Vaikai atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją, o suaugusieji tarsi sugenda ir viską vertina praktiškai, LRT klasikai sako animacijos kūrėjas iš Australijos Nathanas Jurevicius. „Dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“, bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones“, – pastebi lietuviškų šaknų turintis menininkas.

– Atvykote pristatyti savo naujo animacinio filmo „Virsmas“, pastatyto pagal to paties pavadinimo knygą. Apie ką šis filmas?

– Knyga ir filmas yra apie tapimą suaugusiu žmogumi. Mergaitė turi nunešti specialų žetoną į kalną, kuriame pasikeičia vėjo kryptis. Pasikeitus vėjo krypčiai, keičiasi ir žmonių veidai. Tai šiek tiek panašu į Bar micvą ar sureikšmintą šešioliktąjį gimtadienį – žmonėms tai nepaprastas įvykis. Bet iš potekstės galima spręsti, kad tai filmas apie paauglystę ar kitokius pasikeitimus gyvenime, kai tampame neramūs, susirūpinę, galvojame, kaip atrodysime – ši istorija turi ir šių elementų.

– Taigi viskas sukasi apie ritualus?

– Taip. Tai labai mažas ritualas, paprasta istorija, bet šį ritualą visi suprantame, su juo susiduriame: ar keistume mokyklą, ar pirmą kartą keliautume.

– Kodėl šis ritualo motyvas Jums toks svarbus?

– Ritualai yra svarbūs kiekvienai kultūrai. Gyvenau, atrodo, keturiose šalyse. Nors tos šalys ir yra panašios, visose jose yra specialių ritualų. Kalbėjausi apie Balandžio pirmąją su filmo prodiusere Migle. Kai kuriose šalyse ji pasibaigia per pietus, kitose tokios tradicijos nėra. Taigi skiriasi tik maži dalykai.

– Tačiau, kaip suprantu, filmo „Virsmas“ pagrindinė auditorija – vaikai?

– Taip. Knyga buvo skirta 9–12 metų vaikams. Kurdami filmą norėjome jį skirti įvairesnio amžiaus vaikams, bet vis dėlto pagrindinis dėmesys yra jaunesniam žiūrovui.

– Kodėl pasirinkote kurti vaikams?

– Vaikai yra atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją – ji priimama. Kuo labiau bręstame, tuo labiau viską kvestionuojame – „nesuprantu, kodėl šis personažas atrodo taip“.  Bet vaikas į tai pažvelgs kaip į kelionę, kur viskas atrodo šiek tiek keistai. Toks yra gyvenimas – viskas atrodo keistai, kai esi jaunas. Ir tik ilgainiui išmokstama praktiškumo, kai keisti dalykai kinta.

– Taigi suaugusieji sugenda?

– Panašiai. Todėl dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“. Bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones. Vaikai yra linkę visus priimti ir atvirai rodyti jausmus. Jie pasakoja tai, kas rūpi, ir negalvoja, ką apie juos kiti pamanys.

– Kaip, kuriant vaikams, išlaikyti tokios nekantrios auditorijos dėmesį?

– Tikriausiai todėl ir sukūriau trumpą filmą (juokiasi). Dabar dirbu prie ilgametražio filmo, skirto šeimoms ir vaikams – čia išlaikyti dėmesį gerokai sunkiau. Sukurti septynių minučių trumpametražį filmą paprasta, bet, kai kuri pusantros valandos filmą, turi galvoti apie istoriją, negali kurti intensyvios dokumentikos, nes vaikai  užmigs. Todėl turi būti dalykų, patrauklių vaikams. Ir, žinoma, suaugusiesiems, nes jie atsiveda vaikus į kiną.

– „Virsme“ naudojate 3D technologiją. Kodėl?

– 3D yra puiki technologija, man patinka kurti įvairioms terpėms, tai yra, pirminę koncepciją galima pritaikyti įvairioms platformoms. 3D leidžia esminius dalykus pritaikyti žaidimams, knygoms ar aplikacijoms – daug kam.

– Drįsčiau teigti, kad pasaulyje esate žinomesnis ne dėl savo animacinių filmų, o dėl personažo prekės ženklo ir žaidimo „Scary Girl“.  Kodėl pasukote filmų link?

– Iš tiesų nuo vaikystės buvau apsėstas filmų ir visada norėjau juos kurti. Kai buvau vaikas, žiūrėdavau „Warner Brothers“ filmukus ir senus Walto Disney filmus.

– Kurie buvo jūsų mėgstamiausi?

– Man labai patiko animacinis filmas „Fantazija“, kuris pasirodė dar prieš 1960 m. Manau, kad jis atspindi auksinį animacijos amžių.

– Tai Jus įkvėpė kurti animaciją?

– Taip, tai turėjo įtakos. Kai buvau mažas, patiko ir kiti filmukai, pavyzdžiui, „Renas ir Stimpis“, tokie aštresni filmukai, kurie pasirodė apie 1990 m. Tada būta ir labai blogos, ir labai geros animacijos. Manau, žmonės tuo metu išbandė įvairių įdomių dalykų.

– Kas yra gera, o kas bloga animacija?

– Kartais bloga animacija gali būti labai smagi. Technine prasme gera animacija tik techniškai labai gera, bet iš jos nebūtinai išeis labai geras animacinis filmas: istorija gali būti nuobodi. Aš atkreipiu dėmesį į tai, kas mane traukia. Jei traukia, vadinasi, tai gera animacija.

– Susidaro įspūdis, kad pats pasakojimas Jums yra labai svarbus – pats parašėte ir scenarijų „Virsmui“.

– Taip, parašiau ir iliustravau pirminę knygą. Jei istorija yra pati paprasčiausia, man svarbu stipri pagrindinė siužeto linija. Nors ir paprasta istorija, ji vis tiek turi įtraukti. Daugelis žmonių šneka apie tai, kad istorija turi būti „kabliukas“, ypač ilgametražiame filme: turi gerai parašyti scenarijų, nes filmo sėkmė priklauso nuo scenarijaus.

– O kas scenarijų padaro patrauklų?

– Pasakoti istoriją yra tikras menas. Aš pats dar daug ko mokausi. Mano manymu, patrauklus scenarijus yra toks, su kuriuo galime sieti save, dauguma istorijų „veikia“, kai jose atsispindi žmogiškos savybės: net jei pagrindiniai veikėjai nėra žmonės, mes galėtume su jais tapatintis.

– Ar kartais atsiranda kolizija tarp istorijos, kurią Jūs užrašėte ir norite papasakoti, ir to, kad tai negali būti perteikta piešiniu taip, kaip norėtumėte?

– Kartais tai kertasi su biudžetu ir laiku. Manau, kad galima kurti viską, ką įmanoma įsivaizduoti. Bet praktikoje arba neužtenka laiko, arba techninių resursų. Todėl nemanau, kad yra apribojimų, tiesiog tai priklauso nuo finansų, žmonių ir sugebėjimų.

– Tad animacija, palyginti su kinu, netgi išplečia šias ribas?

– Būtent. Manau, kad geriausias animacijos bruožas yra tas, jog gali pasitelkti dalykus, kurie sunkiau panaudojami realiame gyvenime. Pavyzdžiui, smurto ar intymios scenos, kurios animacijoje gali tikti, bet realaus gyvenimo veiksme verstų žmones jaustis nepatogiai. Todėl animacija geriau atspindi tam tikrus realaus veiksmo aspektus.

– Tai gerai ar blogai?

– Tai gali būti blogai, nes tikriausiai tada galima panaudoti visko daugiau, o žmonės gali nesuprasti, kad žaidi su jų protu.

– Nors gimėte Australijoje, turite lietuviškų šaknų. „Kino pavasario“ kūrėjai Jus taip pat pristato kaip mūsų, lietuvių, kūrėją. Ką Jums reiškia šis pusiau lietuviškas identitetas?

– Mano senelis buvo lietuvis, o močiutė – latvė. Augau gerbdamas juos ir domėdamasis jų kultūra: būdais, kaip jie puošdavo namus, ar maistu, kurį gamindavo. Kiekvieną savaitę aplankydavau senelius. Jaučiau, lyg turėčiau stiprų ryšį su Lietuva ar Baltijos regionu, nors pirmą kartą čia atvažiavau tik prieš pusantrų metų, tačiau jaučiau, kad man čia būti patogu.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Kad visi gali būti mano giminės (juokiasi). Ir, žinoma, Vilnius yra labai gražus miestas. Dabar gyvenu Toronte – jis nėra labai gražus, o Vilnius sudaro seno, romantiško miesto įspūdį. Galbūt, jei čia gyveni, nejauti tos romantikos. Galvoju apie vakarus vaikštant akmenimis grįstomis gatvėmis, kai gali sėdėti kavinėje ir gerti kavą su gražiu žmogumi.

– Kodėl nusprendėte kurti filmą su Lietuvos prodiuseriais?

– Tai įvyko natūraliai. Susidraugavome su kompanijos „Pet Punk“ prodiuseriais, ir atrodė labai natūralu sukurti lietuvišką produktą su Lietuvos prodiuseriais. Prie „Virsmo“ kūrimo prisidėjo nemažai lietuvių. Toronte dirbo mano bendradarbis lietuvis, Australijoje padėjo mano brolis, pusiau lietuvis.

– Koks yra darbas su lietuviais?

– Labai patiko dirbti su lietuviais. Lietuviai iš pradžių nesišypso. Neaišku, kaip jie jaučiasi, todėl užtrunka, kol apšyla santykiai, bet, kai pradeda šypsotis, žinai, kad darai kažką gerai (juokiasi). Todėl buvo ypač malonu išvysti šypsenas studijoje, nes supratau, kad dirbame tinkama linkme.

– Jūs iš Australijos persikėlėte į Kanadą. Kokią įtaką šie kultūriniai pasikeitimai turi Jūsų darbui?

– Neabejotinai pagrindinis veiksnys buvo oras. Prieš persikraustydamas į Kanadą, kur sninga pusmetį, beveik nemačiau sniego. Tai ypač turi įtakos produktyvumui – esi linkęs pasilikti patalpose ir dirbti be sustojimo. Aš išvis esu apsėstas darbo, nes man patinka tai, ką darau, todėl neišeidavau iš namų 4–5 dienas. Tapau šiek tiek liūdnas, todėl gėriau vitaminą D, kad, kol dirbsiu, būčiau laimingesnis.

– Kokia Jūsų nuomonė apie Europos animaciją? Kuo ji skiriasi nuo Australijos ar Kanados animacijos?

– Europos animacija yra labai turtinga ir turi ilgą istoriją. Ypač lietuvių istoriją: keista, kad pirmieji stop kadrai buvo užfiksuoti Kaune, jų krikštatėvis yra lietuvis. Taip pat pastebiu, kad europietiška animacija šiek tiek miglota, turi tamsesnių elementų, istorijos elementų. Australijos animacijos tradicija daug jaunesnė, o pasakojimai – ne apie karą ar sunkumus, bet apie kasdienį užmiesčio gyvenimą. Kanada turi ilgą animacijos istoriją, daug bendrų pastatymų su Kanados kūrėjais, įspūdingi prancūzų ir kanadiečių kūriniai. Tad smagu gyventi Kanadoje, turinčioje puikią animacijos tradiciją.