Baroko muzikos perlu vadinama Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puota“ birželio 5 d. pradės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezoną. Tarsi ištaigingą madų šou pastatyto spektaklio muzikos vairą šį kartą perims dirigentas Vytautas Lukočius. Tad puota intriguos ne tik Juozo Statkevičiaus kurtais kostiumais, bet ir nedažnai nacionalinėje operos scenoje diriguojančio maestro muzikavimu. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Vytautu Lukočiumi ne tik apie muziką.

– Į dirigavimą atėjote būdamas pianistas. Kaip ir kodėl pasukote šiuo keliu?

– Iš tiesų nuo vaikystės grojau pianinu. Iš pradžių su tėveliais, kol dar nelankiau Kupiškio 1-osios muzikos mokyklos. Vėliau, baigęs septintą klasę, išvažiavau mokytis į sostinę, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje sutikau pagrindinius savo mokytojus – Astą Baniulienę, Aleksandrą Jurgelionį ir Petrą Gasiūną.

Kai mokiausi devintoje klasėje, mokytoja Asta supažindino su dirigente Margarita Dvarionaite (ji nedirbo mokykloje). Tai buvo pirmas susitikimas su orkestrinio mąstymo žmogumi, tikra orkestro dailininke. Ir dabar prisimenu, kaip kartu skambinome keturiomis rankomis Beethoveno Antrosios simfonijos lėtąją dalį. Maestrė Margarita papasakojo daug įdomių dalykų. Dabar visko tiksliai nė nepamenu, bet jos pasaulis mane užbūrė. Stebėjau didelėmis akimis ir tiesiog siurbiau visus jos žodžius, kurie, kaip dabar manau, pasėjo sėklą, kurią vėliau teko ilgai laistyti ir puoselėti.

Prieš iškeliaudama į kitą pasaulį Margarita man padovanojo Richardo Strausso simfoninės poemos „Tillio Eulenspiegelio išdaigos“ partitūrą su labai taikliu prierašu (jį tik dabar galiu tinkamai suvokti): „Būk budrus šiame slidžiame ir akmenuotame kelyje (M. Dvarionaitė).“ Tai buvo po Lietuvos kamerinio orkestro koncerto Nacionalinėje filharmonijoje.

Simboliška ir tai, kad mokiausi pas Jurgį Karnavičių (pianistą, ilgametį tuometinės Konservatorijos, dabar LMTA, rektorių) – kaip ir Margarita. Vėliau ji baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (Iljos Musino klasę), o aš – Helsinkyje Jeano Sibeliaus akademiją, kurioje Musinas lankėsi ir buvo dievinamas.

– Muzika Jūsų gyvenime atsirado labai anksti. Ar buvo minčių pasukti kitur?

– Drąsiai galiu sakyti, kad muzika mano gyvenime nuo pat kūdikystės. Mama dainuodavo dainas pritardama sau pianinu, tėtis grojo keliais instrumentais: smuiku, trimitu, akordeonu ir pianinu, tad natūralu, kad ir aš, būdamas ketverių, jau dainavau liaudies dainas, o penkerių grojau pirmą pjesytę pianinu vaikų darželio koncerte.
Vėliau, kaip tikriausiai būna daugeliui vaikų, visais būdais spyriausi nuo muzikos, nes aplinkui buvo tiek daug įdomių dalykų, kurių norėjosi kur kas labiau, negu sėdėti prie instrumento. Pavyzdžiui, dviratis (vėliau net ir motorinis), kamuolys, ežeras, upė, slidės, pačiūžos, lankas su strėlytėmis, draugai ir t. t. Tuo metu tiesiog priešinausi tam „kankinančiam ir tuščiam pianino barškinimui“, nes atrodė, kad nėra baisesnės bausmės už grojimą. Dabar norėčiau padėkoti tėveliams už kantrybę ir sumanumą stengiantis išlaikyti pasiutusį bernioką greta muzikos tuo sunkiu laikotarpiu. Į mano gyvenimą muzika sėkmingai grįžo M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir, atrodo, pasiliko jau ilgesniam laikui.

– Papasakokite, kaip patekote į Nacionalinį operos ir baleto teatrą?

– Pirmą kartą, kaip ir daugelis Lietuvos vaikų, – priverstinai. Mus gana dažnai veždavo autobusu į Nacionalinį operos ir baleto teatrą žiūrėti baletų ir vaikiškų operų. (juokiasi)
Jei rimtai, pirmąkart prisiliečiau prie spektaklio, kai Gintaras Rinkevičius statė Giuseppe’s Verdi operą „Kaukių balius“. Aš jam asistavau ir turėjau keletą orkestrinių repeticijų ir krūvą sceninių (tokių, kuriose vietoj orkestro skambinama fortepijonu, o visa repeticija yra režisieriaus rankose).
Vėliau buvo Benjamino Britteno „Žaiskime operą“, kurią statėme su dirigentu Martynu Staškumi ir režisieriumi Aidu Giniočiu čia, mūsų teatre. Na, o dabar – Georgas Friedrichas Händelis – smagu.

– LNOBT diriguojate Händelio oratoriją „Aleksandro puota“. Papasakokite plačiau apie šį darbą.

Baroko muzika nedažna teatro repertuare; tai, ko gero, ir buvo maloniausia statant spektaklį. Šios epochos muzika nėra tapusi atlikėjų rutina, todėl muzikuoti lengviau ir šviežiau. Nėra stereotipinių nuostatų ar klišių, todėl galima pateikti savitų niuansų siekiant sudominti tiek muzikantus, tiek publiką. O jei pastebi, kad tai paveiku, viskas virsta plaukiojimu po neatrastas jūras.

– Gal papasakotumėte kokį įdomų nutikimą, įvykusį statant šią oratoriją?

– Pastatymo metu dainininkui Tadui Girininkui gimė naujagimis. Dėkui Dievui, daugiau nieko įsimintina nenutiko.

– Kokia Jūsų patirtis diriguojant baroko muziką?

– Pirmiausia reikia atskirti romantizmo epochos dirigavimą (tą, kurį suprantame geriausiai) ir baroko muzikos „Leader“ arba „Leitung“. Sibeliaus akademijoje buvo specializuotas baroko muzikos atlikimo kursas, dirbome kartu su baroko atlikėjais – klavesinininku ir orkestro koncertmeistere. Orkestro sudėtis – vien barokiniai instrumentai: fleitos, obojai, fagotai, valtornos, trimitai, styginiai, gambos; jų derinimas taip pat barokinis. Lietuvoje tokių instrumentų neturime.

Esu dirigavęs vieną didžiausių šedevrų – Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“, kitų baroko kūrinių svetur. Dalyvavo ir kviestinių atlikėjų – liutnios, gambos ir klavesino specialistai.

Kopenhagoje pernai vyko baroko muzikos seminaras Baltijos šalių muzikos akademijų studentams ir dėstytojams, kuriame vadovavome orkestrui ir solistams atliekant Händelio operų „Alčina“, „Julijus Cezaris“ ir „Kserksas“ ištraukas. Talkino klavesinininkas ir dirigentas Larsas Ulrikas Mortensenas.

– Kokią mėgstate muziką?

Žinote, kai muzika supa visą dieną, tai pati geriausia ir mėgstamiausia muzika – tyla. O šiaip klausau viską: nuo senosios iki dabartinės populiariosios muzikos.

– Kuo gyvenate už teatro ribų?

– Gyvenu…

– Ar visada ir visur pavyksta suspėti?

Žinoma, kad ne. Netrukus pradėsiu dirbti vieno Suomijos orkestro (Lapenrantos miesto simfoninio orkestro) vyriausiuoju dirigentu. Jei leis galimybės, koncertuosiu su man ypač brangiais atlikėjais Virgilijumi Noreika ir Liudu Mikalausku, mat kartais (vien šiemet jau gal keturiasdešimt koncertų) talkinu jiems skambindamas fortepijonu, daug keliauju po mūsų neatrastą nuostabiąją Lietuvą. Greta to – darbas televizijoje, laidos, kurios atima daug energijos ir laiko, darbas su Operos studijos studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galėčiau dar daug vardyti, bet tegul kai kas lieka ir nepaminėta…

– Ką dar mėgstate, kaip leidžiate laisvalaikį?

– Atgal į gamtą… Medžiai, žemė, vanduo... Viską turime greta, nebūtina vykti į Maldyvus ar kur kitur, reikia tik mokėti pamatyti ir atrasti.

Linkiu didžiulės sėkmės ir neblėstančio entuziazmo!

G. F. Händelio „Aleksandro puotuoje“ birželio 5 d. dainuos solistai Sophie Gordeladze (Gruzija), Nora Petročenko, Kęstutis Alčauskis ir Tadas Girininkas.