Geležių gelbėtojas

Trauką šaltam metalo spindesiui Gvidas jautė nuo mažens: rinko senovinius raktus, arbatos dėželes, carines, smetoniškas, amerikietiškas monetas, medalius, įvairius mažmožius, nesvarbu, sulūžę, padūlavę ar apėję rūdimis būtų.

Sunku pasakyti, iš kur šis pomėgis atsirado – gal iš Smetonos laikų inteligentės, tiesa, jokio kraujo ryšio su jo gimine neturėjusios, tačiau mylimos tetulės Marijonos, pas kurią berniukas visokių gražių niekučių regėjo, lietė juos, paveldėjo.

"Turbūt kvailystė, bet leidžiu sau lig šiol žaisti. Gelbėju niekam nereikalingus geležis. Neracionalus, beprasmis užsiėmimas. Bet kad gražu!" – šypsosi Gvidas.

Nuostabiai gražu: aprūdijęs raktas, senas šaukštelis, lūžusi freza, "neatpažinta", ovali forma, kalviškos vinys menininko įkvėpimo pakylėti tampa iškalbingomis detalėmis originaliuose paveiksluose – į vienį juose susilieja prasmingos citatos žodžiai ar autoriaus pastebėjimas, parūdijusi geležis, spalvoto emalio miniatiūros, dažų potėpiai.

"Turiu silpnybę monetoms ir medaliams – pastaruosius ir pats kuriu, kolekcionuoju kolegų sukurtus. Teberenku ir monetas, nesu labai išrankus – kas pakliūva į mano nagus, tuo ir džiaugiuosi", – sako G.Latakas ir pastebi, kad pasukti kitu gyvenimo keliu turbūt jam pats likimas neleido: baigęs mokyklą įstojo į Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos meninio metalo apdirbimo skyrių – tapo metaliumi.

Paminklas ant delno

Toje mokykloje dirbę dėstytojai Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Vytautas Mockaitis, Remigija Vaitkutė užkrėtė vaikiną meniškų medalių kūryba – dar 1997 m. Vilniuje vykusioje parodoje kartu su savo korifėjais G.Latakas pristatė pirmus savo medalius. Iki šiol nepraleidžia progos dalyvauti Telšiuose vykstančiose medalių kūrėjų vasaros stovyklose, šį rudenį žada pakviesti į savo autorinių medalių parodą Vilniuje Medalių galerijoje.

"Medalio žanras man tinka. Medalis malonus rankoje ir į atlapą gali įsmeigti. Pagal klasikinį apibrėžimą tai – apvalus ir telpantis ant delno daiktas, tačiau šiuolaikiškas – išlaisvėjęs: įvairių formų, dydžių, pasitaiko net labai jau erdvinių, – pasakoja menininkas. – Medaliai – išlikimo ženklai. Juk viskas aplink mus trupa, nyksta, labai jau laikina, o įrėžus į bronzą, galvoju, išliks ilgiau už mus. Medalis – paminklas, telpantis ant delno, jei laikai pasikeitė, niekas negriauna jo, neverčia su dideliu bilsmu. Tiesiog, jei nusibodo, įgriso, – brakšt į stalčių, į archyvą, kuo toliau nuo akių, o kada panorėjęs ir vėl išsitrauksi. Archyvarai kada nors po smerčio ištrauks. O paminklas... Nuversto atgal taip lengvai nebepastatysi, apskritai didieji paminklai linkę supriešinti. Nežinau, ar tokie laikai, ar mūsų tauta labai išdrikusi, bet dažniausiai paminklai sukelia didelius ginčus. Medalis, palyginus su šiais didžiaisiais savo broliais, taikus kaip tetervinas."

Nežinau, ar tokie laikai, ar mūsų tauta labai išdrikusi, bet dažniausiai paminklai sukelia didelius ginčus. Medalis, palyginus su šiais didžiaisiais savo broliais, taikus kaip tetervinas.

Į standartus nespraudžia

G.Latako medalių su kitų autorių darbais nesupainiosi: forma – neapibrėžta, jokių standartų, siužetas – apgaulingai paprastas, tiesa, be autoriaus pagalbos ne kiekvienam lemta suvokti jo tikrąją prasmę, dedikaciją, vaizdas – ne stropiai išdailintas, o lipdytas "lengva ranka", pilnas originalių detalių, brėžių, net pirštų pėdsakų, teksto, kurie tarp savęs varžydamiesi užpildo visą medalio plokštumą. Kompozicijose dažnai "nardo" žuvys ar iš dangaus grūmoja Dievo pirštas – nelygu, kam kas žadėta.

"Savitumas garantuoja išlikimą. Yra toks gal nešvankiai skambantis, bet visai nekaltas ir taiklus žodis "kurvatūros". Mene tai – tyčiniai kreivumai, netikslumai. Darydamas bet kokį darbelį tyčia vengiu tikslumo, liniuotės, ir į jokią standartų dėžutę jo nededu – nekvėpuos, – aiškina Gvidas, neatsitiktinai pradėjęs kurti medalius-emblemas nesančioms draugijoms pagerbti. – Kaip rašoma tame pačiame klasikiniame apibrėžime, medalis – atminimo ženklas, skirtas ypatingam įvykiui ar žmogui pažymėti. Aš tą ženklą noriu įsukti į poezijos lauką ir nesančius, niekad nebuvusius nutikimus paversti esančiais kitoje, gretimoje – galimybių būti – erdvėje. Kitaip sakant, mano medaliai – medalio meno paraštėse būvantys daiktai, ne tokie iškilmingi ir rimti, ko šiaip tikimasi iš medalio."

Medaliai svajotojams

Medalis-emblema "Nosių gildija" – tiems, kurie didžiuojasi nosimis. "Sapniai" – turbūt svajotojų draugija, tie, kurie sapnuoja atviromis akimis. O štai "Auksinio elnio gildija" – medalis mėgstančių švęsti medžioklių draugijai, kuriuos ištiko regėjimas – elnias auksiniais ragais ir su kryžiumi tarp ragų jiems peršoko stalą, ir nuo dabar nebebus nė dienos, nė valandos, visiškai ramios jų gyvenimuose...

Yra sukurta ir linksma Latakų šeimos emblema, tačiau šiandien, pasak kūrėjo, tegul bus pagarbintas mūsų straipsniu medalis-emblema "Gelžių gelbėtojų gildija" – tokiems kaip jis, renkantiems įvairias geležėles menininkams-svajotojams. Tai bronzos gabalas, apglėbtas senų žirklių. Medalio siužete – sparnuoto žmogaus tema – legenda apie Ikarą ir Dedalą, pirmus į dangų pakilusius žmones, du svajotojus, bandžiusius skristi vaško ir plunksnų sparnais.

"Dedalas užvertęs galvą moko Ikarą, kad aukštai nekiltų – saulė sutirpdys sparnus, o jei nusileisi per žemai – plunksnos sušlaps jūroje. "Laikykis vidurio" – moko jaunąjį Ikarą Dedalas, – primena legendą menininkas. – Sparnai ne tik pakelia, įkvepia, bet ir trukdo – deja, tokia sparnuoto žmogaus lemtis. Pakilusiam skristi savo svajonėse žmogui, kokiu yra dažnas menininkas, poeta, ar koks amžinojo variklio meisteris, buitis apsunkina gyvenimą, atsidavęs vien menui jis praranda ryšį su realybe, buitimi. Tuomet perlūžta, neatlaikęs to dualizmo. Mano medalyje Ikaras su sunkiais metalo sparnais. Tokiais daug nepaplasnosi, aukštai nepakilsi. Bet bandyti reikia. Moralas aiškus: geriausia būtų sklęsti virš pamotės buities, pleventi, balansuoti ties aukso viduriu... O gal ir nereikia to moralo. Kam jis reikalingas, po šimts, mano mielieji, išmintingieji sapniai?.."