Tyrimas pripažintas

Šio atradimo autorė visiškai atsitiktinai užsuko į Istorinę LR Prezidentūrą ir pamatė, kad jos atradimas buvo pripažintas ir atkurta istorinė tiesa. „Ėjau per Laisvės alėją labai išdidi, kaip kokia geometrijos mokytoja“, – kvatojo archyvų tyrėja Daiva Vilkelytė. Tą dieną Lietuvos abiturientai laikė valstybinį matematikos egzaminą.

Jos kruopštus darbas buvo pripažintas – nurodytas tikrasis Vytauto Didžiojo paveikslo autorius V. Jomantas. Kai 2005 m. Istorinė LR Prezidentūra Kaune po pastato renovacijos atvėrė duris, šis įspūdingas Vytauto Didžiojo paveikslas kabėjo pagrindinėje rūmų salėje. Toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu, kaip ir iki šiol.

„Atribucija (lot. attributio – priskyrimas kam nors ko nors – red. past.) yra didžiulis džiaugsmas tam žmogui, kuris išvyniojo tuos siūlus, – D. Vilkelytės atliktą tyrimą gyrė Istorinės LR Prezidentūros direktorė Renata Mikalajūnaitė. – Muziejininkams atribucija – nuolatinis, nesibaigiantis procesas. Pasitaiko klaidų ir tyrimų siūlai kitą kartą veda po visą Europą ar kitur.“

Be didelių iškilmių prieš pusmetį prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus fondams priklausančio paveikslo buvo pakeista kortelė, kurioje vietoj „nežinomas autorius“ įrašyta – dailininkas V. Jomantas.

„D. Vilkelytė viską ištyrinėjo. Mums liko tik pakeisti kortelę, – juokėsi M. K. Čiurlionio muziejaus fondų saugotoja Rasa Kisielis. – Menotyrininkai nesusidomėjo giliau aiškintis, tyrinėti. Matyt, neturi laiko, tai kol kas neiškilo jokių abejonių. Muziejus, remdamasis D. Vilkelytės tyrimu, pakeitė autorystę.“

Anot muziejininkės, D. Vilkelytės pateikti duomenys logiški, tačiau būna visko. Kol kas niekas jokių pretenzijų dėl atskleistos paveikslo autorystės nepareiškė ir yra taip, kaip nustatė D. Vilkelytė.

Pradedu domėtis, kaip tas Vytautas ten atsidūrė, ir paaiškėja nuostabi istorija.

„Taip atradimai ir vyksta. Kiekvienas atradimas yra džiaugsmas. Be to, šis paveikslas kabo pačioje Istorinėje LR Prezidentūroje, prestižinėje vietoje ir prestižinėje salėje tiek tarpukariu, tiek šiandien“, – pabrėžė R. Kisielis.

Kruopšti dėlionė

„Kauno diena“ praėjusių metų liepą rašė apie vilnietės archyvų tyrėjos D. Vilkelytės dovaną Kaunui. V. Jomanto byla tyrėjos rankose atsirado, tyrinėjant dailininko brolio Felikso Jomanto likimą, kuris su mama buvo ištremtas į Sibirą. Paaiškėjo, kad F. Jomantas buvo liaudies priešo brolis, o tas liaudies priešas – tarpukario grafikas V. Jomantas.

Kaip rašė pati tyrėja: „Tarpukario Lietuvoje populiaraus grafiko Viliaus Jomanto (1891–1960) sukurtą Vyčio ženklą, išspausdintą to meto pasų puslapiuose, šalies gyventojai nešiojosi prie krūtinės. Tačiau sovietmečiu dailininko pavardę vengta minėti, nes beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo jis praleido karo tarnyboje arba gulaguose.“

Žinios apie šį tarpukario grafiką ir dailininką buvo ganėtinai skurdžios. Tiesa, nėra taip, kad niekas nežinotų jo paliktų darbų, tačiau susidaryti išsamų asmenybės portretą sunku. Ištrintos V. Jomanto biografijos rekonstrukcija užsiėmusi D. Vilkelytė lipdė grafiko paveikslą.

It dėlionę sudėliojusi surinktas žinių kruopas apie V. Jomantą, D. Vilkelytė žurnalui „Legendos“ parengė straipsnį, kurio pabaigoje parašė apie Vytauto Didžiojo paveikslą, kuris nežinia, kur yra.

Po kelių mėnesių jos draugai organizavo renginį Istorinėje LR Prezidentūroje. Jis nebuvo susijęs su V. Jomantu. „Atsiuntė man nuotrauką iš renginio. Ir ką aš matau? Ant sienos kabo Vytauto Didžiojo paveikslas. Pradedu domėtis, kaip tas Vytautas ten atsidūrė, ir paaiškėja nuostabi istorija: tas paveikslas iš vieno sandėlio nukeliavo į kitą, tiksliau – iš vieno muziejaus fondo į kitą“, – tyrėjos nuojauta, kad ten V. Jomanto kūrinys, neapgavo.

D. Vilkelytės turimi dokumentai bylojo, kad 1946 m. V. Jomantas, stodamas į Dailininkų sąjungą, nurodė, o tai padaryti buvo būtina, kad Vytauto Didžiojo paveikslas yra Prezidentūroje.

Pastūmėjo atsitiktinumas

Svarbus vaidmuo šiame tyrime tenka ir tolimam V. Jomanto giminaičiui, tyrėjos D. Vilkelytės kaimynui Algimantui Lekevičiui. Jis, sutikęs kaimynę, klaustelėjo, ar ko nors negirdėjusi apie V. Jomantą. D. Vilkelytė lyg tyčia jau buvo pradėjusi domėtis V. Jomanto byla. Kaimyno klausimas paskatino tyrėją atidžiau patyrinėti šio „liaudies priešo“ biografiją.

Tačiau, kaip įrodyti, kad Vytautas Didysis Istorinėje LR Prezidentūroje yra V. Jomanto kūrinys? „Man pasisekė. V. Jomantas buvo piešęs šaulių leistam žurnalui „Trimitas“. Jame leido kalendorių, kuriame yra Vytautas Didysis ir pažymėtas autorius – V. Jomantas. Kai jau turiu darbą su autoriaus pavarde, galiu lyginti vaizdus“, – atradimo kelią pasakojo D. Vilkelytė.

Žurnalo „Trimitas“ kalendoriaus kopiją ir Vytauto Didžiojo paveikslo iš Istorinės LR Prezidentūros nuotrauką archyvų tyrėja nusiuntė klaipėdiečiui dizaineriui, patyrusiam heraldikos kūrėjui Kęstučiui Mickevičiui. Menininkas nedvejojo – tai V. Jomanto darbas.

K. Mickevičius pabrėžė, kad šiame archyvų tyrėjos D. Vilkelytės darbe gal net ne tiek svarbu, kad identifikuotas Vytauto Didžiojo paveikslo Istorinėje LR Prezidentūroje autorius, svarbiausia, kad V. Jomanto asmenybė išėjo į viešumą – kad toks dailininkas buvo, daug dirbo, darė litografijas. Svarbu, kad D. Vilkelytė prikėlė V. Jomantą iš užmaršties.

„Jis buvo politinis kalinys. Tai anuomet reiškė, kad viską, kas su juo susiję, reikėjo ištrinti iš atminties. Taip ir buvo padaryta. O juk jis kūrė pasą, užsienio pasą, Vyčius herbams, vieną Vyčio etaloną vyriausybė patvirtino kaip pavyzdinį. Jis kūrė oficialiuosius portretus – Antano Smetonos, Juozo Tūbelio“, – V. Jomanto nuopelnus vardija menininkas.

Ir dar. Anot K. Mickevičiaus, kalbėti apie Lietuvos prieškario dailę, nepaminint V. Jomanto, nėra kaip. V. Jomantas turi būti minimas, o jį daug laiko bandyta tarsi ištrinti iš istorijos.