Kaip atsaką tokiai pražūtingai politikai pasaulio literatūros vertimais į anglų kalbą užsiimanti organizacija „Žodžiai be sienų“ („Words Without Borders“) tada išleido antologiją „Literatūra iš „Blogio ašies“ šalių“ („Literature from the ‘Axis of Evil’“), kurioje sudėti dviejų dešimčių poetų ir rašytojų iš minėtų šalių kūriniai. „Skaitant šią knygą neišvengiamai pradedi galvoti, kad galbūt menas ir literatūra gali padėti išvengti neapykantos ir net karo“, – vieno San Fransisko laikraščio recenzijoje rašė kritikai.

Tačiau „blogio ašis“ buvo tik pradžia. 2017 m. sausį tik įšventintas į JAV prezidentus labai turtingas asmuo vardu Donaldas Trumpas paskelbė pirmąjį įsaką, kuriuo uždraudė septynių valstybių – Irano, Irako, Sirijos, Somalio, Jemeno, Sudano ir Libijos – piliečiams 90 dienų įvažiuoti į JAV. Sugalvojai dirbti, mokytis, aplankyti giminių ar – neduokdie – paturistauti? Nesi čia laukiamas! Varyk lauk! Kilus didžiuliam pasipiktinimui tokia diskriminacine politika ir žmonėms pradėjus protestus, federaliniai teismai ją atšaukė. Vėliau blogiukų sąrašas kito iš jo išbraukiant ar į jį įrašant naujas valstybes, tačiau galutinis variantas, kuriame kažkodėl net JAV Aukščiausiasis teismas nemato nieko blogo (matyt, primiršęs, kad šalis skelbiasi esanti pasaulio laisvės etalonu), išliko beveik toks pat, nuo bausmės atleidžiant tik Sudano ir Irako piliečius, bet pridedant oficialius Venesuelos ir Šiaurės Korėjos pareigūnus. Šis D.Trumpo kelionių draudimas, taikomas bent 135 mln. žmonių, pramintas musulmonų draudimu, nes jo blogiukų sąraše esančiose šalyse islamas yra vyraujanti religija.

Ta proga leidykla „Saqi Books“ išleido esė, apsakymų, fotografijos, karikatūrų, ironijos, sarkazmo ir humoro kupiną knygą „Nepanikuok, aš esu islamiškas“ („Don’t Panic, I’m Islamic“). Pavyzdžiui, vienas skyrius vadinasi „Asmeninis ekstremaliai kruopštaus tikrinimo gidas: 6 paprasti žingsniai, kaip atskirti priimtiną arabą nuo teroristo“ (žingsnis Nr. 6: ar jie kalba teroristiškai?). „Sprogstanti kūrybiškumu, sąmoju ir sumanumu“, – apie šią knygą sakė ambientinės muzikos inovatorius Brianas Eno, o žurnalo „New Internationalist“ kritikai pridėjo: „Subversiška antologija… Labai lauktas priešnuodis prieš plačiai paplitusį milijonų žmonių kišimą į stereotipų rėmus.“

D.Trumpui paskelbus savo šalių priešių sąrašą, už jį nuovokesni ir adekvatesni žmonės pradėjo sudarinėti sąrašus rekomenduojamų knygų, kurių autoriai yra iš uždraustųjų šalių. Nes, kaip „Doriano Grėjaus portrete“ rašė Oscaras Wilde’as: „Knygos, kurias pasaulis vadina amoraliomis, yra tos, kurios pasauliui parodo jo paties gėdą.“

Tos (ne)gėdos paieškoti nusprendžiau ir Lietuvos bibliotekose. Įdomu, kiek ir kokių knygų iš tų labai turtingam ir labai galingam asmeniui nepatinkančių šalių galime skaityti lietuviškai? Ne todėl, kad JAV prezidento literatūrinis skonis turėtų didelę vertę. Tiesiog norėjau pažiūrėti, ar turime literatūrinę atsvarą rasistinei propagandai ir galimybę nuolat demonizuojamus kraštus pažinti per jų žmonių kūrybą, o ne žiniasklaidoje klykaujamus gąsdinimus apie aštriadančius lietuv… oj, musulmonus, arabus ir visus kitus labai įtartinus ir neįtikėtinai pavojingus tipažus.

Bibliotekų glūdumose

Paiešką vykdžiau naudodamasi elektroniniu Lietuvos bibliotekų katalogu „Libis“ pagal UDK (universaliosios dešimtainės klasifikacijos) kodus, kur, pvz., persų literatūra koduojama 821.222.1, o iranėnų – 821.22. Sąžiningumo dėlei pradėkime abėcėlės tvarka. Taigi, Iranas.

„Iraniečiai dievina poeziją. Sakoma, kad kiekvienas iranietis nors kartą gyvenime yra bandęs rašyti eilėraščius, – sako Irano rašytoja Nima Malek Mohamadi. – Irane įprasta girdėti prieš 600 ar 900 metų gyvenusių poetų eiles. Jos pasigirsta kasdieniuose pašnekesiuose, per televiziją bei radiją ir net politinėse kalbose.“

Džiugesys: Irano (Persijos) poezijos grandų aptinkame ir lietuviškai! XIV a. persų lyrikas Hāfizas vadinamas vienu iš septynių pasaulio literatūrinių stebuklų, jo kūrybą vertęs Johannas Wolfgangas von Goethe pasakė paprastai: „Hāfizui nėra lygių.“ Lietuviškai turime šio sufių poeto „Gazeles“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1978 m.).

Man liūdna ir ilgu, kai tavęs nėra, – tariu.

Tavo liūdesys praeis, – aš išgirstu.

Šviesk man kaip mėnuo, – prašau, – ten aukštai!

Jei jis patekės, – tu man atsakai.

Hāfizas, „231 gazelė“*

Lietuvių kalba turime ir kito garsaus persų sufių poeto Rūmī, gyvenusio XIII a., eilių: jo „Meilės ir išminties knygą“ (vert. Eugenijus Ališanka, „Alma littera“, 2017 m.). Teigiama, kad, be kitų veikalų, Rūmī yra parašęs daugiau kaip 3 tūkst. meilės eilėraščių, o rašė jis daugiausia persiškai ir arabiškai.

Vėl atėjau, vėl atėjau, iš mylimojo sugrįžau,

Žvelk į mane, pažvelk į mane – iš ilgesio tau aš atėjau.

Rūmī *

Ir Rūmī, ir Hāfizas buvo giliai tikintys musulmonai, savo eilėmis skleidę grožį, meilę ir šviesą. Šiandien jų kūrinius patariama skaityti tiems, kam reikia atgaivos sielai, dvasiai ir širdžiai. Žodžiu, turbūt visiems.

Tačiau čia lietuvių skaitytojų pažintis su Irano poezija nesibaigia: turime tris XI a. Persijos matematiko, astronomo, fiziko ir poeto Omaro Khayyámo knygas: „Išminties taurė“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1984 m.), „Ištikimoji naktis: Rytų meilės lyrika“ (vert. Linas Broga ir Mykolas Karčiauskas, 2001 m.) bei „Rubajatai“ (1972, 1998, 2002 m.).

Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,

Po vieną mes visi išeisim iš čionai.

Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, –

Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

Omaras Khayyámas, „Rubajatai“

Dar turime pernai išleistą mūsų laikų poeto Alī Abdāllahī rinkinį „Sielos smailė lanke“ (vert. Austėja Merkevičiūtė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017 m.). Anot Vido Dusevičiaus, „skaitant šiuos eilėraščius pasmailėja ausys“.

Turime ir Irano prozos. „Rožių sodo žiedlapiai“ (vert. Algirdas Rondomanskis ir Mantas Paliukas, „Mijalba“, 2005 m. ) – tai XIII a. persų poeto Saadi trumpi pasakojimai bei pamokymai apie valdovus ir dvariškius, šventuosius ir dervišus, karvedžius ir vergus. Tokia kišeninio formato „išminties knygelė“. Taip pat – persų pasakos „Migdolo medis“ (vert. Alfonsas Zdanavičius, „Vaga“, 1982 m.). Iš šių laikų – rašytojo Kadero Abdolaho turtingos šeimos saga „Mečetės namai“ (vert. Birutė Mumėnaitė, „Baltos lankos“, 2010 m.) ir romanas apie nuo savo istorijos atkirstą žmogų „Mano tėvo užrašų knygelė“ (vert. Saulė Rygertaitė, „Baltos lankos“, 2011 m.). Prieš 30 metų pasitraukęs iš tėvynės rašytojas gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, kur pradėjo rašyti olandų kalba. Beje, 2013 m. K.Abdolahas svečiavosi Vilniaus knygų mugėje. Kitos tėvynėje nebegyvenančios Irano rašytojos Marinos Nemat autobiografinis romanas „Teherano kalinė“ (vert. Jovita Groblytė, „Baltos lankos“, 2011 m.) pasakoja apie šešiolikmetę Mariną, kuri įkalinama ir nuteisiama mirties bausme, bet yra išgelbėjama.

Žinoma, modernioji Irano literatūra gerokai platesnė ir įvairesnė, nei yra mums prieinama lietuviškai. Bene geriausia pažintį su ja pradėti (kol kas anglų kalba, nebent skaitote farsi) rinkiniais: noir žanro apsakymus „Tehran Noir“ ir Pasaulio rašytojų asociacijos (PEN) išleistą šiuolaikinės Irano literatūros antologiją „Keisti laikai, mano meile“ („Strange Times, My Dear“).

Toliau sąraše – Jemenas. Lietuviškai turime „Mano vardas Nudžud. Man 10 metų. Aš išsiskyrusi“ (vert. Jūratė Karazijaitė, „Vaga“, 2010 m.) – tai jemenietės Nujoud Ali istorija, kurią užrašė prancūzų žurnalistė Delphine Minoui. Priverstinai ištekinta vos dešimties, mergaitė kreipėsi į teismą ir bylą laimėjo – išsilaisvino nuo savo vyro; jį vadino pabaisa. Kita panašaus tipo knyga iš (beveik) Jemeno – tai Britanijoje užaugusios Zanos Muhsen pasakojimas „Parduotos: sukrečianti seserų istorija“ (vert. Lina Būgienė, „Alma littera“, 2014 m.), taip pat užrašytas su vakariečio Andrew Croftso pagalba. Tai istorija apie seseris, kurias, atvykusias į tėvų žemę, tėvas parduoda jaunikiams, kur jų laukia smurtas ir išnaudojimas.

Žinoma, Saudo Arabijos su JAV pagalba bombarduojamame Jemene, kur šiuo metu vyksta choleros protrūkis ir mažiausiai 18 mln. žmonių gresia karo sukeltas badas, literatūra nėra pirmenybinė sritis. Tačiau literatūros yra. Istoriškai poezija čia užima svarbesnę vietą nei proza, tačiau yra ir šios – kad ir, pvz., Wajdi al-Ahdal’io satyrinis-detektyvinis romanas „Žemė be jazmino“ („A Land Without Jasmine“), nagrinėjantis socialinius ryšius, korupciją ir primestus seksualinius suvaržymus.

Keliaujame toliau, tik nelabai toli pavyksta. Libijos literatūros lietuviškai nerandu nieko, tik 1956 m. serijoje „Afrikos šalys: geografinė informacija“ išleistą gidą, kuris nėra literatūra. Skaitantiesiems angliškai rekomenduoju dviejų Libijos rašytojų kūrybą, su kuria pati esu susipažinusi: tai Ibrahimo al-Konio odes dykumai ir Hishamo Mataro politinius-autobiografinius pasakojimus (pastarojo romanas „Vyrų šalyje“ („In The Country of Men“) buvo nominuotas garbingam Bukerio apdovanojimui). Primenu, kad ekonomiškai vieną stipriausių ir stabiliausių Afrikos žemyno valstybių Libiją sąjungininkai su JAV ir Britanija priešakyje sužlugdė dar 2011 m., apsimetinėdami „humanitarine intervencija“. Šiandien Libijoje siautėja neaišku kam pavaldžios ginkluotos grupuotės, o jos nafta sruvena kita kryptimi.

Toliau sąraše – karo niokojama Sirija. Apie ją lietuviškai galime sužinoti iš Mato Šalčiaus 1936 m. kelionės įspūdžių „Svečiuose pas 40 tautų“ ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio XVI a. rašytų „Kelionės į Jeruzalę“ dienoraščių.

Sirijos literatūrinė tradicija gili kaip ir visas šio krašto kultūrinis paveldas. Dar XIII a., kai didžioji dalis dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, Sirijoje kurptos ne tik poezijos, bet ir receptų knygos. O modernioji Sirijos literatūra – tai platus horizontas, nuspalvintas ir aušros žara, ir audrų liepsnomis, ir perkūno griausmu. Maryana Marrash savo kūryboje propagavo moterų teises ir tėvynėje atkūrė literatūrinių salonų tradiciją, kuri Sirijoje buvo populiari gerokai anksčiau, nei prigijo Europoje; romano arabų kalba tradicijos pionierius Hannas Minas rašė socialinio realizmo stiliumi, savo herojais pasirinkdamas paprastus Sirijos žmones; Ghada Samman savo knygose smerkia visuomenės konservatyvumą ir kovoja už moters laisvę; Khaledas Khalifas tyrinėja santykį tarp individo ir politinės sistemos bei kaip ši kankina žmogų; Salimas Barakatas į arabų literatūrą įvedė magiškąjį realizmą; Zakarias Tameras yra trumpos, kartais net labai trumpos, istorijos virtuozas; Adonis – garsiausias šių laikų arabų poetas. Ir daug daug kitų.

Įsimylėjėliai skaito savo žaizdas, tai mes jas parašėm

kaip kitą laikmetį, tada nupiešėm

savąjį laiką:

Mano veidas – vakaras, tavo blakstienos yra aušra.

Mūsų žingsniai yra kraujas ir ilgesys

visai kaip jų.

Adonis, „Meilės pradžia“

Na, ir Somalis, apie kurį lietuviškai neturime nieko, tik lietuvio kario Aivaro Pliatkaus užrašus „Misija: Somalis“ apie tai, kaip jis tarptautinės misijos metu saugojo užsienio laivus nuo Somalio piratų – svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta prie paties Somalio krantų. Čia siūlau pasidomėti kolonijizmo politika, nelegalios ir per didelės užsieniečių industrinės žvejybos prie Afrikos krantų padariniais vietos gyventojams ir perskaityti istoriko Marcuso Redikerio parašytą piratų istoriją „Visų tautų niekšai“ („Villains of All Nations“). O iš šiuolaikinės Somalio prozos atsiversti Nuruddino Faraho „Jungtis“ („Links“) arba Nadifos Mohamed „Prarastų sielų sodas“ („The Orchard of Lost Souls“), eilėmis pasigėrėti kartu su Ali Jimale Ahmedo „Baimė yra karvė“ („Fear Is a Cow“) arba „Somalio poezijos antologija“ („The Anthology of Somali Poetry“).

„Blogio ašyje“ dar svečiavosi ir Irakas, Kuba ir Šiaurės Korėja. Irakas, žinoma, yra pirmojo pasaulyje literatūrinio kūrinio – šumerų epo apie Gilgamešą – tėvynė. Šiandien Iraką lietuviškai pažinti galime tik iš Parisoulos Lampsis knygoje „Nepavergtoji: Mano gyvenimas su Sadamu“ („Algarvė“, 2011 m.) atpasakotų sudėtingų ir aistringų jos santykių su Saddamu Husseinu. Tačiau Bagdadas ir visas Irakas nuo seno garsėjo savo meile knygoms. Šiandien Irako rašytojai Fadhilas al-Azzawis, Muhammadas Khudayyiras, Mahdis Issa al-Saqras, Saadis Youssefas, Sinanas Antoonas, Ahmedas Saadawis, Muhsinas al-Ramlis ir daugybė kitų tęsia ilgaamžes savo krašto literatūrinio pasakojimo tradicijas, jų kūriniai verčiami ir įvertinami tarptautiniais apdovanojimais. Keletas Kubos autorių kūrinių lietuviškai pasirodė sovietmečiu (Carloso Loveiros romanas „Chuanas Kreolas“ 1984 m., Miguelio Barneto „Maronas“ 1974 m. ir kt.), o po Nepriklausomybės turime bene tik Alinos Fernández „Alina. Fidelio Kastro dukters atsiminimus“ (vert. Jolita Paukštytė, „Tyto Alba“, 1999 m.). Su Šiaurės Korėja yra dar kitaip – sovietmečiu leistos knygos žymėtos be jokių šiaurių ir pietų, tik korėjiečių kūryba. O mūsų laikais turime Shino Dong-hyuko papasakotą ir Blaine’o Hardeno užrašytą „Pabėgimą iš lagerio Nr. 14“ (vert. Sigrida Rupšytė, „Eugrimas“, 2013 m.).

Beje, reikia paminėti, kad neretai literatūra verčiama ne tiesiogiai, o per trečią (dažniausiai – rusų arba anglų) kalbą. Toks būdas ypač mėgtas sovietmečiu, kai didžioji dalis pasaulinės literatūros į lietuvių kalbą buvo verčiama iš rusų kalbos. Tiesa, toks šiaip jau netikęs metodas turėjo ir teigiamų rezultatų – vaizdingą žodyną, nesišiaušiantį tekstą ir literatūros geografijos įvairovę, kurios šiandienos rinkoje trūksta.

Apskritai skaityti yra ką, bet kartu šis literatūrinis laukas yra labai ribotas ir, deja, dažnai atitinkantis politinių galingųjų mums peršamą pasaulio vaizdą. O puikios literatūros mūsų žemelėje yra daugybė, tad Lietuvos vertėjams ir leidėjams rinktis ir plėsti visų mūsų suvokimo horizontus tikrai yra iš ko.

Epilogas

Pragaras tuščias, visi velniai yra čia. Tik kas jie iš tikrųjų?

* Iš persų k. vertė Simona Šimkutė. Šaltinis: „Šiaurės Atėnai“