Nepabūgo iššūkių

„Mano neakivaizdi pažintis su Italija prasidėjo dar vaikystėje, kai pravėriau muzikos pasaulio duris – pradėjau mokytis groti fortepijonu. Pirmieji itališki terminai, operos istorija … Vėliau muzikos studijos, muzikantės darbas. Italija man visada asocijavosi su didžiuoju menu ir visada svajojau po ją pakeliauti gyvai“, – dalijasi pašnekovė.

Prieš dešimt metų su kelionių agentūra „Grūda“ Daiva pradėjo keliauti po Italiją. Apkeliavo daug regionų, visi jie atrodė nuostabūs. Tačiau kai apsilankė Apulijoje, pamilo šį kraštą iš pirmo žvilgsnio.

„Pamenu, tada tyliai sau pagalvojau: norėčiau gyventi būtent čia. Ir štai jau ketveri metai gyvenu čia, – šypsosi Daiva. – Daugelis manęs klausia, kas atvedė čia, ir kai paaiškinu, kad aš ne meilės emigrantė ir čia neatvedė darbo reikalai, ne vienas nustebęs ištaria: „Tačiau tu ir drąsi.“ Manau, kad šis sprendimas atėjo iš pojūčio, kad norisi kardinalių pokyčių, naujų iššūkių. Atvykus 2019 m., kai po kelių mėnesių prasidėjo pandemija ir man per vieną naktį reikėjo apsispręsti – grįžtu į Lietuvą ar lieku čia, reikėjo drąsos likti ištikimai savo svajonei. Tačiau jutau, kad viskas bus gerai.“

Daiva apsigyveno miestelyje, kuriame nėra nė vieno lietuvio, kad greičiau išmoktų italų kalbą ir integruotųsi į bendruomenę. Kalbos mokėsi visur: savarankiškai studijuodama gramatiką, žiūrėdama televizijos laidas, eidama apsipirkti, bendraudama su kaimynais. Išnaudojo įvairias galimybes. Pasibaigus pandemijai italų mokykloje mokėsi klasikinės italų kalbos, nes Apulijos krašte daug kas kalba dialektu.

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko prisitaikyti

Italija – didelė ir kupina kontrastų šalis. Daivos teigimu, Pietų Italija visiškai kitokia nei Šiaurės, tai pripažįsta ir patys italai.

„Pietų italai labai atviri, emocingi ir nuoširdūs žmonės, todėl greitai pajutau jų nuoširdų rūpestį, norą patarti, globoti, – pasakoja pašnekovė. – Mano giliu įsitikinimu, jei eini atvira širdimi, žmonės tai jaučia ir atsako tuo pačiu. Čia stiprios bendruomenės ir tvirtos šeimos. Jei draugai tave rekomenduoja – priima kaip savo artimą. Bičiuliai lietuviai, pas kuriuos kurį laiką gyvenau, man leido jaustis kaip namuose, jų draugai tapo ir mano draugais, mano itališka šeima, aš jiems už tai esu ir būsiu dėkinga.“

Dažnai juokauju, kad pas mane Italijoje net arbatinukas užverda daug lėčiau.

Italijoje buvo nemažai dalykų, kurie Daivą ir nustebino. Pavyzdžiui, ypatinga tvarka namuose, laiptinėse, ir visiškas kontrastas už savo namų ribų – šiukšlės, nuorūkos… Ji sako vis dar negalinti priprasti prie vėlyvų ir gausių vakarienių, nors ir supranta, kad šią tradiciją lėmė karštas klimatas.

„Pradžioje man buvo tikras iššūkis sulėtinti tempą, nes čia viskas vyksta ramiai, dažnai tenka tiesiog laukti. Aš dažnai juokauju, kad Italijoje net arbatinukas užverda daug lėčiau, – sako pašnekovė. – Italijoje labai svarbios tradicijos ir pirmiausia tai susiję su valgymo tradicijomis: nustatytas valgymo laikas, patiekalų eiliškumas, tradiciniai patiekalai. Pavyzdžiui, ragu valgomas tik sekmadieniais ir dažniausiai tėvų namuose, saldumynai sekmadieniais nešami einant pas tėvus ir gausiai valgomi po sočių pietų, kava geriama tik po saldumynų ir pan.“

Nors lietuviai dažnai mano, kad italai atsipūtę ir mažai dirba, yra tingūs, Daiva skuba tai paneigti: „Nieko panašaus. Jie dažniausiai dirba ilgas valandas, dažnai pamatysi iš darbo grįžtant apie 20 val. ar dar vėliau, jei tai savas verslas.“

Pažintis: Apulija – labai savitas, autentiškas Italijos regionas su nuostabia gamta, mažais viduramžių miesteliais, kur akys užmato, besidriekiančiais alyvmedžių laukais ir senosios virtuvės patiekalais. / D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Savitas regionas

Apulija, pasak lietuvės, – labai savitas, autentiškas regionas su nuostabia gamta, daugybe kilometrų nenusakomo žydrumo jūros pakrantės, mažais viduramžių miesteliais, kur akys užmato besidriekiančiais alyvmedžių laukais ir išlikusiais cucina povera (vargšų virtuvės) patiekalais.

„Gargano slėnis, kuriame gyvenu ir dirbu, labai unikalus, primena mūsų Kuršių neriją. Čia dar išlikę daugybė dialektų, papročių ir senoji virtuvė, – pasakoja Daiva. – Visą šį laiką kaupusi žinias apie regioną ir patirtį, dabar dalijuosi tuo su atvykstančiais lietuviais. Renku nedideles bendraminčių grupeles ir aštuonias dienas kartu keliaujame Gargano slėniu, mėgindami jį pažinti per pojūčius.“

Vis dėlto Apulija – regionas, kur mėgsta atostogauti ir daugybė italų. Tad kelionių organizatorė lietuviams pataria atostogoms rinktis gegužės ir birželio mėnesius arba rugsėjį ir spalį – tuo laiku geras oras, mažiau turistų ir palankesnės kainos.

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Jei norite Apuliją pamatyti, pasak Daivos, iš vidaus, jums, be abejonės, praverstų žmogaus, gyvenančio šiame krašte ir kalbančio itališkai, pagalba. Anglų kalba čia nepopuliari, nes daug kas jos tiesiog nemoka. Na, o tiems keliautojams, kurie mėgsta tyrinėti kraštą savarankiškai, padės gestų, mimikos kalba ir empatija.

Keliaujant po Apuliją lietuvė tautiečiams primygtinai pataria užsukti į Gargano slėnį, kuriame rasite Monte Sant’Angelo, Vjestės ir San Džovani Rotondo miestus. Toliau sukti link Lečės, Galipolio, Otranto, nusileisti iki Santa Maria di Leuca ir nepamiršti Alberobelo ir Apulijos sostinės Bario. Pažintis su Apulijos regionu nebus tikra, jei neparagausite tradicinės itališkos žuvienės, parmidžano, šviežios buratos, tradicinio kačiokavalo sūrio, jūrų gėrybių…

„Apulija visada svetingai laukia visų norinčių ją pažinti, – sako Daiva. – Ir Lietuva italams įdomi. Man teko sutikti nemažai žmonių, kurie žino, kad esame Baltijos šalis, dažnas pamini ir mūsų sostinę, ir pastarųjų dešimtmečių pasiekimus. Turiu ne vieną italą bičiulį, kurie ne kartą lankėsi Lietuvoje, pažįstu studentų, kurie studijavo, stažavosi. Teko sutikti italų, kurie matė Eimunto Nekrošiaus spektaklius arba girdėjo mūsų sutartines.“

D. Zeleckaitės-Diržienės asmeninio archyvo nuotr.

Muzikai – ypatinga vieta

Daiva palaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Kasmet ji atskrenda čia dalyvauti nuostabiame projekte „Klasika visiems“, kartu aplanko artimuosius, bičiulius, įvairius renginius. Pernai jai tai buvo jau dešimtas projektas.

„Projektas „Klasika visiems“ skirtas žmonėms, kurie turi dainavimo chore praktikos, pažįsta muzikos raštą. Kiekvieną kartą jame atliekamas vis kitas žinomas klasikos kūrinys. Dalyviai savarankiškai išmoksta savo balso partiją, o prieš atliekant kūrinį viešai, visą dieną dalyvauja repeticijose, po pietų – repeticijose su solistais ir orkestru, o vakare Šv. Jonų bažnyčioje vyksta vienintelis koncertas, – pasakoja pašnekovė. – Renginio įspūdis būna milžiniškas – kelių šimtų dalyvių choras, orkestras, solistai. Šiame projekte visus dešimt metų dalyvauju kartu su pussesere, o mūsų šeimos ir draugai visada renkasi mūsų palaikyti ir paklausyti.“

Nors Daivos veikla gyvenant Italijoje pasikeitė, muzikai jos gyvenime visada buvo ir bus skirta svarbi vieta, nes be muzikos ji savo gyvenimo neįsivaizduoja.

„Šiuo metu grojimas – mano hobis. Kai italai sužino, kad esu profesionali muzikantė, jų balse girdėti didžiulė pagarba, jiems tai daro didžiulį įspūdį, tad, pasitaikius progai, visada juos pamaloninu grojimu. Man pačiai tai, be abejonės, irgi didžiulis malonumas, – tikina Daiva. – Dar mano viena aistra – opera. Esu laiminga, kad gyvenu operos lopšyje, kuriuose puikūs Neapolio „San Carlo“, Milano „La Scala“, Romos „Costanzi“ operos teatrai, turiu galimybę matyti daug gerų operos pastatymų.“

Paprašyta įsivaizduoti, su kokia muzika jai asocijuojasi Lietuva ir Italija, Daiva nesutrinka. Lietuva – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, plati ir susiliejusi su horizontu. Italija – G. Verdi opera „Nabukas“ ir Vergų choras, Italijos neoficialus himnas, kuriame justi italų vidinis patosas.