Ateinančią savaitę pagaliau iškilmgai duris atvers restauruotas pagal 1853 metų projektą Burbiškio dvaras. Į šventinį renginį planuoja susirinkti didelis būrys kultūros, meno, verslo ir pramogų pasaulio atstovų. Tai svarbus istorinis įvykis Lietuvoje. XIX – XX amžiais dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo per 3300 dvarų sodybų. Karai, reformos bei sovietinė okupacija sunaikino didžiąją dalį istorinių paminklų. Dabartinį laikotarpį būtų galima pavadinti dvarų atgimimo amžiumi. Europos sąjungos ir privačių lėšų dėka istoriniai architektūros perlai Lietuvos provincijoje vėl ima spindėti ir džiugina lankytojus.

Burbiškių dvare po restauracijos atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Dvaro sodyba vėl atgavo pirminę savo paskirtį – tapo kultūros židiniu Anykščių rajone.

Burbiškio dvaras yra  įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija.

Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė.

Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

Dvaro istorija

Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos  dūmų (kiemų)  sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą.

Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi, XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

Po Jono dvarą valdė jo sūnus Ivonas (Iwon), kurio šeimininkavimo laikotarpiu, apie 1784 m., buvo įgyvendintas Gižickio dvaro projektas, užsakytas Ivono senelio Stanislovo dar prieš trisdešimt du metus.

1853 m. Ivono sūnus, Jono anūkas Anupras Venclovavičius (Onufry Węcławowicz) perstatė dvaro rūmus į vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblį, kuris išlikęs iki šiol. Aplink rūmus, Anykštos upės slėnyje, jis įveisė 5 ha parką su dailiomis medžių alėjomis. Anupras turėjo keturis sūnus – Danielių (Daniel), Henriką (Henryk), Stanislovą (Stanisław) ir Anuprą jaunesnįjį. Henrikas ir Anupras jaunesnysis dalyvavo 1863 m.

sukilime. Už tai Henrikas caro valdžios trejus metus buvo kalinamas Kaune, o Anupras jaunesnysis nuteistas mirties bausme. Giminės pastangų dėka, mirties bausmė buvo pakeista į 12 metų katorgos Sibire, tačiau Anupras jaunesnysis neteko visų kilmingos giminės privilegijų ir po tremties į Lietuvą nebegrįžo, gyveno ir mirė Peterburge.

Po Anupro dvarą valdė jo sūnus Henrikas ir anūkas Žygimantas (Zygmunt).

Pastarasis perleido Burbiškį savo dėdei Danieliui (Daniel), Henriko broliui. 1923 m. Danielius testamentu dvarą užrašė savo sūnui Otonui (Otton), tačiau tikrąja dvaro šeimininke tapo paskutinioji Danieliaus žmona Liudvika Venclovavičienė (Ludwika Węcławowiczowa), Otono pamotė.

Žmonės kalba, kad Liudvikos ir jos posūnio Otono santykiai nebuvo geri.

Mirus tėvui, Otonas išvyko į Paryžių, 1931 m. pasirašė įgaliojimą Liudvikai Venclovavičienei tvarkyti visus turtinius reikalus, o pats į Burbiškį nebegrįžo. 1932 m. Liudvika Venclovavičienė dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.

Venclovavičių valdymo metu iškilo ne tik pagrindiniai Burbiškio dvaro pastatai. XVIII a. pabaigoje Anykščių kapinėse ant savo giminės kapų rūsio Venclovavičiai pastatė koplyčią – mauzoliejų. Jo statybą pradėjo dar Ivonas, o 1858 m. šį darbą tęsė Anupras. Pirmojo pasaulinio karo metu koplyčia buvo sunaikinta, vėliau atstatyta Liudvikos Venclovavičienės iniciatyva. Koplyčia išlikusi iki šiol, rekonstruota ir veikia kaip kamerinis meno centras.

Venclovavičių valdymo epizodai išlikę ir archyviniuose dokumentuose, ir vietos žmonių atmintyje. Burbiškiečiai prisimena Liudviką Venclovavičienę, pasakoja, kad ji buvusi jautri ir draugiška šeimininkė, niekad neatstumdavusi prašančių pagalbos. Burbiškio dvare taip pat dažnai lankydavosi Sofija Emilija Jelenskaitė – Venclovavičienė (Zofja Emilja
Jeleńska) , Vladislovo Venclovavičiaus (Władysław Węcławowicz), gretimai esančių Aknystų ir Savičiūnių dvarų paveldėtojo, žmona. Caro priespaudos laikais ji finansiškai rėmė draudžiamų lietuviškų knygų leidimą, įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą Aknystų dvare, šelpė mokslų siekiantį jaunimą, veltui gydydavo vietinius vaikus.

Burbiškio dvaro istoriją padeda atkurti ne tik išlikę dokumentai, amžininkų prisiminimai, bet ir grožinės literatūros šaltiniai. Anykščių kraštas, garsėjantis kaip iškilių rašytojų gimtinė, apie savo praeitį mums pasakoja poemomis, apysakomis ir legendomis. Burbiškio dvaras taip pat gali didžiuotis literatūros klasikų dėmesiu. Žinomo lietuvių rašytojo Antano Žukausko – Vienuolio apysakoje „Vėžys“ (1925 m.) išsamiai aprašyta kilmingos Put Putarleckių giminės istorija ir Putriškių dvaro valdymo laikotarpis XIX  – XX a.

Apysakos veiksmo vieta iš tiesų atitinka realų istorinį Burbiškio dvarą. Sutampa net kai kurios architektūrinės detalės, pvz. apžvalgos bokštelis virš rūmų stogo, iš kur buvo matomi septyni aplinkinių bažnyčių bokštai. Čia šeimininkai stebėdavo laukuose dirbančius kumečius. Kai kurie apysakoje aprašyti įvykiai taip pat sutampa su realiais faktais, pavyzdžiui, koplyčios statyba, o kūrinio personažai turi konkrečių istorinių figūrų bruožų: grafienė Kristina labai primena anksčiau minėtas Liudviką ir Sofiją Emiliją  Venclovavičienes.
Venclovavičių giminės atstovas Tomas Venclovavičius (Tomasz Węcławowicz), meno istorijos ir architektūros profesorius, gyvenantis Krokuvoje, perskaitęs A.Vienuolio kūrinį, teigia, kad apysakoje aprašytą Put Putarleckių giminės istoriją iš tikrųjų galima laikyti Venclovavičių giminės gyvenimo Burbiškyje atkūrimu.

1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijęs Petras Kriaučionis, 1933 m.

pardavė jį ir 8 ha žemės jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai, sugrįžusiam iš JAV. P.Zabiela  dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai.

1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad vargonų ir varpų gaudesys neigiamai veikia tarybinio moksleivio auklėjimą, tad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu. Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos. Kuo virto dvarai Tarybų Lietuvoje, niekam ne paslaptis.

Kolūkinė santvarka rūmų sales pavertė grūdų sandėliais, dvaro pastatus – mechaninėmis dirbtuvėmis, administracijos kontoromis ir panašiomis sovietinio rojaus buveinėmis. Burbiškių dvaro rūmai tapo mokykla, oficina – ūkio verslų dirbtuvėmis, tvartas su diendaržiu – ūkio kiaulide, svirnas – sandėliu, kiti pastatai – grūdų džiovyklomis, bulvių saugyklomis ir t.t.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams. Europos sąjunga, besirūpindama „naujųjų sutuoktinių“ kultūros paveldu, savo struktūrinių fondų lėšomis prisidėjo prie dvaro restauracijos, ir Burbiškio dvaras pakilo naujam gyvenimui.