Norą muzikuoti jis pajuto dar pirmoje klasėje muzikos mokyklos laukęs visus metus ("Tėvai galvojo, kad bus per sunku, kadangi dar nemokėjau rašyti), tad galimybė lankyti Panevėžio rajono Naujamiesčio muzikos mokyklą būsimajam būgnininkui buvo didelė šventė. "Vaikystėje, kai atvažiuodavau pas močiutes į kaimą, smagiausias užsiėmimas būdavo, radus ant tvoros sukabintus tuščius aliumininius pieno bidonus, mušti juos delnais. Kaimynai, išgirdę mane grojant, juokdavosi: jau anūkas atvažiavo", – prisiminęs šypsosi muzikantas, šiandien savo patirtimi besidalijantis su būgnų mokyklos "Gyvenu ritmu" auklėtiniais.

– Ar iš karto pasirinkote groti būgnais?

– Man siūlė pūsti saksofoną arba fleitą, tačiau buvau užsispyręs ir norėjau skambinti pianinu. Reikėjo groti daug, o aš buvau gabus tinginys – niekada neskambindavau namuose, tik per pamokas, tačiau mokytoja mane skatindavo dalyvauti konkursuose. Juose man sekdavosi. Septynerius metus praleidęs mokydamasis skambinti pianinu, supratau, kad šis instrumentas – ne mano. Todėl aštuntoje klasėje, pabaigęs muzikos mokyklą, dar vienus metus lietuvių liaudies ansamblyje grojau skrabalais (šis instrumentas mane lydėjo nuo tada, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą), dažnai vykdavome koncertuoti į įvairias šalis. Suskaičiavau, kad esame aplankę net 21: Lenkiją, Austriją, Turkiją, Portugaliją, Graikiją, Serbiją, Makedoniją ir kt. O dešimtoje klasėje nusprendžiau, kad metu muziką ir būsiu architektas, tačiau šis noras stiprus buvo neilgai. Visiškai atsitiktinai vieną dieną per televizijos programą pamačiau skelbimą, kad Panevėžyje atsidaro nauja muzikos mokykla, kurioje bus būgnų klasė. Sudomino, nusprendžiau pabandyti ir būgnais groti pradėjau 11 klasėje.

– Ar, prieš pradėdamas groti būgnais, turėjote stereotipų, koks tai turėtų būti instrumentas?

– Apie būgnus nežinojau nieko, negalėjau įvardyti nė vieno būgnininko, todėl neturėjau jokių stereotipų.

– Koks buvo pirmas įspūdis atsisėdus prie būgnų?

– Prisimenu vieną dalyką iš pirmos pamokos – mokytojas man liepė atsisėsti ir groti, o aš juk nieko nemokėjau, pradėjau mušti polkos ritmą, ir jam patiko. Praėjus mėnesiui, pirmąjį būgnų mokytoją pakeitė Alfredas Čekanauskas. Jis motyvavo, įkvėpė siekti daugiau. A.Čekanauskas buvo pedagogiškas, mokė skaityti būgnų natas, dalijosi įvairialype asmenine patirtimi, kadangi pats būgnais išmoko groti savarankiškai. Jis mane paskatino savo gyvenimą susieti su muzika ir padėjo pasiruošti stojamiesiems į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Nelabai tikėjau, kad, pasimokęs groti būgnais vos dvejus metus, galėčiau įstoti į universitetą, tačiau mokytojas neleido abejoti.

– Kokia buvo šio profesionalaus kelio pradžia? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Studijose buvo daugiau laisvės. Arvydo Joffės specialybės paskaitos buvo labai dinamiškos, suteikė galimybę į būgnus pažiūrėti iš daugybės skirtingų rakursų. Dėstytojas pateikdavo daug teorinės medžiagos, supažindindavo su įvairiais muzikiniais stiliais grojančiais pasaulinio lygio būgnininkais, atnešdavo daugybę knygų ir iš visos šios informacijos reikėdavo atsirinkti tai, kas yra mano. Nebuvo lengva ir paprasta, tačiau leido pamatyti, koks techniškai ir muzikaliai įvairus gali būti būgnininko kelias.

Dalis mano kursiokų buvo vyresni muzikantai, neturėję universitetinio išsilavinimo ir nusprendę studijuoti. Bendravimas, muzikavimas su jais buvo paskata tobulėti. Taip pat grodavau universiteto ansambliuose. Manau, kad daugiausia ir išmokau grodamas ansambliuose ir jam‘indamas po paskaitų su vyresniais muzikantais.

Studijuojant buvo ir toks laikas, kai tik linksminausi ir praleidinėjau paskaitas. Todėl trečiame kurse, likus dviem savaitėms iki specialybės dalyko atsiskaitymo, kuriame reikėjo sugroti tris keturis muzikinius kūrinius, suvokiau, kad esu visiškai nepasiruošęs. Tas dvi savaites po 12 valandų per dieną grojau ir ruošiausi. Taip patempiau rankas. Tačiau atsiskaitymą išlaikiau ir po to du mėnesius buvau priverstas "atostogauti", nes mušti būgnų nebegalėjau. Buvau tamsioje duobėje, tačiau ši negatyvi patirtis paskatino gilintis į taisyklingą rankų techniką. Todėl per tuos du priverstinio poilsio mėnesius domėjausi, aiškinausi, kaip groti būgnais nežalojant savęs, ir suformavau tvirtus rankų technikos pagrindus.

– Ar, baigus VDU MA, buvo paprasta pereiti į kitą gyvenimo etapą – nebe studijuoti, o užsiimti mėgstama veikla ir iš jos pragyventi? Ar buvo lengva atrasti savo kryptį?

– Pabaigus bakalaurą viskas taip susidėliojo, kad netrukus radau būgnų mokytojo darbą Alytaus muzikos mokykloje. Padirbęs keletą mėnesių sulaukiau pasiūlymo iš Kauno valstybinio muzikinio teatro. Dirbdamas šiuos du darbus taip pat mokiau mokinius individualiai. Netrukus atsirado dar viena veikla – ritmikos pamokos – Jurbarke. Tačiau individualiai mokomų mokinių skaičius po metų išaugo. Jų buvo tiek, kad galėjau atsisakyti visų trijų anksčiau turėtų darbų ir susitelkti ties mokymu.

– Groti būgnais mokote jau ketverius metus. Ar per šį laikotarpį keitėsi jūsų mokymo metodikos?

– Pirmus metus, kai tik pradėjau vesti individualias pamokas, neturėjau savo mokymo metodikos, bandžiau įvairius variantus. Antraisiais pastebėjau, kokie metodai pasiteisina, pradėjau matyti mokinių pasiekimų vaisius, atsirado didesnė motyvacija būti dar geresniu mokytoju. Treti ir ketvirti metai paskatino mane tobulėti, atrasti naujų dalykų, kadangi nėra vienos metodikos, kuri tiktų visiems mokiniams, nes jie labai skirtingi. Nėra universalaus grojimo eliksyro. Svarbiausia – leisti mokiniui groti ir neapkrauti daugybe techninių dalykų vienu metu. Laikui bėgant supratau, kad techninius dalykus reikia po truputį pritaikyti grojant, tada mokinys neišsigąsta informacijos kiekio, jam nereikia galvoti, kad pradžioje jis turi išmokti kažkokią vieną techniką ir tik tada, kai mokytojas pasakys, kad jis puikiai ją perprato, galės groti. Negaliu sustabarėti ir pats. Turiu tobulėti ieškodamas, atrasdamas vis kažką naujo. Noriu, kad pamokos būtų įdomios ne tik mano mokiniams, bet ir man pačiam, todėl negaliu visada daryti to paties.

– Būgnai lavina ne tik muzikalumą. Kokius gebėjimus šis instrumentas padeda ugdyti?

– Koordinaciją ir koncentraciją. Norint trijų minučių trukmės dainą pagroti nesustojant negalima praleisti nė vienos natos, todėl grojančiojo koncentracija turi būti stipri. Mūšant būgnais dirba visos keturios  galūnės ir galva, todėl reikia stebėti kiekvieną savo judesį, bet nebūti įsitempusiam. Man grojimas būgnais suteikia ir gyvenimiškų suvokimų, patirčių, nes juk ir gyvenime reikia būti susikoncentravusiam, tačiau neįsitempusiam. Kiekvienas einame skirtingu keliu, kuriam turime skirti visą save. Negerai būti išsiblaškiusiam ir norėti save realizuoti šimte skirtingų sričių, nes tada nė vienoje jų to padaryti nepavyks.

Būgnininkas turi ne tik groti ritmiškai ir viską daryti laiku ir vietoje, bet ir gyvenime laikytis šio principo – laiku ateiti į repeticijas, laiku išmokti savo grojimo partijas.

– Groti mokote ir vaikus, ir suaugusiuosius. Kuo skiriasi jų mokymo metodikos?

– Suaugusieji turi daugiau kompleksų, bijo klysti, todėl reikia juos paskatinti atrasti savyje vaiką. Juk vaikai, kai jiems kažkas nepavyksta iš pirmo karto, bando toliau. Padarę klaidų, vaikai eina į priekį, o suaugusieji sustoja ir gręžiasi atgal. Skiriasi ir mokymo metodikos: jei mokinys siekia profesionalumo – daugiau gilinamės į techninius dalykus, o jei pamokose nori išeiti iš savo komforto zonos ir linksmai praleisti laiką – techninių dalykų kiek mažiau.

Mokyklos idėja (šiemet įkurta muzikos mokykla "Gyvenu ritmu" –  aut.past.) lydi mane seniai. Visada norėjau turėti kažką savo. Pirmasis žingsnis jau žengtas, o noriu, kad, laikui bėgant, būgnų mokykla išaugtų į privačią muzikos mokyklą. Šią mintį palaiko ir mano draugai muzikantai, kurie prisijungtų siekiant bendro tikslo.

Mokykloje vyksta grupiniai rankų technikos užsiėmimai. Individualiose pamokose tenka skirti nemažai laiko aiškinant mokiniams rankų techniką, o šie koncentruoti užėmimai suteikia galimybę greičiau perprasti skirtingas technikas ir pamokų metu daugiau laiko skirti grojimui. Kita svarbi mokyklos veiklos dalis – rengiami susitikimai su žinomais Lietuvos būgnininkais. Kas du mėnesius vyksta atviros pamokos, kurių metu mokiniai susipažįsta su šios srities profesionalais. Mokiniai žino dešimtis užsienio būgnininkų, tačiau, paklausus jų apie Lietuvos muzikantus, retas kuris gali pasakyti bent vieną pavardę. Noriu šią situaciją pakeisti ir supažindinti juos su žmonėmis, kurie savo gyvenimą paskyrė būgnams ir muzikai, noriu, kad jie matytų gyvus pavyzdžius, kurie juos motyvuotų, noriu, kad būtų draugais, kolegomis, o ne feisbuko pažįstamais ar, dar blogiau, konkurentais. Per šiuos ir ateinančius metus planuoju surengti penkias atviras pamokas – pirmoji vyks lapkričio 28-ąją. Jos metu mokiniai susitiks su dėstytoju A.Joffe, kuris yra mano muzikinio kelio pakeleivis, išmokęs ir vienos pagrindinių taisyklių: būgnininkas turi ne tik groti ritmiškai ir viską daryti laiku bei vietoje, bet ir gyvenime laikytis šio principo – laiku ateiti į repeticijas, laiku išmokti savo grojimo partijas. Jau anksčiau sakiau, kad būgnininkas turi būti susikoncentravęs, vadinasi, jokių papildomų judesių, jei ant scenos nekuriamas šou, nereikėtų daryti. Tai galioja ir gyvenime.

– Be mokytojo veiklos, jūs dar grojate dviejose grupėse.

– Esu rokenrolo grupės "Rolling Box Band" įkūrėjas, tačiau dabar daugiausia jėgų skiriu krikščioniškojo roko grupei "Christ Team", su kuria įrašinėjame albumą. Kiekvieną sekmadienį su grupe grojame bažnyčiose arba lankome reabilitacijos centrus, įkalinimo įstaigas ir pan. Grojimas "Christ Team" yra sudėtingesnis iš dvasinės pusės, nes su grupės nariais ir grojame, ir šloviname. Su "Rolling Box Band" atliekame visiškai kitokią muziką, joje daugiau džiazo detalių, vietos improvizuoti. Dažniausiai grojame nedideliuose renginiuose, todėl reikia pajausti aplinką, grojant suvaldyti dinamiką, o tai reikalauja jautrumo, subtilumo. Šios dvi grupės labai skirtingos, tačiau veikla abiejose mane inspiruoja, papildo.

– Kas jums yra geras grojimas būgnais?

– Geras grojimas – grojimas, kuris yra jautrus aplinkai, koncentruotas, kai grodamas būgnais būni čia ir dabar, nemąstai apie pašalinius dalykus ir stengiesi padaryti viską, ką tuo metu gali padaryti geriausiai.