Nepriklausomybės atkūrimo dieną 80-ąjį jubiliejų pasitiko gyva Lietuvos lėlių teatro legenda, režisierius Algimantas Stankevičius. "Po aštuoniasdešimties tau jau niekas nepriklauso", – apie sukaktį ne be jaudulio kalbėjo režisierius.

Kauno valstybinio lėlių teatro slenkstį peržengęs jo įkūrimo metais, per ilgus darbo dešimtmečius A.Stankevičius pastatė apie 70 spektaklių vaikams. Pokalbis su jubiliatu – apie meilę lėlėms – užsimezgusią ne iš pirmo žvilgsnio, tačiau ilgainiui prisijaukintą, tapusią didžiąja gyvenimo aistra.

– Kokiu žvilgsniu žvelgiate į nugyventą laiką?

– Viskas labai greitai prabėgo. Jau aštuoniasdešimt. Turiu tokį požiūrį, kad iki aštuoniasdešimties gyventi yra norma, tiesiog būtina. Gyvenimas kaip knyga – vis po puslapį užverti, užverti. Dabar užverčiu aštuoniasdešimtą puslapį – paskutinį. Daugiau vartyti nėra ko. Bus gal dar leista kažkiek pasidairyti po gyvenimą, tačiau vartyti knygų jau nepriklauso. Po aštuoniasdešimties tau jau niekas nepriklauso. Man atrodo, kad jeigu tiek nugyvenai, turi būti labai dėkingas. Jaunystėje daug kas žiūri: “Gyvenimas baigiasi kažkam", o man jis amžinas. O paskui tik pažiūri atsibudęs vieną gražų rytą, kad viskas. Anksčiau vis atrodydavo, kad dar yra kažkoks tolis, perspektyva, o dabar jau to nėra.

– Ką jums davė teatras?

– Teatras man davė labai daug, aš pamačiau daug spektaklių, apvažiavau pusę Europos, visą Pietų Ameriką, pabuvojau šalyse, apie kurias daugelis tegali pasvajoti. Kažin ar aš jam tiek daviau? Kai dirbau Leningrado didžiajame teatre, susipažinau su garsiais aktoriais, režisieriais, prieš kuriuos, atrodo, turi stovėti susitraukęs. Gyvenau su kritikais, lankiau studiją, kurioje buvo kuriami žinomi, visame pasaulyje pripažinti sovietiniai animaciniai filmukai. Teko su tais meno žmonėmis bendrauti, kartu kažką kurti.

– Kodėl pasirinkote būtent lėlių teatrą?

– Niekad negalvojau apie lėlių teatrą. Tai likimas. Gyvenime taip būna – daug kas susipainioja, susiriša. Į lėlių teatrą atėjau laikinai – metams, dvejiems. O tas “laikinai” buvo visas gyvenimas. Vidurinėje mokykloje buvau didelis visų dalykų entuziastas. Ir sportavau, ir menas buvo įdomu, tik apie lėlių teatrą dar nieko negalvojau. Lėlių teatro spektaklius pamačiau vidurinėje mokykloje Lazdijų rajone. Čia atvažiuodavo teatrai iš Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Klaipėdos, Šiaulių. Vieną kartą nuėjau į spektaklį, kuriame vaidino lėlės. Pamenu sceną, kai lapė vogė kumpius. Tuo metu aš nusivyliau, kad tai ne tas teatras, kokį aš tuo metu mėgau – dramos teatrą. Man tai atrodė ne taip įdomu, tačiau, žinoma, tokį požiūrį lėmė ir mano amžius, nes tuomet buvau jau septyniolikos. Bet likimas paradoksliai pasuko būtent lėlių teatro keliu.

Tuomet tikrai nebuvo minties, kad savo visą gyvenimą atiduosiu šiam teatrui. Pabaigęs mokyklą mokiausi J.Gruodžio muzikos mokykloje. Joje buvo steigiamas teatro skyrius, kuriame rengė kultūros ir švietimo darbuotojus. Besimokydamas vedžiau. Anksčiau baigus mokslus buvo paskiriama darbo vieta. Vyko paskirstymas, sėdėjome aš, mano žmona, kolegos, komisija ir laukėme, kur mus paskirs. Už mūsų nugarų sėdėjo Stasys Ratkevičius – Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjas – ir man su žmona pasiūlė dirbti lėlių teatre. Taip čia ir patekome. Iš pradžių buvo mintis padirbti gal tik kurį laiką, metus kitus, bet pasilikau čia visam laikui.

– Kaip keitėsi pats lėlių teatro menas?

– Dirbant Leningrade teko girdėti įdomių žinomų, didelių meno žmonių diskusijų. Vienoje jų, pamenu, buvo diskutuojama, ar yra mene progresas. Vieni sakė, kad yra, kiti teigė, jog nėra ir apskritai mene negali būti progreso. Mano požiūriu, menas arba yra, arba ne. Negaliu pasakyti, ar lėlių teatre yra progresas. Kartais atrodo, kad yra progresyvu. Bet turbūt menas yra toks dalykas, kuriam ne visada galima iškelti tokius klausimus. Galima klausti, ar yra meno kažkuriame spektaklyje? Vieni atsako, kad šiek tiek yra. Bet kaip tai suprasti? Tai arba yra menas, arba ne.

Lėlių teatras yra labai senas menas. Galima galvoti, kad tai net buvo pirmykščio žmogaus pradas. Lėlių teatras – tai menas, kuris sukuriamas pasitelkus materialius daiktus ir lėles, per kuriuos perduodama aktoriaus vidinė būsena. Galbūt ir pirmykštis žmogus iš daiktų kūrė kažką panašaus į lėlių teatrą. Vėliau atsirado teatrai, lėlių teatras. Tačiau iš pradžių jis buvo – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – natūralistinis, toks pat kaip ir dramos teatras. Lėlių teatras kopijavo žmogų ar gyvūną, kone natūralų. Jei zuikis, tai turėjo būti zuikio kailis ir pan. Dėl to teatro teoretikai ir menotyrininkai priekaištaudavo, klausdavo, kas gi yra tas lėlių teatras, kuo jis skiriasi nuo dramos teatro? Vaidyboje ir režisūroje buvo taikomi dramos teatro principai. Be to, viskas dar būdavo sudedama į mažus rėmus, lyg televizoriaus. Ilgainiui imta suprasti, kad lėlių teatras turi daugiau išraiškos galimybių nei dramos teatras.

Esu buvęs gausybėje pasaulinių festivalių, mačiau, kuo gyvena lėlių teatras visame pasaulyje. Pasirodo, kad ir viso pasaulio lėlių teatras verda tame pačiame katile. Kildavo minčių, kad reikia ieškoti kažko nauja, pabėgti nuo to pamėgdžiojančio teatro – realybės, dramos teatro. Ir pamažu lėlių teatras pradėjo kisti. Atsirado tai, kas dabar vadinama gyvuoju planu, kai gyvi žmonės egzistuoja toje pačioje erdvėje ir laike kaip ir lėlės.

Su šiais pokyčiais atsirado dramaturgijos pasirinkimo galimybė. Anksčiau vaidindamas už širmos negalėjai rinktis rimtesnės dramaturgijos. Tad dažniausiai ir būdavo lapės ir zuikio istorijos ar pan. Kad ir pasakos, bet natūralistinės. Naujasis teatras leido į viską pažvelgti kitaip. Sąlyginio teatro žvilgsniu, kuriame egzistuoja simboliai ir metaforos.
Dabar kažkaip viskas sustojo, menininkams svarbu yra išreikšti pjesės mintis, pridedant ir savo pamąstymų. Visa tai kvepia saviraiška – statymu sau. Bet ne visada aišku, kam jie tai kuria, kokiu tikslu. Lėlių teatras skirtas vaikams, bet kartais tai primirštama. Dabar nebėra tokių diskusijų kaip anksčiau, nėra teoretikų, trūksta kritinio žvilgsnio. Šiandien trūksta ir dramaturgų, rašančių pjeses taip, kad jas statant nereikėtų braukyti ir perrašinėti, laužyti joms kaulų. Kad jose būtų metaforinio mąstymo, kad nebūtų pamirštama lėlių teatro plastika. Teatrams būdingi kūrybinės sėkmės ir nesėkmės, tiesių ir kreivių laikotarpiai. Vien tiesių ir negali būti, nes juk ir gyvenimui būdingos kreivės.

– Kas jums svarbiausia statant spektaklius vaikams?

– Aš labai myliu vaikus. Save pagaunu, jog eidamas gatve sutinku vaikus ir pradedu jiems šypsotis. Nors, iš šono žiūrint, gal aš atrodau ir rūstus žmogus, iš tikrųjų toks nesu. Dramos teatre į žiūrovą kelias veda per mąstymą Svarbu yra priversti žiūrovą mąstyti. O kalbant apie lėlių teatrą, kelias į žiūrovą yra emocijos. Vaikui galima tūkstantį kartų sakyti, kad nevalia skriausti šuniuko. Bet jeigu mes sugebėsime jį paveikti per emocijas, priversime pajusti gailestį, jis to tikrai nedarys. Jam bus paprasčiausiai gaila. O paskui, kai jis užaugs, galima bus belstis į jo protą, kai jis eis į dramos teatrą, kur ras sudėtingesnių dalykų. Neseniai per televiziją mačiau laidą-žaidimą, kuriame dalyvavo Sankt Peterburgo didžiojo dramos teatro aktoriai, kurie sakė: “Mums visai nesvarbi kritika, rašo, nerašo, gerai rašo ar blogai, mums svarbu žiūrovai, tai, kad spektakliai yra lankomi, jeigu žmonės ateina, vadinasi, jiems kažko reikia.” Man tai taip pat yra labai svarbu.

– O jums pačiam kritika svarbi?

– Kritika nelygu kritikai. Kam tarnauja kritika? Dėl ko ji egzistuoja? Koks jos tikslas? Svarbu atsakyti į šiuos klausimus. Kai kada prasideda asmeniškumai – tas tą mėgsta, to nekenčia, simpatijos ir antipatijos, ir popieriuje visa tai lieka užfiksuota, o ką darė režisierius – nebelieka. Dailės kūrinys lieka, ateities kartos jį gali pamatyti. O teatras yra momento menas. Kritika, be abejo, yra svarbi. Kai dirbau Leningrade, teko lankytis bibliotekoje, kur skaičiau knygą apie vieną kritiką, kuriam aktoriai, režisieriai ir scenografai rašydavo padėkos laiškus. Dėkojo už tai, kad jis jiems atvėrė akis, kad jo dėka jie daug ką suprato. Va čia, manau, yra tas kritikos pašaukimas. Antra, kritikas turi būti kaip karys, kuris turi turėtI labai aiškią, savitą, suprantamą, šventą, nesuteptą tiesą. Jis turi apginti žiūrovą nuo prastų darbų. Manyčiau, kad tai yra tokia dviguba teatro kritiko misija.