Iš Anglijos – į sodybą
Paprašyta prisistatyti, Ilona susijaudina ir prisipažįsta, kad piešti jai kur kas lengviau nei kalbėti. Juk tai – pirmasis jos interviu.
„Esu mandalų kūrėja. Jos gimsta iš intuicijos. Viskas prasideda nuo konkrečios minties, tačiau kuo viskas baigsis, niekada nežinau“, – atvirauja pašnekovė.
Mandalų kūrimas Ilonai – ne darbas, o laisvalaikio aistra. Darbo dienomis dirba paprastą darbą – parduoda kavą. „Ji taip pat susideda iš mažų pupelių, kurias sumalus ir užplikius karštu vandeniu gimsta skonis“, – poetiškai sugretina abi savo veiklas.
Iš Kauno kilusi Ilona dešimt metų gyveno ir dirbo Anglijoje. Iš pradžių ten išvyko jos vyras, vėliau – sūnus, tad nieko kito neliko ir jai – tik sekti paskui mylimus vyrus. Iki emigracijos ji dirbo laikraščių platintoja, nors turi buhalterės diplomą.
Šiandien Ilona gyvena tarp miškų – sodyboje, kurią grįžęs iš Anglijos įsigijo sūnus.
Susidomėjo neurografika
Pandemijos laikotarpį Ilona išnaudojo produktyviai – pasuko savęs pažinimo keliu. „Internete ieškojau man įdomių kursų, paskaitų ir mokiausi. Žinau, kad daugeliui tai buvo neramus ir sunkus laikas, bet man tai buvo pats nuostabiausias savęs pažinimo tarpsnis“, – atvirauja ji.
Iš pradžių, kaip ir daugelį, Iloną lydėjo baimė dėl ateities. Tačiau miškų apsuptis pamažu nuramino mintis, ir moteris ėmė ieškoti veiklos, kuria galėtų įprasminti savo dienas. Pradėjo nuo neurografikos ir intuityvaus piešimo, nors anksčiau buvo piešusi tik mokykloje. „Jei dabar reikėtų nupiešti ką nors konkretaus, tikriausiai nesugebėčiau“, – šypsosi ji.
Neurografika patraukė iškart. Ilonos žodžiais, tai paprasta, bet labai veiksminga praktika. Piešiant svarbiausia turėti aiškią mintį ar klausimą, kurį nori išspręsti piešdamas. Tuomet popieriaus lape vedžioji laisvas, vingiuotas linijas, o jų susikirtimo vietas apvalini. Susiformavusias erdves galima spalvinti, išryškinti, stebėti, kaip piešinys pamažu auga ir atveria netikėtų minčių ar jausmų. Neurografika sukurta tam, kad padėtų žmogui išreikšti emocijas, sumažinti stresą, rasti sprendimų ir per vizualinį procesą tarsi perprogramuoti mąstymą. Čia svarbiausia ne gražus rezultatas, o žmogaus vidinės būsenos išraiška.
„Pajutusi, kad ši technika labai artima, ėmiau taikyti ją ir piešdama ant šilko“, – pasakoja pašnekovė, apie mandalas tuomet nė nesvajojusi.
Pasikliauja intuicija
Galutiniu postūmiu į mandalų pasaulį Ilonai tapo edukacija „Dedu tašką“. Būtent po jos Ilona pajuto, kad visos ankstesnės kūrybinės paieškos pagaliau susiliejo į vieną kryptį.
„Iš pradžių teko išklausyti teorijos kursus – juk nieko nežinojau: nei kokie dažai tinkamiausi, nei kokių įrankių reikia. Vėliau daug praktikavausi. Pirmųjų mandalų neišsaugojau – jas padovanojau artimiems žmonėms“, – sako ji.
Paklausta, kaip gimsta mandalos, dalijasi, kad viskas prasideda nuo pajautimo, – taip natūraliai dėliojasi formos ir spalvos. „Kurdama mandalas stengiuosi sudėti į jas savo energiją, bet kartu palikti vietos ir žiūrovui. Noriu, kad tai būtų dvipusis ryšys, kad žiūrintis į mandalą žmogus galėtų įterpti ir savo mintį, jausmą“, – aiškina Ilona.
Pagal indvidualius užsakymus ji dirba retai: jai svarbu kurti tada, kai jaučia vidinį impulsą ir kūrybos laisvę. „Mano kūryba gimsta iš vidinio pojūčio. Nenoriu būti apribota išankstinių lūkesčių, nes kuriu vedama intuicijos ir emocijos“, – sako pašnekovė.
Ilonai džiugu, kad žmonės jos mandalose atranda ne tik estetinį grožį, bet ir emocinę trauką. „Esu girdėjusi, kad jos tampa tarsi mažais ramybės taškeliais namuose – vieta, prie kurios norisi sustoti, pamedituoti, sugrižti į save“, – pasakoja I. Jankuvienė.
Kurdama mandalas stengiuosi sudėti į jas savo energiją, bet kartu palikti vietos ir žiūrovui. Noriu, kad tai būtų dvipusis ryšys.
Pulsuoja gyvybe
Ilonai svarbu, kad mandala turėtų gyvybę. „Kartais žiūriu ir atrodo, lyg ratai lengvai suktųsi – tarsi ji judėtų iš vidaus. Tada žinau, kad energija paleista ir mandala gyvena savo gyvenimą“, – aiškina mandalų kūrėja.
Kartą jai kilo mintis pradėti mandalą nuo bičių. Šie darbštūs vabzdžiai Ilonai simbolizuoja gausą, pilnatvę, o kartu – ramybę ir harmoniją.
Kitą sykį pajuto, kad kūrinį turi pradėti nuo vilko. Vilkas simbolizuoja stiprybę, intuiciją, vidinę laisvę, taip pat gebejimą eiti savo keliu ir pasitikėti savimi. Vilko atvaizdui ji panaudojo trafaretą, o vėliau leido formoms ir spalvoms skleistis laisvai. Tik ilgai nepavyko išgauti tinkamo akių žvilgsnio – vis atrodė, kad jam trūksta gyvybės.
Sprendimas atėjo naktį. „Staiga pabudau, pašokau iš lovos ir nupiešiau akis. Ryte pažvelgusi supratau: jos tokios, kokių ir reikėjo. Kūrinys pagaliau prabilo!“ – dalijasi patirtu džiaugsmu.
Stiprus poveikis
Paklausta, ar į sodybą, įsikūrusią šalia miškų, neužklysta vilkų, Ilona tvirtina, kad ne. Tačiau priduria, kad netoliese medžiotojai matė meškų. Ar jų nebijo? „Aplink esančių miškų gyvūnai man suteikia daugiau džiaugsmo nei baimės. Rytais pas mus ganosi stirnos, briedžiai“, – pasakoja ji.
Miškas pašnekovei – ir nusiraminimo vieta. Kai dėl ko nors supyksta ar būna blogos nuotaikos, išsyk keliauja į mišką. Jis – geriausias gydytojas.
Ar yra mandala, kuri Ilonos širdžiai pati mieliausia? Žinoma. „Ji pradėta piešti intuityviai, o paskui gražiai sustyguota. Man tai perša mintį, kad iš bet kokio chaoso gali gimti harmonija ir ramybė“, – šypsosi.
Ypač gražios Ilonos mandalos, kuriose panaudoti veidrodžiai. Jos ne tik estetiškai patrauklios, bet paveikios: harmonizuoja aplinką, nes ratas ir simetrija turi stiprų energinį poveikį.
„Pagal mandalos principą darau ir laikrodžius, kurie dažnai neturi skaičių. Jei norite tai pamatyti, apsilankykite Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje vasario mėnesį, kovą paroda keliaus į Ilgakiemio laisvalaikio salę“, – kviečia ji.
Jokio kodo ar skaitymo rakto nėra – kiekvieną mandalą reikia pajusti intuityviai.
Iš naujo atrado save
Ar mandalų kūryba kaip nors pakeitė pačią Iloną? Tikina, kad mandalos išmokė ramybės. Dabar ji kur kas lengviau reaguoja į išorės dirgiklius. Jei susinervina, nesėda prie mandalos iš karto – ima pieštuką ir vedžioja neurografikos linijas tol, kol nusiramina.
„Mandala man – šventas dalykas. Prie jos turiu užsidegti žvakę, nurimti. Jei bandysiu piešti būdama įsitempusi, nerami – visa mano būsena persikels į piešinį. Todėl, jei nėra noro ar vidinės ramybės, pradėtas piešinys gali stovėti kelias dienas – grįšiu prie jo tik tada, kai būsiu pasiruošusi“, – atvirauja Ilona.
Pradėjusi gilintis į mandalų kūrimą, ji panoro labiau pažinti save: kodėl atėjome į Žemę, kokia čia mūsų užduotis? „Vienokį ar kitokį talentą turime mes visi. Tik ne visi per kasdienį skubėjimą jį atrandame“, – sako ji ir priduria, kad dar visai neseniai ir pati sukosi kaip voverė rate: kūrė šeimą, rūpinosi namais, augino sūnų, dirbo. Dabar, artėdama prie 60-mečio, jaučiasi tarsi naujai save atradusi. „Esu atvira visoms patirtims ir nuoširdžiai už jas dėkoju visatai“, – šypsosi Ilona.
Megztos – kodėl gi ne?
Paklausta, ką norėtų pasakyti žiūrovui, užklydusiam į jos mandalų pasaulį, Ilona tikina, kad jokio kodo ar skaitymo rakto nėra – kiekvieną mandalą reikia pajusti intuityviai.
„Pamenu savo pirmąją parodą. Žmonės joje elgėsi labai skirtingai. Vieni ilgai žiūrėdavo į sakralines mandalas, mąstydavo, kiti tiesiu taikymu prieidavo prie veidrodinių ir taisydavosi plaukus“, – juokiasi ji.
Ilona prisipažįsta, kad ne tik kuria mandalas, bet ir tapo ant puodelių, knygų skirtukų.
Kai nenardo kūrybos pasaulyje, dirba mažosios Amelijos močiute. Nekantrauja, kol anūkytė paaugs, kad galėtų pamokyti ją piešti mandalas arba megzti, kaip kadaise ją pačią išmokė močiutės.
„Ketvirtoje klasėje nusimezgiau pirmą megztinį. Mokyklos parodose eksponuodavau savo vąšeliu nertas servetėles. Dabar, kai pagalvoju, jos irgi buvo tarsi mandalos, tiktai megztos. Gal kada ir vėl prie nėrimo grįšiu, bet kol kas labiau noriu piešti mandalas“, – prisipažįsta kūrėja.
„Kurdama jas pasineriu į tokią būseną, kurioje laikas tarsi sustoja. Kiekviena linija, taškas, spalva turi savo vibraciją ir intenciją. Tai procesas, kuris ramina ir gydo ne tik mane, bet ir žiūrovą“, – dalijasi savo pajautimu Ilona ir aiškina, kad kai mandala atranda savo žmogų, ji tampa tarsi veidrodžiu, atspindinčiu sielos būseną, kviečiančiu augti, keistis ir grįžti į vidinę pusiausvyrą.
Suteikė ramybės ir išminties
Ritualas, be kurio nepradeda nė vienos dienos, – puodelis gardžios kavos ryte. Vakarais, kai viskas aplinkui nurimsta, piešia. Kartais taip įsijaučia, kad nė nepastebi, kaip naktį keičia rytas.
„Būna, sūnus važiuoja į darbą, o aš vis dar sėdžiu prie savo kūrinio, – pasakoja Ilona ir prisipažįsta, kad kūryba jai suteikė begalinę ramybę ir paprastesnį požiūrį į gyvenimą. – Anksčiau, būdavo, visos problemos atrodydavo didžiulės. Dabar suprantu, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, ne kitų. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Visada reikia pradėti nuo savęs – užduoti klausimą, kodėl mane tai erzina? Tada ieškoti atsakymo.“
Ant jos darbastalio šiuo metu – pradėta tapyti balta Gyvenimo gėlė. „Iškėliau sau iššūkį – tapyti baltai perline spalva ant baltos drobės“, – šypsosi ji ir priduria, kad balta žiema už lango atspindi jos kūrinio esmę.
Pradėjusi tapyti mandalas, Ilona pastebėjo, kad ir šeimos gyvenime atsirado daugiau harmonijos, ramybės. To Ilona linki ir kitiems, taip pat – naujų žinių, kūrybinio augimo bet kuriame amžiuje.
Naujausi komentarai