idėja labai susidomėjo patys įstaigos darbuotojai. Viena fotosesija jau įvyko – nuotrauka su paukščiu atspindi Edvardo istoriją. Kai jį pamačiau, iškart supratau, kad noriu įamžinti. Edvardas mielai sutiko fotografuotis, nuvažiavome prie jūros, nes siekiau išvengti buities. Norėjau atskleisti žmogaus asmenybę, o ne jo skirtybę, jokiu būdu neparodyti jo sunkumo per drabužius ar gyvenamąją vietą. Tai be galo laisvas ir nuoširdus žmogus, ir rezultatu likome patenkinti. Dabar laukia dar keletas žmonių. Tikiuosi iki Kalėdų suspėti padaryti visą fotografijų seriją. Taip pat šiuo metu dalyvauju konkurse Londone, pristačiau Lietuvą per žmonių portretus. Atskleidžiau, kaip metų laikai keičia žmogaus jausmus. Patekau į finalą ir laukiu galutinio atsakymo. Gali būti, kad po kurio laiko pakviesiu žmones į Londoną.

Vizitinė kortelė

Gimė 1991 m. sausio 17 d.

Baigė Kaišiadorių A.Brazausko mokyklą.