Apie ką pasakoja tapyba? Kuo ji vis dar domina žiūrovą? Klausimas, kuris neduoda ramybės ne tik menotyrininkams, bet ir tapybos kūrėjams.

Atrodo, visai paprasta sugrupuoti kertinę tapybos lyg kūno (nes tai vis dėlto labai materialus menas) struktūrą. Pirma, tapyba nagrinėja pasaulio sandarą ir fizikinius dėsnius. Šviesos virtimą spalva, spalvos ir formos sąsajas, formų kėlimą į erdvę, erdviškumo ribas. Antra, tapyba siejasi su pasaulėžiūra, filosofija, estetikos kaita. Jai svarbi antropologija, socialiniai dėsningumai, žmonijos ir meno istorijos raida. Trečia, būdama labai kūniškas menas, atliepiantis beveik visiems penkiems pojūčiams, tapyba turi dvasią. Taigi tapyba įvairiomis formomis stengiasi perteikti ir žmogaus vidinį, psichikos pasaulį.

Štai trys tapybos dalys, kurios gali trinti ribas viena tarp kitos, lietis, susipinti ir t. t.

Lieka klausimas: ar tai vis dar domina žiūrovus?

Vasario 15 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atsidarė nauja paroda: „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba (2020–2023)“, parodos kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė.

V. Paukštelis (gimė 1983 m. Vilniuje) – ne tik tapytojas, bet ir pianistas. Parodos žiūrovai tapo klausytojais, nes prieš ekspozicijos pristatymą išklausė V. Paukštelio atliekamus Johanno Sebastiano Bacho ir Fryderyko Chopino kūrinius.

Muzika ir tapybos paroda, susitinka Chronas ir Chroma, laikas ir spalva. Skirtingai nei muzika, tapyba neturi laiko dimensijos. Tačiau, žiūrint V. Paukštelio paveikslus, atsiranda tam tikra prieštara, nes ir jo tapyboje pradeda ryškėti laiko ciklai.

Žiūrint parodą, vis neduoda ramybės laiko tėkmė ir palyginimai su tekstais. Skaitydami dažnai sutinkame citatų, tad reikia ieškoti nuorodų ir išrašų, o tai pertraukia skaitymo vientisumą. Su vizualiuoju menu yra kiek kitaip. Citatų nuorodos iškyla vaizduotėje, cituojami kūriniai jungiasi su matomu kūriniu čia ir dabar, praeitis su dabartimi. Chronas, pirmapradis dievas, laiko personifikacija, aktyviai veikia V. Paukštelio tapyboje.

Vaizdinis tekstas suteikia pasitenkinimo, intelektualus darbas siejasi su jusliniu patyrimu, suteikdamas žiūrovui satisfakciją. Klausimas, ar mažiau išprusęs žiūrovas patirs visas kūrinio vertes? Tačiau, kas sakė, kad menas / tapyba yra tik saviraiška ir jutiminis patyrimas?

Tapyba – ne saviraiška. Ji reikalauja minties įtampos. Tapyba skatina tikrovėje surasti pagrindines formas, išvaduoti jas nuo asmeniškumo, mąstant apie universalumą. Kasdieną mąstant apie anksčiau nesusietas idėjas ir dalykus, reikia atrasti sąsajų tarp jų, galbūt tada galima imtis teptukų.

Tapybą galima gretinti su gera knyga, kurią vis norisi skaityti ar pavartyti. Laikas čia turi svarbų vaidmenį. Kartais norisi permąstyti Francisco Goya’os, kuris kaip tapytojas manė, kad gali nutapyti absoliučiai viską, paveikslus. Ar taip yra iš tikrųjų? Sakyčiau, atsiranda savotiškas visuotinis dailininkų bendravimas, atsinaujinantis dialogas laike. Šis dialogas nesvetimas ir V. Paukštelio tapyboje. Žiūrėdami jo kūrinius galime diskutuoti su Édouardu Manet, (1832–1883, prancūzų tapytojas, grafikas) ar Edvardu Munchu (1863–1944, norvegų dailininkas).

Umberto Ecco yra sakęs: „Knygos skirtos ne tikėti, o tyrinėti, kai svarstome apie kokią nors knygą, turime klausti savęs ne to, ką ji sako, bet to, ką ji reiškia.“ Tai tinka ir tapybai. Sakoma, kad šiuolaikinė tapyba, paveikslas turi transliuoti žinutę, žinią, bet tapyba yra tam tikras reikšminis ženklas, kuris turi paveikti.

Kaip ir kuo paveikti? Štai čia galime prisiminti, ką nagrinėja tapyba, – šviesos virtimą spalva. Chroma (spalva) yra tapybos savybė, kuri veikdama savo bangų ilgiais pasiekia žiūrovo sąmonę ir akis.

Chroma yra labai gudri, net klastinga. Apsimesdama neturinti visų savo savybių džiuginti akį, tapdama achromatinė (bespalvė), ji vis tiek sugeba daryti poveikį. Gerai pagalvojus, pasaulyje nėra tokio reiškinio, kaip spalvos nebuvimas.

Vaizdų citatos, kai tapytojas atsisako spalvų ir palieka tik juodos / baltos / pilkos monochromiją paveikslams suteikia įtampos ir deja vu jausmą, sąlygiškumą, kuris svarbus apmąstant laiko cikliškumą.

V. Paukštelio tapyboje koloritas yra vientisas, pagrįstas tos pačios spalvos variacijomis ar monochromija. Ne veltui parodos pavadinime atsiranda terminas chromatika. Nors chromatika žymi muzikinių garsų sistemą, sudarytą iš pustonių, tačiau šiuo atveju tinka ir tapytojo paveikslams, prisimenant, kad jis yra muzikantas, atlikėjas.

V. Paukštelis tapyboje ieško, kaip praplėsti technines galimybes. Jam tai atrodo svarbu kuriant paveikslų daugiasluoksniškumą, tuo labiau jungiant jį su užgimstančiomis idėjomis. Kartais tai pasireiškia kaip atsitiktinumas, lyg iš sąmonės nevalingai kylantis prisiminimas, kartais tai apgalvoti žingsniai keliaujant meno istorijos vingiais.

Tapytojo paveikslams būdingas figūratyvumas, kuris kartais rankos mostu perbraukiamas abstrakčiu potėpio pasažu, ir šiuo atveju tenka prisiminti tapytoją kaip pianistą, atliekantį F. Chopino kūrinius, kurie, manau, jam yra artimesni nei J. S. Bachas.

Žiūrint paveikslus, atpažįstant juose žinomus garsių tapytojų siužetus ar motyvus (V. Paukštelis savo kūryboje naudoja apropriaciją), vis dėlto lieka suvokimas, kad tapytojas pasakoja apie save, savo gyvenimą. Tai jis perteikia su atlikėjo kruopštumu ir kartais darbuose pasigendama, anot Justino Mikučio (1922–1988, Lietuvos mąstytojas), „tikslaus nepataikymo“.

Priklausyti tam tikrai kūrėjų kartai – vadinasi, turėti jos mąstymo būdą. Veikia mokykla, nes tapytojai į savo profesiją ateina iš tam tikros mokyklos, kuri taip pat keičiasi. Veikia pasaulinis meno kontekstas: ar tai būtų istorinis menas, ar dabartinis. Ir, aišku, individualybė, kiek ji gali tobulėti kurdama savo meną ir numatyti, žvilgtelėti į ateitį. Svarbiausia, kad kūryba būtų nesumeluota, iš širdies.