A. Jarreau ir S. Asmussenas

Daina „Vidurnakčio saulė“ – iš paskutinio gyvai įrašyto Alo Jarreau, mirusio vasario 12 d., albumo. Atlikta su „Metropole“ orkestru, tai viena gražiausių džiazo baladžių, kurios instrumentinę versiją Lionelis Hamptonas ir Sonny Burke’as sukūrė lygiai prieš 70 metų, o dar po septynerių metų įstabaus grožio tekstą jai parašė Johnny Merceris. Jautri Al Jarreau bei „Metropole“ orkestro interpretacija atlikėjus pakylėjo iki dainos bendraautorių lygmens.

Vasario 7 d. mirė legendinis džiazo smuikininkas Svendas Asmussenas. Paskutinę vasario dieną jam būtų sukakę 101-eri metai. Iki šio gimtadienio garbiajam Maestro pritrūko trijų savaičių. Danijos nacionaline vertybe vadintas S. Asmussenas buvo universalus kūrėjas: smuikininkas, vibrafonininkas, vokalistas ir ansamblių vadovas bei kompozitorius. Jis buvo pirmasis Danijos muzikantas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Tai dėl jo muzikavimo Kopenhaga, kaip ir Paryžius, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo reikšmingu Europos džiazo traukos centru, kuriame XX a. viduryje viešėjo bei ilgesniam ar trumpesniam laikui prieglobstį rado ne viena Amerikos džiazo garsenybė.

Prieš metus žvalus ir puikiai nusiteikęs S. Asmussenas sutiko savo šimtmetį. Tąsyk jis tvirtino, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis – meilė ir šaukštelis medaus kasdien. Turėtume pridurti – ir muzika, juk jai buvo atiduoti bemaž aštuoni S. Asmusseno gyvenimo dešimtmečiai. Ne tik džiazo, bet ir „world“, elektroninei bei klasikinei.

Nors nuo septynerių metų S. Asmussenas mokėsi groti smuiku ir griežti jam sekėsi puikiai, jis siekė būti odontologu – muzikos mokslas jam tebuvo būtinas to meto inteligento priedas. Tačiau planus kardinaliai pakeitė džiazo smuikininko Joe Venuti įrašai, kuriuos jis išgirdo būdamas 16 metų. Metęs stomatologijos mokslus, S. Asmussenas pradėjo savo profesinę karjerą kaip smuikininkas, vibrafonininkas ir dainininkas. Europoje tik randantis džiazui, jam teko derinti daugybę džiazo profesijų. Jis grojo Kopenhagos klubuose ir Danijos kruiziniuose laivuose, kur likimas jį suvedė su pirmo ryškumo Amerikos džiazo žvaigždėmis – pianistu Fatsu Walleriu ir dainininke Josephine Baker. Jie žinią apie talentingą Danijos muziką ir parvežė į džiazo tėvynę.

S. Amussenas išmėgino savo jėgas įvairiuose kolektyvuose – nuo trio iki orkestro. Savąjį orkestrą smuikininkas subūrė karo metais, kai džiazas buvo savotiška pasipriešinimo forma, ir, dirbdamas su juo, atsiskleidė, visu universalumu. Jis vadovavo orkestrui, formavo repertuarą ir orkestravo pjeses. Šiame orkestre jis taip pat griežė smuiku ir, prireikus, dainuodavo.

Tačiau ne orkestrai, o nedideli ansambliai buvo reikšmingiausia S. Amusseno raiškos forma. Būdamas 18-likos metų ir sekdamas savo dievaičio smuikininko J. Venuti bei gitaristo Eddie Lango kvarteto pavyzdžiu, su bičiuliu gitaristu Ulriku Neumannu jis suformavo savo pirmąjį kvartetą. Jau po metų S. Asmuseno ir U. Neumanno kvartetas, pristatęs plokštelę, tapo nepaprastai populiarus. Džiazo istorikai šį kolektyvą vėliau pavadins ansambliu, dariusiu bene reikšmingiausią įtaką Europos džiazo raidai. Po karo šį tandemą labai sėkmingai papildė švedų dainininkė ir aktorė Alis Babs. Trejetas, pasivadinęs „The Three Danes“, užkariavo gerbėjų širdis net džiazo tėvynėje.

Džiazo tėvynę ypač sužavėjęs nuostabus smuikininkas iš Danijos, koncertuoti už Atlanto nesiveržė ir taip tapo svaria priežastimi garsiesiems džiazo tėvynės kūrėjams patiems atvykti į Skandinaviją. Taip specialiai dėl galimybės muzikuoti su S. Asmussenu į Europą atvyko kvarteto „Modern Jazz“ pianistas ir idėjinis vadas Johnas Lewisas. S. Asmussenui teko muzikuoti su pačiomis iškiliausiomis džiazo muzikos asmenybėmis, tokiomis kaip Benny Goodmanas, Lionelis Hamptonas, Duke’as Ellingtonasu ir kt.

S. Asmussenas nesustojo ieškoti savo skambesio net ir tapęs pripažintu muzikantu – plūstelėjus roko ritmams, jau šešiasdešimtmetis, jis eksperimentavo su elektroniniais skambesiais, „world“ muzikos bangos jį buvo nunešusios ir į eksperimentus su šios muzikos kūrėjais. Paskutinius septynerius metus S. Asmussenas nebegrojo, o paskutinį savo albumą „Makin' Whoopee... and Music!“ džiazo veteranas įgrojo 2009 m. žiemą, likus kelioms savaitėms iki 90-ojo gimtadienio.

Gitaros dievas L. Coryellis

Vasario 19 d. džiazo pasaulį sukrėtė dar viena netektis – mirė gitaristas Larry Coryellis. Jam buvo 73-eji metai, į dausų orkestrą jis iškeliavo miegodamas viešbučio kambaryje, išvakarėse sugrojęs puikų, kaip paaiškėjo, paskutinį koncertą Niujorko „Iridium“ salėje.

Gitaros dievu ir „fusion“ krikštatėviu tituluotas kūrėjas aktyviai muzikavo iki pat mirties. Ir šiemet buvo suplanuotas intensyvus gastrolių grafikas, kuriame buvo numatytas ir didelis turas su atgimusia legendine L. Coryellio grupe „The Eleventh House“. Šių metų vasarą numatytas ir jo naujo albumo „Seven Secrets“ pasirodymas, albumas jau paruoštas leidybai, jį rengiasi išleisti leidykla „Savoy Jazz“. Šiemet turėjo įvykti ir pasaulinė L. Coryellio operos pagal Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ premjera. Daugybei planų jau nelemta išsipildyti. Tačiau klausytojams liko milžiniškas kūrybinis palikimas, dokumentuotas bemaž 80 albumų.

L. Coryellis – universalus muzikas. Apsiginklavęs įprasta akustine, elektrine bei dvylikastyge gitaromis, jis, vienas iš  „fusion“ krikštatėvių, grojo ir bibopą ir „latin-jazz“, netgi klasiką. Jo kūrybiniame kelyje ir akustiniai koncertai, ir pjesės, ir  smulkusis žanras, ir operos. L. Coryellio stilių formavo ir gimtojo Teksaso muzika, ir rokenrolo ritmai, ir laisvojo džiazo dvasia, ir „world“ muzika.

L. Coryellis gimė Teksase, jo vaikystė prabėgo Sietle. Jau nuo ketverių metų jis mokėsi skambinti fortepijonu, bet paauglystėje pasirinko gitarą. Penkiolikmetis jau grojo rokenrolo grupėse, bet nelaikė savęs talentingu muzikantu, galinčiu svarstyti apie profesionalaus muzikanto kelią. Tačiau talentas paėmė viršų ir 1965-aisiais, jau po studijų persikėlęs į Niujorką, L. Coryellis prisijungė prie Chico Hamiltono džiazo grupės. Po metų suformavo legendinę psichodelinio roko grupę „The Free Spirits“, kurioje, kaip tvirtina kritikai, ir brendo džiazroko raiška, o dar po keleto metų jo albumas „Spaces“, įgrotas su Johnu McLaughlinu, Chicku Corea, Miroslavu Vitoušu ir Billy Cobhamu, atnešė jam pasaulinę šlovę ir džiazroko pradininko titulą.