Menininko kuruota grupinė šiuolaikinės tapybos paroda "Tas pats matymo / mąstymo būdas (trečia dalis)", eksponuojama galerijoje "Meno parkas", kurioje pristatoma dešimt šiuolaikinių tapytojų, atskleidžia tapybos transformacijas ir įvairias, netikėtas jos išraiškas, prie kurių norisi sustoti, įsižiūrėti ir jas atrasti.

Pokalbis su P.Ramanausku – apie siekį atsakyti į klausimą, kas yra tapybiškas matymas / mąstymas, norą burti tapytojų bendruomenę, skatinti juos dalytis skirtingomis tapybos idėjomis.

Jei ieškoma teorinio atsakymo ir susiduriama su įvardijimais, tampa keblu, yra rizika pasiklysti tarp žodžių, bet jei stengiamasi pajusti, tampa lengviau.

– Paroda "Tas pats matymo / mąstymo būdas" atskleidžia skirtingus menininkų žvilgsnius į juos jungiančią tapybos mediją. Ar tapybiškas matymas / mąstymas remiasi tik spalvinių dėmių, skirtingų medžiagų ir faktūrų, kitų raiškos priemonių kontrastų atskleidimu drobėje? Ar visa tai – antrajame plane?

– Viskas komplikuočiau, nei atrodo. Po kiekvieno tapytojo darbuose atsiskleidžiančia plastine kalba slypi ir unikali tapybos matymo / mąstymo idėja. Tiek savo kūryboje, tiek ir šia paroda kaip priemone nagrinėju, siekiu išnarplioti šią tapybos konteksto situaciją ir atsakyti į klausimą: koks virusas yra tapybiškas matymas ir mąstymas, kuris susijęs su tapybinio santykio ieškojimu supančioje kasdienėje aplinkoje? Jei ieškoma teorinio atsakymo ir susiduriama su įvardijimais, tampa keblu, yra rizika pasiklysti tarp žodžių, bet jei stengiamasi pajusti, tampa lengviau.

– Kiekvienoje nuo 2014-ųjų organizuojamoje parodoje akcentuojami vis nauji tapybos suvokimo būdai ir formos. Kuo bendrame iki šiol įvykusių parodų kontekste išsiskiria šioje, trečią kartą surengtoje parodoje eksponuojami tapytojų darbai? Kas tapo pagrindiniu akcentu, į kurį buvo susikoncentruota atrenkant šioje ekspozicijoje pristatomus kūrinius?

– Visos trys parodos – (skirtingi) pasakojimai apie tapybą. Šioje parodoje apžvelgiamas koncentruotiškesnis, lokalus šiuolaikinės tapybos laukas. Dešimties autorių kūriniai yra eksponuojami per du galerijos aukštus, pristatant tapybos raišką įvairiose medijose, todėl parodos raktažodis galėtų būti #tapybadabar. Įdomu tai, kad ekspozicijoje kai kurie elementai atsikartoja. Tačiau tapyboje identiška kartotė yra neįmanoma. Dėl menininko gesto savitumo kiekvienas kūrinys yra išskirtinis, individualus. Tai parodoje kuria netikėtus dialogus, santykius tarp kūrinių.

– Tarp parodos dalyvių – skirtingų kartų menininkai (ir neseniai studijas baigę, ir Lietuvos meno lauke žinomi tapytojai). Kuo skiriasi tapybiniai šių kartų matymo / mąstymo būdai? Kur žiūri jaunieji menininkai? Ką jau yra atradę vidurinės kartos kūrėjai?

– Įprasta manyti, kad vyresnis, labiau patyręs kūrėjas, turi būti atradęs savo braižą ir iki gyvenimo galo daryti tą patį, arba kad jaunas menininkas turi ieškoti, nenustygti vietoje. Tačiau tai stereotipai. Manau, keistis yra naudingiau. Tačiau kūrėjo kismas nebūtinai turi būti ryškus. Apie dešimtmetį sekdamas keleto parodoje dalyvaujančių tapytojų kūrybą, matau, kaip jie vis keičiasi, ieško. Priešingai nei jauni kūrėjai, kurie ateina su labai aiškia tapybos plastika, originaliu stiliumi. Visiems svarbu kaupti tapybos patirties bagažą, palaikyti formą, tačiau vyresni kūrėjai, ko gero, yra disciplinuotiškesni.

– Ši paroda skatina ir tapytojų bendruomenės telkimą, menininkų tarpusavio bendravimą.

Šiuolaikinis menas yra ypač imlus mokslo atradimams, vyksta meno ir mokslo sampynos.

– Nuo pat parodos idėjos gimimo tai buvo labai svarbu, nes jos koncepcija susiformavo bendraujant su tapytoju Andriumi Zakarausku. Abu turėjome kūrybines studijas "Juzėje" ("Kauno buities namuose"), stebėjome kas, ką, kaip ir kodėl kuria, komentuodavome vienas kito darbus, o 2013-aisiais surengėme dueto parodą "Tinkamos vietos ieškojimas". Vėliau gimė idėja suburti daugiau bendraminčių. Pirmą parodą surengėme Kaune, antrą, kurioje dalyvavo didesnis autorių ratas, – Vilniuje. Į šią, trečią, "Meno parke" eksponuojamą parodą įsitraukė, buvo įtraukti nauji autoriai. Taip vyksta bendravimas – dėl meno. Tiesioginis. Kūrėjai yra šiek tiek uždari, jautrūs, todėl, manau, keistai nuskambėtų, jei nepažįstamajam pasakytume: "Labas, man patinka tavo kūryba!" ar pan. O paroda yra puiki proga vienus ar kitus kūrėjus užkalbinti, įtraukti. Menas juk yra bendravimo forma.

– Kaip manote, apžvelgdamas visas tris parodas, ar dar yra tokių raiškos būdų, kuriais tapytojai nėra pasinaudoję?

– Šiuolaikinis menas yra ypač imlus mokslo atradimams, vyksta meno ir mokslo sampynos. Ne išimtis ir tapyba, vis pasitelkianti ką nors nauja. Viskas priklauso nuo menininko požiūrio taško. Tapyboje yra daug galimybių. Svarbu, kad kūrėjo horizontas visada būtų atviras.

– Atrodo, kad Kauno meno lauke tapybos parodų tikrai netrūksta – organizuojamos ir personalinės, ir grupinės tapytojų parodos, kurios, prisitaikydamos prie esamojo laiko, sėkmingai perkeliamos į nuotolinius formatus, virtualiąsias galerijas. Kuo, besikeičiančių parodų ir jų formatų kontekste svarbi, reikšminga yra paroda "Tas pats matymo / mąstymo būdas"?

– Pirma, pradėčiau nuo padėkos autoriams, nes jie, jų kūryba ir padaro šia parodą išskirtinę. Antra, būti svarbiam, reikšmingam, kalbant apie meną, tapybą, ne tik apie šią parodą, manau, netikslinga. Siekio išsiskirti kartais ir taip yra per daug. Parodos intencija kita. Ji pasakoja apie šiuolaikinės tapybos transformacijas ir įvairias jos išraiškas. Didelė dalis joje eksponuojamų kūrinių prieš tai nėra eksponuoti niekur kitur ar net sukurti būtent šiai parodai, todėl ekspozicijoje įvyko jų premjeros. Gaila, kad paroda yra, bet kartu ir nėra, nes jos negalima aplankyti. Susidomėjusį žiūrovą stengiamės pasiekti virtualiai. Žinoma, tai ne tas pats, kaip gyvas kontaktas su kūriniu. Vizualusis menas dabar išgyvena keistus laikus – turi prisitaikyti, adaptuotis. Tapybai tai dar vienas išbandymas. Menas turi būti gyvas. Šiek tiek keista ir dėsninga, kad kol esame uždaryti namuose, kūriniai taip pat yra užrakinti galerijoje, kur bendrauja tarpusavyje.

Parodos dalyviai

Menininkai: Romanas Averincevas, Agnė Jonkutė, Agnė Juodvalkytė, Simonas Kuliešis, Indrė Mikašauskaitė, Marija Rinkevičiūtė, Saulė Šaltytė, Jurgis Tarabilda, Karolis Vaivada, Andrius Zakarauskas.

Kuratorius – Povilas Ramanauskas.