Martyno kelias į dangaus būgnų muziką – netiesus, vingiuojantis per smalsią vaikystę, netikėtus atradimus ir nesuskaičiuojamus bandymus. Tačiau kiekvienas žingsnis jį vedė ten, kur šiandien jaučiasi savimi: į erdvę, kur muzika gimsta iš širdies, o rankomis kuriamas garsas tampa terapija.
Trijų galų meistras
Martyną ir jo „Dangaus muziką“ pamačiau per „Lietuvos talentus“. Sutarėme pasikalbėti. Klausiu, kaip sugalvojo groti dangaus būgnu? Vyras atvirauja, kad jo istorija gerokai platesnė, nei penkių minučių pasirodymas televizijos konkurse.
Iš Panevėžio kilęs muzikantas pasakoja, kad unikalus instrumentas, kuriuo grojo, kilęs iš Karibų steelpan’ų. Šveicarų ir vokiečių menininkų pora, Feliksas ir Sabina, sukūrė jų prototipą, kurį pavadino hangu. Vėliau kiti meistrai, kuriems patiko hango skambesys, ėmė kurti kažką panašaus ir savo kūrinius vadinti handpanais. Žodis „hand“ (liet. „ranka“) nurodo grojimo šiuo instrumentu būdą.
Lietuvišką pavadinimą dangaus būgnas Martynas sugalvojo pats. Kodėl būtent dangaus? Todėl, kad norėjo pabrėžti kerintį instrumento garsą ir unikalią jo formą, taip pat – didelį juo skleidžiamo garso poveikį žmogui.
Paprašytas prisistatyti, kuklinasi, daugžodžiauti nemėgstančiam menininkui tai padaryti labai sunku. Klausiu, kas būtų parašyta ant M. Sučylos vizitinės kortelės? „Muzikantas, perkusininkas, dangaus būgnų kalvis, jei norite labiau poetiškai“, – šypsosi.
Visą savo laisvą laiką panevėžietis skiria dangaus būgnams populiarinti Lietuvoje. Mat pats savo dirbtuvėse juos gamina, pats jais groja, o visai neseniai pradėjo ir muzikos pedagogo karjerą – moko visus norinčius jais groti. „Žodžiu, esu MGG, – juokiasi, – mokau, gaminu, groju“, – nesišvaisto nereikalingais žodžiais.
Paklaustas, ar Lietuvoje jis vienintelis MGG, Martynas tikina, kad trijų galų meistras yra jis vienas, tačiau pažįsta lietuvį, kuris gamina handpanus, žino ir jais grojančių atlikėjų.
Pradžia – vaikystėje
Kviečiu pašnekovą pasivaikščioti vaikystės keliais ir paieškoti prisiminimų, kurie iliustruotų jo aistrą muzikai ir instrumentų meistrystei.
Vyras sako, kad jo tėvas irgi mėgo meistrauti, tik jau ne muzikos instrumentus, o kur kas buitiškesnius daiktus. „Mane patį nuo mažumės viliojo garsai. Būdavo įdomu, kur kas subarška, sutrekši, subumbsi. Vos išgirdęs, aš kaipmat ten“, – pasakoja M. Sučyla.
Būdamas penkerių, pamena, išardė sesės smuiką. Norėjo tik pažiūrėti, kas jo viduje. „Buvo smagu, – sako, – tik atgal sudėti nepavyko. Namuose dar stovėjo pianinas. Tėvai klausė, ar grosiu. Sakiau, negrosiu, bet neparduokite. Tuomet jie griežtai uždraudė man jį ardyti.“
Tai ir savotiška terapija, leidžianti atsipalaiduoti, nuraminti mintis ir pasinerti į meditatyvią būseną.
Paauglystėje Martynas pagaliau atrado savo muzikos pasaulį. „Draugai kieme pradėjo groti gitaromis, ir aš užsinorėjau. Tačiau tėvai man gitaros nepirko – gal bijojo, kad ir ją dalimis paleisiu“, – pokštauja. Tuomet vaikinas sumanė ją pats pasigaminti. Ant šluotos koto užtempė kelias stygas, prie senovinio radijo pridėjo mikrofoną. Viską sujungė ir išėjo tokia namudinė elektrinė šluotinė gitara. Draugams jos nerodė. Bijojo, kad išjuoks. Grojo ja namuose.
Galiausiai ir tėvai patikėjo, kad sūnui išties rūpi gitaros. Nupirko pirmą, paskui antrą – akustinę, dar po kiek laiko – elektrinę. Su ja Martynas atrado ir sunkesnių muzikos stilių.
Muzikos paviliotas nusprendė stoti į tuometę Panevėžio konservatoriją, kur pradėjo mokytis groti kontrabosu. Manė, iš pradžių pasimokys Panevėžyje, o tada lengviau įstos į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją.
Įstoti įstojo, bet laisvos sielos menininko klasikinė muzika nesužavėjo – ištvėrė tik pusmetį. „Paskui viską mečiau ir nuėjau dirbti valytoju“, – šypsosi ir tęsia, kad panašiu metu susipažino su perkusininkais, kurie vėl priminė Martynui jo vaikystės pomėgius, – kaip mažą berniuką domino įvairūs garsai.
Meistrauja muzikos instrumentus
Laikui bėgant Martynas susidomėjo įvairių tautų muzika. Pamena, kaip prekybos centre nusipirko pirmąjį kompaktinį diską, ant kurio dar rusų kalba puikavosi užrašas – „Etninės muzikos šedevrai“.
Išgirdęs įdomiai skambančius įvairių tautų ritmus, liko sužavėtas. Ėmė ieškoti, kas tokiais instrumentais groja Lietuvoje. Rado muzikantą, grojantį džembe – tradiciniu Vakarų Afrikos rankiniu būgnu, primenančiu apverstą taurę.
„Nuo to laiko pradėjau domėtis įvairiais etniniais instrumentais, groti afrikietiškais būgnais, o šalia to dar ėmiau juos meistrauti“, – dalijasi pašnekovas, pradėjęs gaminti afrikietiškus instrumentus – kalimbas ir lyras. Jas kūrė iš afrikietiško moliūgo, o stygas gamino iš žvejybos valo.
„Esu pagaminęs ir instrumentą inkilą, kuriuo grojama Polinezijos salose, Afrikoje. Bandžiau ir vieną gongą nukalti. Buvo įdomu, ar pavyks išgauti jo skambesį“, – aiškina M. Sučyla, taip pamažu priartėjęs ir prie Dangaus būgnų kūrimo.
Netikėjo, kad pavyks
Labai asmenišką skyrių „Martyno gyvenimo mokykla“ vyras siūlo praleisti – ten, sako, buvo visko – ir gerų akimirkų, ir klystkelių, o ilga kelionė link dangaus būgnų prasidėjo 2002 m., kai internete pamatė vaizdo įrašą, kuriame buvo grojama šiuo instrumentu.
„Draugai pasidalijo vaizdo kasete, kur muzikantas grojo įvairiais perkusiniais instrumentais, ir dangaus būgnu. Tada pagalvojau: norėčiau ir aš tokį pasigaminti“, – prisimena Martynas.
Vis dėlto mintis apie tokio būgno gamybą tūnojo panevėžiečio galvoje dar keliolika metų, nes rasta informacija optimizmo nekėlė. „Sužinojau, kad tokius handpanus gamina šveicarai ir kad jų kaina gana didelė – tikrai ne mano kišenei, ir parduoda juos ne bet kam“, – aiškina muzikantas.
Tuo metu, kai dangaus būgno gamybos užuomazgos brendo Martyno galvoje, vyras veltui laiko neleido – grojo perkusiniais, dalyvavo įvairiuose muzikiniuose projektuose, gamino kalimbas, kol sykį ir vėl nesusidūrė su dangaus būgnu.
„Lietuvis Tomas Bičkovas apie 2006–2007-uosius jį nusipirko iš šveicarų. Tą brangųjį handpaną gavau pačiupinėti ir aš“, – prisimena pašnekovas, toliau brandinęs svajonę kada nors tokį pagaminti ir pats.
„Kadangi gaminau etninius muzikos instrumentus, pažįstami man dažnai sakydavo, kad pabandyčiau padaryti ir handpaną, bet ta mintis man atrodė kažkoks kosmosas. Netikėjau, kad sugebėsiu“, – prisipažįsta Martynas, pasinėręs į intensyvias jo gamybos paieškas internete. Rinko informaciją iš visų įmanomų šaltinių, bendravo su įvairiais gamintojais, kol galų gale padarė savo pirmąjį dangaus būgno prototipą.
„Kaliau, bandžiau, išradinėjau dviratį, – pasakoja. – Pirmąjį dangaus būgno prototipą padariau per keturis mėnesius. Būdavo, atsikeliu ir kalu, atsikeliu ir kalu, o mintyse skamba tie žodžiai iš dainos: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“ – suprask, ne tau pagaminti šį muzikos instrumentą.“
Ne kartą norėjo viską mesti, bet naujai dienai išaušus protas prašviesėdavo – vėl visko imdavosi nuo pradžių.
Paslaptys iš meistro lūpų
Pasigaminęs pirmąjį dangaus būgną, Martynas vertino jį kritiškai. „Nebuvo labai kokybiškas, bet skleidė garsus. Tada nusprendžiau toliau judėti ta linkme. Antrąjį dangaus būgną pagaminau jau kiek greičiau, o sulig kiekvienu kitu atrasdavau vis daugiau jo gamybos paslapčių“, – dalijasi M. Sučyla, maždaug per dvejus metus į pasaulį išleidęs apie 30 dangaus būgnų.
Kiekvienas jų vis kitoks, turi savo charakterį, savo kalbą, nes pagamintas rankomis. Skiriasi kiekvieno spalva, tembras.
Paprašytas atskleisti sudėtingą dangaus būgnų gamybos procesą, tikina, kad be auksinės kantrybės, žinių ir meistrystės – nė iš vietos. „Būgnas gaminamas iš metalo, dažniausiai – iš nerūdijančio plieno, – pasakoja. – Yra du pagrindiniai jo gamybos būdai: pirmasis – rankomis iškalti sferą, t. y. formuoti dubenį plaktuku, kol bus pasiektas norimas rezultatas. Antrasis – užsisakyti jau pagamintas sferas, tuomet formuoti natas ir garso laukus.“
Anot Martyno, gaminant dangaus būgną svarbu ne tik techninės detalės, bet ir jausmas. „Vien pasižiūrėjęs nieko nesuprasi. Dangaus būgno gamybos procese reikia daug ką pajausti, nes galima padaryti formą, kuri atrodys kaip instrumentas, bet neturės jokio skambesio. Svarbiausia – tinkamai suderinti instrumentą ir pašalinti metale susidariusią įtampą“, – aiškina muzikantas ir priduria, kad būgnas kelias valandas turi būti kaitinamas tam tikroje temperatūroje.
Meistras atkreipia dėmesį ir į būgno paviršiuje esančius išgaubimus, kurie sukonkretina toną. „Visa nata skamba garso lauke, kuriame susipina trys dažniai: pagrindinis tonas, oktava ir kvinta. Derinant juos reikia sugaudyti – tris natas į vieną natą, ir tada ji skambės kaip dangus“, – handpanų gamybos subtilybėmis dalijasi Martynas.
Moko besidominčius
Lapkričio pradžioje visus, besidominčius dangaus instrumentu, M. Sučyla pakvietė į šešiolikos savaičių grojimo handpanu kelionę. Ji paremta Malte Marteno metodu (MMM).
„Esu sertifikuotas MMM mokytojas. Dalijuosi šiuo metodu, ugdančiu muzikinį sąmoningumą, kūno laisvumą ir kūrybinį pasitikėjimą. Pamokos vyksta Kaune, Vilniuje ir Panevėžyje“, – aiškina mokytojas, pamokose naudojantis savo paties gamintus dangaus būgnus. Sako, galintis pagaminti mokiniui ir asmeninį dangaus būgną.
Norėjau, kad Lietuva pamatytų šį instrumentą ir suprastų, kiek jame daug širdies.
Ar tas malonumas brangus? Martyno žodžiais, rankų darbas negali būti pigus, bet šiais laikais internetinės prekybos platformos siūlo ir visokių pigių alternatyvų.
„Už kelis šimtus eurų parsisiųsite metalo gabalą, bet malonumo juo grodami tikrai nepatirsite, – ironizuoja, nes kinai ir čia jau kiša koją, siūlydami pigius, bet nekokybiškus handpanus.“
Tarsi meditacija
Paklaustas, kas jam yra dangaus būgnų gamyba, Martynas sako, kad tai ir pomėgis, ir pragyvenimo šaltinis, ir savotiška meditacija. „Jų gamybos proceso nepagreitinsi, tad iš esmės yra kaip meditacija“, – svarsto.
Kad galėtum juo groti, tikrai nereikia būti profesionaliu muzikantu. Dangaus būgnai sukurti taip, kad net ir neturint muzikinio išsilavinimo būtų galima lengvai sukurti harmoningą melodiją. Jie skirti intuityviam grojimui, kūrybinei saviraiškai.
„Grojimas dangaus būgnu – tai laisvė, kurioje kiekvienas gali atrasti unikalų skambesį. Tai ne tik garsų išgavimas, bet ir savotiška terapija, leidžianti atsipalaiduoti, nuraminti mintis ir pasinerti į meditatyvią būseną“, – dalijasi Martynas.
Ar dangaus būgnų garsas turi gydomųjų savybių? Martynas sako, kad jį handpanų garsas veikia labai stipriai. Tą patį tvirtina ir jo mokiniai. Visi sutinka, kad dangaus būgno garsas – užburiantis, gydantis, magiškas.
„Tačiau tai nėra gydymas medicinos prasme, – sako M. Sučyla, perskaitęs ta tema nemažai literatūros. – Jų garsas veikia labiau psichoemociniu lygmeniu, o gydančiais laikomi tik dėl vibracijos ir žemų dažnių, kurie skamba meditatyviai ir todėl gali daryti teigiamą įtaką žmogui, – pavyzdžiui, padėti nusiraminti, mažinti raumenų įtampą.“
Handpanai ir kiti panašūs instrumentai turi harmoningas, ratu išdėstytas natas, kurios sukuria tarsi hipnotizuojantį ritmą. Sakoma, kad jie padeda greičiau pasiekti meditacinę būseną, mažina nerimą, gerina dėmesio sutelkimą.
Panašius instrumentus dažnai naudoja muzikos terapeutai, nes jie lengvai valdomi, nereikia specialaus muzikinio pasirengimo, be to, leidžia žmogui laisvai reikšti emocijas.
„Vis dėlto turi išmokti tinkamai prisiliesti – negali tapšnoti dangaus būgno bet kaip. Tam ir rengiu mokymus. Kuo daugiau žmogus mokės visokių technikų, frazių, tuo jo grojimas bus gražesnis ir gilesnis. Čia juk ne kompiuterinis žaidimas, kur paspaudi mygtuką ir žaidi. Turi įdėti darbo“, – teigia pašnekovas.
Susidomėjo ir dukros
Mokytojui džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių susidomi dangaus būgnais. Kovo mėnesį, sako, Laumžirgių žemėje lankysis ir vienas iš grojimo handpanais viztuozų – vokietis Malte Martenas, šio metodo pradininkas.
Martynas ir pats dažnai rengia pasirodymus su būgnais, kurių pabaigoje groja handpanu. Džiaugiasi, kad jam nereikia jokio kito muzikinio fono, nes instrumentas pasižymi obertonais.
Martynas muzikuoja ne tik vienas, kviečia draugėn ir kitus atlikėjus. „Dangaus būgnas gražiai dera su arfa ar kitais styginiais, taip pat su pučiamaisiais, ypač gražiai su fleita. Esame perdarę atlikėjos Jurgos Šeduikytės dainą „Plieninis drugys“, kurį įgrojome su dangaus būgnu ir arfa. Labai gražiai suskambėjo“, – džiaugiasi kūrybiniu bendradarbiavimu muzikantas.
Martynas turi tris dukras, visos domisi muzika. Vienuolikmetė Sofija pernai, gimtadienio proga, paprašė tėčio handpano. Aštuonerių Žemyna irgi labai muzikali – groja pianinu ir taip pat pasvajoja apie nuosavą dangaus būgną.
Turiningiausias Martyno laisvalaikis – būti su jomis. „Esu darboholikas. Keliauti ar skirti laiko sau retai kada galiu. Kai randu, nueinu į karatė treniruotes, ar pagroju handpanu“, – aiškina 46-erių perkusininkas, šiais metais išdrįsęs dalyvauti konkurse „Lietuvos talentai“.
Martynas tikina į sceną ėjęs ne dėl šlovės, o dėl noro leisti žmonėms išgirsti tai, kas jam pačiam yra ramybė ir namai, – dangaus būgno skambesį. „Norėjau, kad Lietuva pamatytų šį instrumentą ir suprastų, kiek jame daug širdies“, – nuoširdžiai sako jis.
Nors šiandien jo gyvenime daug triukšmo – renginiai, repeticijos, darbai, pedagoginė veikla, tačiau tikrasis Martyno pasaulis prasideda tada, kai paima į rankas būgną. Tą patį, kurį pats pasigamino ir kuriuo „Lietuvos talentuose“ žavėjosi visa Lietuva. „Kai groju, viskas nurimsta ir mintys stoja į savo vietas“, – atsisveikina jis.
Naujausi komentarai