Užvaldė širdį

Iš Vilniaus kilusi E. Saldžiūnaitė muzikuoja nuo mažens, pirmuoju jos instrumentu tapo fortepijonas. Įstojusi į Balio Dvariono muzikos mokyklą, ji toliau norėjo tęsti fortepijono mokslus, bet tam buvo per didelė.

Tad šioje mokykloje ji mokėsi chorinio dirigavimo, dainavo chore. Kadangi noras įvaldyti kokį nors instrumentą buvo stiprus, Elzei pasiūlyta išmėginti arfą.

„Tuo metu labai nustebau, kad galima rinktis tokį egzotišką instrumentą. Arfa atrodė itin didinga ir mistiška. Įsivaizdavau, kaip gražiai ir elegantiškai atrodysiu ja grodama, – prisimena pašnekovė. – Taip susipažinau su B. Dvariono muzikos mokyklos arfos mokytoja Galina Jakaitiene, su kuria labai susidraugavome. Arfa pradėjau groti būdama keturiolikos ir iškart pamilau šį išskirtinį instrumentą. Galiu pasakyti, kad jis užvaldė mano širdį.“

Baigusi mokyklą, E. Saldžiūnaitė mokytis arfos subtilybių įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Arfos klasėje tais metais Elzė buvo viena. Kitais metais į studijas atėjo dar viena mergina.

„Arfa nėra labai paklausi specialybė, tad būna metų, kai į šias studijas išvis niekas nestoja. Žinau, kad prieš man tampant arfos atlikimo meno studente, buvo trijų metų tarpas, kai niekas šios specialybės nestudijavo. Vienu metu akademijoje arfą yra studijavusios daugiausiai keturios ar penkios studentės“, – atskleidė ji.

Terapija: „Arfos garsas ramina ir atpalaiduoja“, – sako nuo keturiolikos šiuo instrumentu grojanti E. Saldžiūnaitė. / E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

(Ne)moteriškas instrumentas

Pasak pašnekovės, Lietuvoje arfos studijas išskirtinai renkasi moterys muzikantės. Nors vyrukai taip pat prisiliečia prie arfos, kol kas nė vienas jų netapo profesionaliu arfininku.

„Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje esu vedusi arfos pamokų. Klasėje buvo pora berniukų, bet jie vis dar mokosi, tad sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Vyrukų arfininkų yra buvę ir kitose Lietuvos muzikos mokyklose, vis dėlto mokslų profesionaliai nė vienas netęsė. Atrodo, Lietuvoje elegantiškos moters su suknele, grojančios arfa, vaizdinys yra labai įsišaknijęs, – šypsosi ji. – Tuo tarpu užsienyje yra nemažai profesionalių arfininkų vyrų. Ir ne veltui – nors arfa atrodo grakščiai ir elegantiškai, jai reikia nemažai jėgos ir stiprių pirštų. Arfos stygos būna stipriai įtemptos, o arfininkas turi jas užgauti pirštu, taip išgaudamas gražų garsą. Pavyzdžiui, grojant fortepijonu, garsas išgaunamas stygas virpinant ne pirštais, o viduje esančiais plaktukais. Arfininkams būtina ir stipri nugara, nes visas arfos svoris krenta ant vieno kelio ir peties, o nugara tuo metu turi būti visiškai ištiesta. Todėl ją reikia daug treniruoti ir mankštinti.“

Instrumentą reikia prižiūrėti lyg gyvą būtybę. Savo arfą laikau kambaryje, prie lango, kad grojant kristų natūrali šviesa.

Elzės teigimu, arfa iš muzikanto reikalauja ne tik ypatingo pirštų miklumo. Taip pat reikia puikios koordinacijos ir greito mąstymo, nes šiuo instrumentu grojama ir kojomis – apačioje yra net septyni pedalai kiekvienam gamos garsui išgauti.

„Kadangi pedalų mes nematome, turime labai gerai juos jausti, kad nesupainiotume, o tam reikalinga puiki koordinacija, – sako E. Saldžiūnaitė. – Aš groju ne tik renginiuose ir koncertuose, bet ir arfos terapijų metu. Tokiu atveju labai svarbu jautriai ir subtiliai pagroti, nes nuo vidinės muzikanto būsenos priklauso, kaip suskambės arfos muzika. Tad norint padaryti poveikį klausytojui, reikalingas itin didelis jautrumas ir gebėjimas tai perteikti instrumentu.“

Elegantiškoji arfa sveria nemažai – apie 35–45 kg. E. Saldžiūnaitė juokiasi, kad keliaujant į pasirodymus geriausia į pagalbą pasikviesti porą vyrukų, kad instrumentą nuneštų į automobilį, o paskui – į pasirodymo salę.

„Kai kurios arfininkės arfą nešioja pačios. Vis dėlto, jei nesi didelė sportininkė, tai daryti gana pavojinga, nes galima rimtai susižaloti stuburą. Itin sudėtinga būna instrumentą užnešti laiptais ar įkelti į automobilį – arfa sunki, o ir patogiai ją paimti nėra kaip. Tad pagalba tiesiog būtina“, – akcentuoja pašnekovė.

Specifika: nors arfa – grakštus ir elegantiškas instrumentas, grojant juo reikia nemažai jėgos, stiprių pirštų ir stiprios nugaros. / E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arfos terapija

E. Saldžiūnaitė arfa groja įvairiuose muzikiniuose, tarptautiniuose projektuose, renginiuose, orkestruose, solo koncertuose, kameriniuose ansambliuose, kartais ji koncertuoja ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Taip pat arfininkė groja arfos terapijoje. Pasak pašnekovės, arfos garsas nuramina, atpalaiduoja ir leidžia pasisemti naujų jėgų.

„Graikų mitologijoje yra pasakojimų apie ypatingą arfos muzikos galią – buvo sakoma, kad Saulės dievas Apolonas arfa grojo karaliui Dovydui, kad apmalšintų jo pyktį ir širdies skausmus, – pasakoja muzikantė. – Moksliškai įrodyta, kad arfos garsas ramina ir atpalaiduoja. Pirštais virpinamos šio instrumento stygos ima vibruoti, o savo vibracijomis paveikia ir mūsų kūno ląsteles ir skysčius. Tad žmogus lengviau atsipalaiduoja ir užmiega.“

Arfa yra vienas seniausių instrumentų, siekiantis dar senovės Egipto laikus. Pirmosios arfos gamintos iš lanko, prie kurio buvo pritvirtintos stygos. Nors senovine arfa grota dar Antikos laikais, pasak Elzės, šiuolaikinės arfos tėvyne laikoma Prancūzija. Būtent šioje šalyje XIX a. buvo sukurtos dabartinio tipo arfos.

„Iki tol arfos turėjo tris eiles stygų, jomis groti buvo sudėtingiau. Šiuolaikinėse arfose – viena stygų eilė ir septyni pedalai. Prancūziją galima laikyti tikra arfų šalimi – ji pasižymi arfų gamintojais, iš šios šalies kilę nemažai garsių arfininkų ir arfoms kūrinius rašančių kompozitorių, – sako pašnekovė. – Tačiau arfa nesvetima ir Lietuvai. Mūsų šalyje šiuo instrumentu nuo XVI a. grota didžiojo kunigaikščio ir didikų rūmuose. Nemažai kompozitorių, pavyzdžiui, Povilas Dikčius, Konstantinas Galkauskas, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis yra sukūrę kūrinių arfai. Tad Lietuvoje arfos istorija taip pat netrumpa.“

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lyg gyva būtybė

Pašnekovė pasakoja, kad šiandien savo gaminamomis arfomis garsėja ne tik prancūzų, bet ir amerikiečių ir italų firmos. Naujos arfos labai brangios, tad lietuvės arfininkės dažniausiai perka jau naudotus instrumentus. Pati Elzė pirmąją savo arfą – Rusijoje pagamintą, gyvenimo jau mačiusį instrumentą – įsigijo iš kitos arfininkės.

„Žinoma, kuo brangesnę, kokybiškesnę arfą turi, tuo jos garsas skamba kokybiškiau, o ir priežiūros mažiau reikia. Senutės rusiškos arfos reikalauja daugiau priežiūros, nes bėgant metams jų derinimas blogėja, – atskleidžia E. Saldžiūnaitė. – Arfa turi būti laikoma tokioje patalpoje, kurioje nebūtų didelių temperatūros skirtumų, taip pat nebūtų nei per karšta, nei per šalta. Kadangi mediena, iš kurios pagaminta arfa, yra gyva, ji reaguoja į šaltį ir karštį, todėl gali skilti. Kambaryje taip pat turi būti indas su vandeniu, kad oras nebūtų per sausas. Kitaip sakant, instrumentą reikia prižiūrėti lyg gyvą būtybę. Savo arfą laikau kambaryje, prie lango, kad grojant kristų natūrali šviesa. Tačiau instrumentas pastatytas toliau nuo radiatoriaus, kad mediena neišsausėtų.“

Pasak E. Saldžiūnaitės, arfa yra labai plataus spektro instrumentas, kuriuo galima atlikti įvairius kūrinius. Juo puikiausiai galima groti tiek klasikinę, tiek liaudies, tiek populiariąją muziką.

Tiesa, arfa sunkiau atlikti muziką, kurioje yra daug alteracijos ženklų – diezų ir bemolių, ypač, jei jie kaitaliojasi. Todėl šiuo instrumentu sunkiau groti džiazo muziką, kuri reikalauja tiesiog virtuoziško darbo pedalais.

„Neskaitant džiazo, arfa galima atlikti išties įvairią muziką, nes jos stygas gali suderinti taip, kaip norisi, – pastebi ji. – Svarbu tai, kad arfa yra labai artimas žmogaus balsui instrumentas – kaip žmogus turi balso stygas, taip ir arfa turi natūralias stygas. Kadangi stygos tiesiogiai liečiamos žmogaus, arfos skambesys yra arčiau mūsų sielos.“

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arfa ir matematika

Elzė baigė ne tik arfos atlikimo meno studijas, bet ir tiksliuosius mokslus. Tad muzikantės profesiją ji derina su tiksliųjų mokslų mokytojos darbu. Pasak arfininkės, šios dvi sritys iš tikrųjų yra gana panašios.

„Arfai reikia geros atminties ir loginio mąstymo – kaip ir matematikai. Matematinis mąstymas man padeda geriau išanalizuoti atliekamus kūrinius, jų struktūrą. Arfos kūrinių harmonija dažnai būna gana matematiška, paremta matematinėmis taisyklėmis. Kitaip sakant, tai – ta pati matematika, tik jos formulės persikelia į muzikinę raišką“, – atskleidžia ji.

Pasak pašnekovės, arfininkėms Lietuvoje dažnai tenka savo profesiją derinti su kitais darbais. Nors profesionalių arfininkių nedaug, pastovių darbo vietų – dar mažiau.

Kai kurios arfą įvaldžiusios muzikantės groja orkestruose, tačiau šio reto instrumento orkestre ne visada reikia. Norint pastovaus darbo, belieka įsidarbinti muzikos mokykloje, kurioje yra mokoma arfos subtilybių.

Kitas variantas – kurti savo ansamblius ar projektus, groti vestuvėse ir šventėse. Vis dėlto E. Saldžiūnaitė pastebi, kad žmonės dažnai nė nežino galintys arfininkę pasikviesti į savo šventę, arfa jiems atrodo pernelyg mistiškas ir prabangus instrumentas.

E. Saldžiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atpalaiduojantys garsai

E. Saldžiūnaitė pripažįsta, kad nuo ilgo grojimo kenčia arfininkių nugara, kuri turi būti įtempta. Taip pat pavargsta ir rankos, kadangi jos visą laiką būna iškeltos. Todėl po pasirodymų pašnekovė save lepina voniomis, masažais, atlieka nugarą stiprinančias mankštas.

Elzė stengiasi arfa groti kuo dažniau, nes kasdien grojant tobulėja muzikanto technika. Vis dėlto grojimas arfa reikalauja daug fizinių jėgų, tad, jei greitu metu nelaukia koncertai ar projektai, ji leidžia sau ir pailsėti.

„Smagiausia, kai ateina noras ne repetuoti konkrečią programą, bet pagroti ką nors pačiai sau. Tokiomis akimirkomis, rodos, net pasikeičia aplinkos vibracija, o instrumento skambesys visą erdvę apima kažkaip kitaip. Arfa išties ramina, tad kai jaučiuosi pavargusi ar negaliu užmigti, pati sau atlieku muzikos terapiją. Pagrojusi arfa, lengviau užmiegu ir geriau pailsiu“, – tikina ji.

Elzė džiaugiasi, kad jos kaimynai taip pat yra muzikantai, tad dėl iš buto sklindančių arfos garsų pašnekovei jie nepriekaištauja. Atvirkščiai, su malonumu paklauso šio reto instrumento skambesio.

„Kaimynas, gyvenantis virš manęs, groja fortepijonu, o gyvenantis po manimi – fleita. Tad ir man smagu pasiklausyti kaimynų muzikavimo. Juokiuosi, kad drauge jau galėtume suburti neblogą ansamblį“, – šypsosi arfininkė.