– Vienuolika metų gyvenate JAV. Esate kompozitorė ir atlikėja, jūsų muzikinis kelias prasidėjo nuo kanklių pamokų Jonavos menų mokykloje. Maža to, esate be galo charizmatiška moteris, savo sceninį žavesį papildote išsyk dviem instrumentais: išoriniu – kanklėmis, ir vidiniu – savo balsu.

– Ačiū už komplimentus. Visada smagu juos girdėti. Dažniausiai žmonės akcentuoja mano energiją (sako: „I love your energy“). Nes visur, kur tik einu: į paskaitas, seminarus, koncertus – stengiuosi būti atvira su žmonėmis. Daug su jais bendrauju, o ne tik dainuoju, groju kanklėmis ar šoku. Stengiuosi džiaugtis esama akimirka.

– Gal tais komplimentais tėvai, mokytojai jus maitino vaikystėje? Juk, sakoma, kuo daugiau vaiką girsi – tuo jis užaugs laisvesnis, kūrybiškesnis, labiau savimi pasitikintis?

– Oi, ne, mano kartos vaikai ne taip buvo auklėjami. Barimas, viešas gėdinimas ir skaudi kritika tuometėje švietimo sistemoje buvo dažnas dalykas. Nesulaukdavau daug pagyrų ar paskatinimo. Dauguma mokytojų nuolat išrašydavo velnių dėl mano išsišokimų, nors jie nebuvo piktybiniai. Mokytojams netikdavo mano mėlyni plaukai, auskarai veide. Jiems nepatikdavo, kad per garsiai juokiuosi ar per garsiai kalbu. Būdavo net labai sunkių akimirkų, kai uždarydavo mane kabinete ir sakydavo, kad aš esu mokyklos gėda.

Gerai, kad mama, mus su sese augindama, leido būti tokioms, kokios norime būti. Sprendimus visada priimdavome pačios. Nebuvau prievarta stumiama į jokią sritį, tad savo pasirinktas veiklas – kankles, vėliau dramos būrelį – lankiau su dideliu noru.

Jau nuo mokyklos laikų buvo aišku, kad linkstu į menus. Norėjau būti ir režisiere, ir dailininke, ir rašytoja, nes viskas sekėsi puikiai. Gal dėl to, kad ir mano mama menininkė – ji piešia, rašo eiles.

– Kaip į jūsų rankas pateko kanklės? Juk gyvenote kaimo gyvenvietėje, iki pradinės mokyklos tekdavo eiti per miškus…

– Vaikystę praleidau tikrame lietuviškame kaime Jonavos rajone. Iki aštuonerių, galima sakyti, gyvenau miške, tik vėliau persikraustėme į Ignaliną. Mano vyresnė sesė grojo akordeonu, kuris manęs nežavėjo. Namuose dar turėjome gitarą. Labai norėjau išmokti ja groti. Kai mama nuvežė į Jonavos meno mokyklą, bet mokytojas pasakė, kad mano rankos dar per mažos gitarai. Kadangi laukti nenorėjau, klausiau, ką dar galėčiau rinktis tiesiog čia ir dabar. Pasiūlė kankles. Nuo to karto, kai mokytoja perbraukė pirštu per stygas (sugrojo glissando), kanklės visiems laikams pavergė mano širdį.

Niekada neišgyvenau muzikinės krizės, kai nebesinori groti. Net baigusi muzikos mokyklą, vis tiek ateidavau pakankliuoti į folklorinius ansamblius. Šis instrumentas visada buvo šalia kitų mano veiklų mokykloje, vėliau – akademijoje.

Šaknys: nenuostabu, kad S. Smirnovos trečiajame albume „Paukščių kalba“ yra daug gamtos, lietuviško folkloro motyvų – juk kanklininkė augo gamtos apsuptyje. / P. Simmonso nuotr.

– Ką reiškia jūsų pasakyti žodžiai: „Vaikystėje grojau popierinėmis kanklėmis“?

– Kadangi gyvenau kaime, iki mokyklos Upninkų miestelyje reikėdavo eiti ne vieną kilometrą. Į Jonavos meno mokyklą važiuodavau tarpmiestiniu autobusu 45 minutes. Tai darydavau du kartus per savaitę. Dažniau būtų buvę sudėtinga: juk man tebuvo septyneri. Pinigų, kad galėčiau turėti savo kankles namuose ir kasdien repetuoti, deja, neturėjome. Tuomet kanklių mokytoja sugalvojo išeitį. Ji nupiešė man ant popieriaus 29 stygas, sudalijo jas tarpeliais, kad būtų kaip tikro instrumento. Liepė išsilankstyti popierines kankles, groti jomis namuose ir įsivaizduoti, kaip kokia nata skamba. Tokie buvo mano pirmieji metai su popierinėmis kanklėmis.

– Kai persikėlėte gyventi į Ignaliną, viskas palengvėjo, tačiau nuosavas kankles įsigijote tik po mokyklos baigimo. Kiek dabar jų turite?

– Šis instrumentas mane ištikimai lydi jau 27 metus. Kiek jų turėjau? Daug. Turiu kelionines, mažas liaudiškas, kurias be vargo galiu skraidintis į kitas šalis. Jei reikia koncertinių, didelių, perku joms atskirą lėktuvo bilietą. Tuomet kanklės skrenda šalia manęs visai kaip žmogus, o aš bandau įkalbėti stiuardesę, kad ir mano kanklėms priklauso pietūs (juokiasi).

Dabar turiu aštuonerias kankles. Naujausias gamino kanklių meistras iš Lietuvos Vytautas Švažas. Abu kartu derinome jų dizainą. Norėjau, kad šitos kanklės būtų sparno formos, mat mano trečiasis albumas vadinasi „Paukščių kalba“. Jame skamba daug gamtos, lietuviško folkloro motyvų, nemažai kūrinių atspindi žmogaus santykį su gamta.

Atvykusi į Niujorką visų pirma turėjau išsigryninti, ką noriu čia daryti ir kuo esu unikali. Tas miestas reikalavo labai susikaupti.

– Kokių patirčių, kurios vėliau praverstų kūryboje, gavote iš vaikystės tarpsnio, praleisto gamtoje?

– Kaime žmogus gyvena metų laikų ritmu. Jis žino, kaip viskas auga, iš kur ateina derlius. Jis supranta, kad niekas neatsiranda per naktį, kad viskam reikia laiko ir pastangų. Lygiai tas pats su kūryba. Turi pasėti sėklą, ją sudaiginti, laistyti, tręšti, puoselėti, laukti, kol užaugs.

Šiuo metu gyvenu Niujorke. Gamtos čia mažai, bet mano namai – netoli parko, kuriame dažnai bėgioju. Myliu gyvūnus, kovoju už jų teises, dvylika metų esu veganė. Meilė gamtai, gyvūnams yra didelė dalis kasdienio mano gyvenimo, todėl ir savo kūryba stengiuosi įkvėpti žmones gyventi sąmoningiau.

– Aktyviai skleidžiate kanklių muziką JAV lituanistinėse mokyklose ir bendruomenėse, vedate seminarus ir interaktyvius koncertus. Praėjusių metų Globalios Lietuvos lyderių apdovanojimuose buvote nominuota už Lietuvos vardo garsinimą per kūrybiškumą.

– Mano siekis – kad kuo daugiau žmonių, gyvenančių JAV, pradėtų domėtis ir groti kanklėmis. Amerikoje gyvenantys vaikai dažnai nežino tokių, rodos, paprastų dalykų – kokios yra lietuvių liaudies dainos, kas yra lietuviškos sutartinės, kaip skamba lietuvių liaudies instrumentas kanklės. Todėl suaugusiesiems koncertuoju, o vaikams, paaugliams taikau daugiau švietėjišką misiją. Noriu, kad iš pradžių jie susipažintų su kanklėmis, o vėliau gal užsinorėtų paimti jas į rankas. Pati vaikystėje turėjau nesuskaičiuojamą galybę būrelių, interesų, veiklų.

– Ir kiekviena iš tų veiklų davė naudos jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi?

– Be abejo. Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjau studijuoti džiazo dainavimą, tapau Studentų atstovybės viceprezidente, dalyvavau ateitininkų veikloje. Tada išmokau, kaip skaityti nuostatus, kaip juos koreguoti, kaip organizuoti savo darbą. Dramos būrelis išugdė sceniškumą, artistiškumą, drąsą, gebėjimą įdomiai prisistatyti. Muzikos mokykla leido tapti gera muzikante. Dailės pamokos išmokė nusipiešti vizijas vaizdo klipams, albumų viršeliams ir pan.

Žmonės stebėjosi, kam tiek skirtingų veiklų, bet man pačiai jos visuomet sueidavo į vieną harmoningą visumą. Šiandien, būdama muzikantė, aš jas visas kuo puikiausiai panaudoju.

V. Ličytės nuotr.

– Baigėte džiazinį vokalą LMTA, tačiau pirmiausiai stojote į aktorinį. Neįstojote. O jeigu būtų pavykę?

– Turbūt dabar negyvenčiau Niujorke (juokiasi). Būdama aktorė, galbūt dirbčiau Lietuvoje: juk aktorystė – žodžio menas. Kai stojau į džiazo vokalą, beveik buvau užtikrinta, žinojau, kad pavyks, nes balai buvo aukšti. Kai neįstojau į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, priėmiau tai kaip likimo ženklą. Ėmiau galvoti, kad būti muzikante kur kas praktiškiau: gali koncertuoti, kurti muziką kitiems menininkams, mokytojauti ir kt. Svajojau būti ne tik dainininke, bet ir kūrėja. Svajojau kurti ne tik dainas, bet ir muzikines kompozicijas, teatrališkus pasirodymus. Norėjau būti menininke, turinčia visapusę viziją.

– Todėl pasirinkote šiuolaikinės kompozicijos studijas Berklio muzikos koledže?

– Neslėpsiu: tai buvo plano dalis. Berklio koledžas turi labai gerą reputaciją. Jis šiuolaikiškas, liberalus, atviras visiems. Daug išleidęs žvaigždžių ir muzikantų, grojančių su žvaigždėmis. Panašiai kaip Juilliardo menų universitetas turi puikią klasikinės muzikos reputaciją, taip Berklis – šiuolaikinės. Be to, daugiau nei pusė jo studentų atstovauja skirtingoms kultūroms ir visiems užtenka vietos saviraiškai.

Kadangi ketverius metus studijavau LMTA, paskui ketverius – Bostone, buvo labai įdomu palyginti skirtingas švietimo sistemas ir tai, kaip jos veikia mano kūrybiškumą.

– Išleidote keturis savo kūrybos albumus, o paskutinis – „Kanklės in New York“ – spalį buvo paskelbtas kandidatu „Grammy“ pasaulio muzikos albumo nominacijai. Kaip pavyko viso to pasiekti?

– Baigusi studijas Berklio koledže, kurį laiką nusprendžiau pagyventi Bostone. Man pasisekė: 2016 m. gavau nemažą stipendiją iš Bostono fondo savo pirmajam albumui. Medžiagos jau turėjau iš anksčiau: ją sudarė pagal Franzo Kafkos novelę „Bado meistras“ kurtos kompozicijos ir interpretacijos. Tą kūrinį buvau parengusi kaip šokio spektaklį, ne vienus metus rodžiau jį įvairiuose festivaliuose. Gavusi stipendiją, parengiau jį kaip albumą, o paskui ėmiau mąstyti, ką darysiu toliau. Bostonas atrodė puikus miestas studijuoti, bet ne siekti karjeros aukštumų. Todėl išvykau į Niujorką.

– Nuo to laiko jūsų karjera ėmė sparčiai kilti į viršų. Tai dėl visko kaltas Niujorkas?

– Atvykusi į Niujorką visų pirma turėjau išsigryninti, ką noriu čia daryti ir kuo esu unikali. Tas miestas reikalavo labai susikaupti. Todėl nusprendžiau, kad viską, ko čia imsiuosi, darysiu visu 100 proc. Būsiu visada pasiruošusi, atrodysiu reprezentatyviai, dovanosiu žmonėms geros energijos. Toks planas davė (ir duoda) puikių rezultatų. Tačiau to neužtenka. Amerikoje, jei nori prasimušti, turi reprezentuoti save būdamas tam tikrose erdvėse. Kartais asmeninė istorija ir asmenybės žavesys yra net svarbesni už pačią muziką. Todėl privalau būti visuose muzikantų suvažiavimuose, festivaliuose, priėmimuose, „Grammy“ renginiuose ir pan., t. y. investuoti savo laiką, pastangas į socialinį gyvenimą, būti aktyvi socialiniuose tinkluose.

P. Simmonso nuotr.

– Gal bent sekmadienius galite skirti poilsiui?

– O, taip! Sekmadieniais guliu lovoje, geriu kavą ir plepu su draugėmis arba su mama. Vakarais kartais dalyvauju kokiame džiazo muzikantų improvizuotame grojime (jam session). Rytais bėgioju. Tačiau jei kažkas prašo pakoncertuoti ar vesti paskaitą sekmadienį – atsisakau. Ši diena mano savaitės dienotvarkėje skirta tik poilsiui.

– Teigiate, kad be disciplinos ir darbo etikos nieko nebūtų. Gal naudojatės ir šių dienų saviugdos trenerių patarimais, kurie siūlo sudaryti metų, mėnesių, dienų planus, o svajones, kur norėtumėt būti artimiausioje ateityje, vizualizuoti?

– Beveik pataikėte (kvatojasi). Dar studijuodama džiazo vokalą LMTA, daug domėjausi saviugda, lankiau panašaus pobūdžio seminarus. Baigusi studijas, šiek tiek dirbau Baltijos ugdomojo vadovavimo centre ir aprašinėdavau, kaip po kursų keičiasi žmonių likimai. Per tą laiką atradau ir savo, t. y. simonišką, darbų planavimo ir laiko organizavimo sistemą, kurios iki šiol laikausi.

Tuoj jums parodysiu ranka rašytus penkmečio planus, kuriuos kas tris mėnesius peržiūriu, pakoreguoju, jei reikia. Kiekvienas mėnuo taip pat turi savo detalių, vizijų, datų. Kaip matote, viskas dailiai surašyta mano pačios ranka dideliuose vatmano lapuose (rodo). Darau tai jau daug metų ir galiu užtikrinti, kad veikia! Kartais ir draugai manęs paprašo padėti jiems sudaryti jų penkmečio darbų planą.

– Koks jūsų pačios didžiausias penkmečio ar net dešimtmečio siekis?

– Atvirai? Na, labai norėčiau padaryti tokią profesinę karjerą, kuri leistų visiškai išgyventi iš koncertų. Norėčiau rinkti dideles klausytojų sales, arenas. Norėčiau laimėti ne vieną „Grammy“ apdovanojimą ir gyventi harmoningą, visavertį gyvenimą, kuriame užtektų laiko ir darbui, ir kūrybai, ir asmeniniam gyvenimui.

– Gal turite ir savo gyvenimo moto?

– Vienas iš pagrindinių mano siekių – autentiškumas. Kad ir ką kurčiau, kad ir kokius žmones į savo komandą rinkčiausi, kad ir kaip atrodyčiau – visi sprendimai man turi ateiti iš autentiškumo. Niekada nesižvalgau, kaip daro ar atrodo kiti. Darau dėl to, kad man tai svarbu. Dėl to, kad aš to noriu.

– Jūsų muzikinės kompozicijos jungia džiazo, folkloro, klasikos ir popmuzikos stilius. Savo koncertuose grojate, dainuojate, gal net ir šokate?

– Be galo mėgstu judesį. Visą gyvenimą šokau. Bostone lankiau suaugusiųjų baleto mokyklą. Niujorke pradėjau lankyti sveikatingumo aerobikos gatvės šokius. Neseniai sugalvojau, kad savo pasirodymams noriu pridėti daugiau šou elementų, todėl ėmiau lankyti „Sexy high heels“ treniruotes (aukštakulnių šokius – past.). Jų pagrindas – įvairi choreografija dėvint aukštakulnius. Nuosekliai jų mokausi ir žadu panaudoti savo vaizdo klipuose, gyvuose pasirodymuose. Nuo šiol žadu kurti naują – be galo moterišką, netgi seksualų – moters atlikėjos įvaizdį.

V. Ličytės nuotr.

– Aktyviai koncertuojate JAV, kasmet vykstate mėnesio turo į Australiją ir Naująją Zelandiją, pasirodote Europoje. Kada artimiausiu metu žadate užsukti į Lietuvą?

– Gruodžio 20-ąją grįžtu į Lietuvą, o jau kitą dieną, gruodžio 21-ąją, visus kviečiu į savo koncertą klube „Muzikos magija“. Dovanosiu ne tik dainų, kanklių muzikos, bet ir paskaitą apie kanklių pritaikymą pasaulinėse ir Niujorko džiazo scenose. Dalysiuosi patirtimi, kaip šį lietuvių liaudies instrumentą pritaikau šiuolaikinėje ir popmuzikoje. Tai bus ir paskaita, ir koncertas, ir jaukus šventiškas susitikimas.

Turiu grupę, kurioje, be manęs, dar groja trys muzikantai – bosistas, būgnininkas ir gitaristas. Pati joje dainuoju, groju kanklėmis ir tereminu. Tereminas – ne visiems žinomas elektroninis muzikos instrumentas. Tai sintezatorius su antenomis, kuriuo grojama jo neliečiant. Tereminą išrado rusų inovatorius Leonas Thereminas ir atvežė į Niujorką, o išpopuliarino Vilniuje gimusi žydė Clara Rockmore.

– Viskas tik apie darbą, pareigas, discipliną, planus, o ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

– Visada palieku laiko draugams ir kokteiliams. Niujorkas – kokteilių ir dangoraižių miestas. Jiems laiko atrasiu visada! Kartais vaikštau į pasimatymus. Vieno partnerio šiuo metu neturiu. Man labai smagu gyventi taip, kaip gyvenu. Esu turėjusi santykių prieš tai ir puikiai žinau, kad dėl jų reikia aukotis. Tuomet kenčia mano profesiniai siekiai. Įsivertinusi, kas šiuo metu man svarbiausia, nusprendžiau, kad kol kas visas jėgas skirsiu savo kūrybiniam augimui.

– Jūsų gyvenimo aistra – kanklės. Tačiau, kertu lažybų, tikrai yra kažkas, ko dėl šio instrumento turėjote ir ligi šiol turite atsisakyti. Ką aukojate dėl kanklių?

– Oi, koks geras klausimas. Dar niekas nėra manęs šito klausęs. Pažiūrėkite į mano nagus: jie kaip dešimtmetės mergaitės. Aš niekada nesu turėjusi net milimetro ilgio nagų. Taigi, dėl kankliavimo niekada nedarau manikiūro. Kam gražinti nagus, jei jie tokie trumpučiai, pirštai –  visada nutrinti stygų, o visa kita – tikrai ne auka, bet dovana!