Juos reklamavusius plakatus lengva atskirti nuo nebyliojo kino plakatų. Charakteringu bruožu tapo keleto motyvų ir figūrų dėlionė, papildyta ryškių spalvų paletėmis. Daugiausia dominuoja aktorių galvos, tačiau nemažai ir viso kūno detalių, fone kartais matomi filmų kadrai.

Pagrindiniu pavyzdžiu kino plakatų autoriams tapo amerikietiški kino plakatai. Labai realistiškas filmų, ypač vakarietiškų, nuotraukų perpiešimas buvo gana dažnas reiškinys, tad ši tendencija neaplenkė ir plakatų dailininkų Čekoslovakijoje. Daugiausia dominuoja aktorių galvos, tačiau nemažai ir viso kūno detalių, fone kartais matomi filmų kadrai. Kiek vėliau plakatuose atsiranda ir filmo režisierių, aktorių vardai, vėliau ir filmų platintojų pavadinimai, stengiamasi atspindėti ir šios šalies realijas.

„Tie plakatai buvo vertinami labai blogai: kritikai sakė, kad čia kičas, jie nesuprato plakatų prasmės. (...) Plakatai yra labai aukšti ir siauri, o jų dailininkai stengėsi piešti ir daryti juos taip, kad žmonės matytų aktorių veidus, nes jie buvo žvaigždės, kurios viliojo žmones eiti į kiną“, – pasakoja parodos kuratorius Jindrichas Čeladinas.

Parodoje apstu ir itin senų plakatų, tačiau palyginti juos su lietuviškais, deja, yra itin sudėtinga. Tarpukaryje kurti lietuviški kino plakatai buvo sunaikinti ar išgabenti iš šalies per Antrąjį pasaulinį karą. Kokie jie galėjo būti, galima tik spėti žvelgiant į tuometes skrajutes, programėles.

Daugiau apie parodą ir lietuviškus kino plakatus – reportaže.