„Mano pirmasis išėjimas buvo šitam senajam teatre, šitas dabar naujasis, man atrodo arba bent girdėjau. Senajam teatre išdirbau metus. Čia kur scena, buvo žiūrovai, man taip sakė, visas šitas plotas. Aš puikiai atsimenu, įėjau čia 1972  m. rugpjūčio mėnesį. Dieve, kaip seniai“, – pasakojo E. Gabrėnaitė.

Aktorė tuomečiame Valstybiniame akademiniame dramos teatre, dabar Nacionaliniame, pradėjo dirbti iš karto po studijų konservatorijoje. Aktorinio meistriškumo ji mokėsi pas Ireną Vaišytę, o į šį teatrą aktorę pakvietė režisierius Henrikas Vancevičius. Pirmąjį vaidmenį, sukurtą šiame teatre aktorė prisimena nenoriai.

„O, dieve, baisu prisiminti teatre taip? Genialus pavadinimas: „Karaliui šalta“. Estų pjesė, mano debiutas, po kurio aš kokius trejus metus apart bitutės, kurią suvaidinau K. Kubilinsko pasakoje, ir ežienės, nevaidinau nieko. Todėl, kad „Karaliui šalta“ buvo šalta ne tik karaliui, bet šalta ir žiūrovams. Tas spektaklis ėjo, garsūs aktoriai vaidino, bet tai buvo kažkoks košmaras, todėl, kad šitas estas mokėjo rusiškai tik pasakyt: aukščiau, aukščiau, žemiau, žemiau, buvo dvi pastabos, net nenoriu prisiminti šito spektaklio, nes tai buvo visiškas fiasko, pradėjau aš labai ne kaip“, – atviravo E. Gabrėnaitė.

Svarbiausi aktorės vaidmenys susiję su režisiere Irena Bučiene, ją aktorė įvardija kaip pirmąją savo režisierę, kuri asmeniškai E. Gabrėnaitei rado pjesę ir pasiūlė vaidmenį.

„Pirmas režisierius buvo Bučienė, kuriai lenkiu galvą. Tai buvo pirmasis režisierius, kuris atnešė man asmeniškai pjesę, man ir Adomaičiui. Jaunam žmogui suvaidint keturias beveik valandas su Regimantu Adomaičiu, mes buvom dviese, tai buvo tokia mokykla didžiulė. Tai buvo „Antigonė“, tie vaidmenys, kurie davė kažkokį nedidelį užtikrintumą“, – kalbėjo E. Gabrėnaitė.

Akademiniame teatre E. Gabrėnaite dirbo beveik 20 metų iki 1990-ųjų, tada išėjo į Mažąjį teatrą, kurį iki šiol vadina savo namais. Čia sukūrė vieną garsiausių savo vaidmenų – Ranevskają „Vyšnių sode“.

Nacionaline premija aktorė įvertinta už viso gyvenimo nuopelnus bei už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą. Sako, ši savybė jai ir trukdo, ir padeda. Nes ji pati sako, kad sklando anekdotai apie aktorę, kad ji dažnai pabėga iš repeticijų, pajutusi, kad nebenori toliau dirbti.

„Atsimenu, kentėjau mėnesį ir staiga išdrįsau pasakyti „viso gero“. Atsimenu, atidarau duris, o ten – gegužės mėnuo, tokie medžiai, oras. Dieve. Mėnesį kankinausi, kaip košmare, dažniausiai tai – laisvės pojūtis. Čia – dvi nuomonės, jei esi aktorius, privalai viską vaidint. Aš nesu tokia gera aktorė, kad galėčiau viską“, – sakė E. Gabrėnaitė.

Ketvirtadienį aktorę E. Gabrėnaitę galima išvysti nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Didvyrių aikštė“, kuriame ji kuria ponios Citel vaidmenį, už kurį buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia aktorė. Kuriant šį vaidmenį „Didvyrių aikštėje“ aktorę galima išvysti penktadienį.