Choreografė, režisierė Anželika Cholina kuria jau 25-erius metus. Pirmąjį baletą "Medėja" pristačiusi būdama vos kiek daugiau nei 20-ies, choreografė sako visada dariusi tai, ką moka ir supranta.

Savo kūrybinės veiklos 25-mečio proga A.Cholina įgyvendinsianti  svajonę – atvežti į Lietuvą J.Vachtangovo teatre Maskvoje statytus spektaklius. Kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje, žiūrovai galės pamatyti "Aną Kareniną", "Moterų krantą" bei "Otelą", kuriuose vaidina bei šoka žinomi Rusijos artistai.

– 25-eri kūrybos metai – tai daug ar mažai?

– Nesureikšminu savo profesijos, šį laiką pavadinčiau tiesiog nuostabaus ir tikro gyvenimo metais. Režisieriaus profesiją tu suteiki pats sau. Bet kuris žmogus gali atsikelti vieną rytą ir pasakyti: "Nuo šiandien aš būsiu režisierius". Tada jis susiranda erdvę, suburia žmones, pasakoja jiems savo idėją, užkrečia juos ja. Iš kažkur atsiranda stalas, kėdė... Taip gimsta teatras, spektaklis. Visada yra taip pat. Tau belieka tik kaskart pateisinti save, būti Dievu juo nebūnant. Atsisakant savęs, savo silpnybių, kovojant su savo netobula žmogiškąja prigimtimi, kad paskui tave eitų žmonės, kurie supras tavo mintis ir priims tavo pasaulėžiūrą. Galbūt man būtų svarbiau atsakyti sau, ar tie metai buvo įdomūs ar neįdomūs...

– Jūs labai anksti pradėjote kurti. Paprastai choreografais, režisieriais tampa žmonės, įgiję sceninės patirties ar baigę šokėjo karjerą. Kaip jautėtės atėjusi į didžiulę trupę statyti pirmųjų savo darbų? Juk viskas prasidėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje?

– Aš tik dabar suvokiu, kad kai stačiau pirmąjį savo baletą "Medėja" Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, man buvo vos per dvidešimt. Mane išgelbėjo mano drąsa, žinojimas, ką noriu daryti, pasitikėjimas savimi ir paprasčiausias nesuvokimas situacijos sudėtingumo. Be to, dar ir tai, kad pradėjau statyti dar studijuodama GITIS-e – Vilniaus baleto mokyklos mokiniams. Dirbau beveik su visomis klasėmis ir stačiau jiems įvairių žanrų choreografines miniatiūras ir spektaklius. Tai buvo puiki praktika prieš susitikimą su baleto artistais.

– Žvelgdama atgal, kokį matote savo kelią?

– Atgal nesižvalgau. Nemėgstu rūšiuoti darbų, skaičiuoti nuopelnų. Jeigu paklaustumėte, kiek pastačiau spektaklių, tiksliai ir nepasakyčiau. Galvoti, ką nuveikei, yra visiškai beprasmiška, nes pradedant naują spektaklį, susitinkant su artistais, jautiesi kaip nulis ir esi nulis, turi įrodyti, ką gali, kiekvieną kartą iš naujo. Viena, ką suvokiu ir dėl ko džiaugiuosi, yra tai, kad gyvenau, gyvenu ir tikiuosi gyvensiu visada taip pat įdomiai, plačiai ir laimingai.

– Ar galite palyginti save karjeros pradžioje ir dabar?

– Beje, žodis "karjera" man irgi nepatinka. Neįmanoma padaryti karjeros, nes viskas turi išeiti ir išeina savaime, jeigu turi idėją, ja mirtinai tiki ir dirbi jausdamas absoliutų malonumą. O dėl to, kokia buvau ir esu dabar, net nežinau. Visada buvau smalsi, visada knietėjo statyti, visada mokėjau dirbti, visada gerbiau dirbančius su manimi. Pagrindinis dalykas, kuris domino mane nuolat, buvo noras auginti save kaip žmogų. Atpildas už tai – laisvės ir stiprybės pojūtis, kuris man dabar suteikia dar daugiau pasitikėjimo, jėgos ir provokuoja mane dar didesniems iššūkiams ir avantiūroms teatre.

– Didžiausi atradimai jūsų gyvenime?

– Vienareikšmiškai – žmonės. Visi. Ir geri, ir blogi. Tiksliau, nėra blogų ir gerų, nes visi nuodėmingi, visų gaila.

– Jūsų spektakliai pasižymi jausmingumu, elegancija, juose narpliojate santykius ir sujaudinate iki širdies gelmių. Ar manote, kad galite kurti kitaip?

– Teatre galima gerai padaryti tik tai, ką pats supranti. Tik tada pavyksta aiškiai pasakyti. Mano spektakliai – mano pasaulėžiūra. Jeigu tai paliečia širdis, jaudina žmones – aš pati laimingiausia.

– Ilgamečiai jūsų bendražygiai – scenografas Marijus Jacovskis ir dizaineris Juozas Statkevičius. Kas šitiek metų jus išlaiko kartu?

– Mums lengva kartu, ir tai svarbiausia. Suprantame vienas kitą per daug nediskutuodami, sutampa mūsų estetikos samprata, susitikti visada malonu ir dirbti įdomu. Niekada nebuvo minties dirbti su kažkuo kitu.

– Garsėjate tuo, kad gebate pastebėti talentus, šokti išmokote net iki tol nešokusiuosius, o vaidinti – nevaidinusiuosius. Ar manote, kad tai sunkus darbas, ar to pasiekiate dėl savo įžvalgumo?

– Pamatyti kito gerąsias savybes ir padėti atsiskleisti artistui yra įdomioji mano profesijos dalis. Tai padaryti visai nesunku, jeigu giliniesi į žmogų, padedi jam tapti laisvam ir dalijiesi su juo savo pasitikėjimu. Kaip paskui gera matyti, kad tam artistui sekasi, kad jis tiesiog švyti, kad jį kviečia kiti režisieriai. Labai džiaugiuosi, kad man visada buvo svetimas pavydo jausmas teatre ir kad visada gyvenau žinodama, jog po saule vietos užteks visiems.

– Rimas Tuminas jumis pasikliovė ir pakvietė dirbti J.Vachtangovo teatre Maskvoje. Ne veltui – jums buvo įteikta Rusijos premija "Teatralo žvaigždė", Olego Jankovskio premija, o spektakliai nominuoti garbingiems "Auksinės kaukės" apdovanojimams. Ar tikėjotės tokios sėkmės?

– Aš tiesiog, kaip visada, dariau tai, ką moku. O būti įvertintai ir vertinamai visada malonu.

– Jau greitai, spalio 20–23 d., Vilniuje prasidės J.Vachtangovo teatro gastrolės, jūsų kūrybos 25-mečio proga bus atvežti net trys jūsų spektakliai, kaip jaučiatės?

– Tai buvo mano didžioji svajonė – atvežti į Lietuvą spektaklius, kuriuos pastačiau Maskvoje ir pristatyti juos mano žmonėms, mano publikai. Jaučiu ir pakylėjimą, ir jaudulį, nes tai labai atsakinga ir svarbu man. LNDT scenoje bus parodyti trys spektakliai: "Ana Karenina", "Moterų krantas" ir "Otelas". Tai labai didelės ir brangios gastrolės, todėl esu itin dėkinga visiems, kurie prisideda ir padeda man jas organizuoti. Visi šie spektakliai yra anšlaginiai Vachtangovo teatro repertuare ir vadinami "nauju žodžiu" Maskvos teatrinėje erdvėje. Teatro kritikai reiškė nuostabą dramos aktorių gebėjimais atlikti sudėtingiausius choreografinius piešinius ir sugebėjimą sukurti puikius vaidmenis šokio kalba.

– Esate minėjusi, kad "talentingą žmogų sunku nustebinti, nes jis pats stebina kitus". Kas galėtų nustebinti jus?

– Mane? Ateitis.