Pati pirma kilusi idėja negali būti teisinga, nes ji yra šabloninė, taigi, sprendžiant problemą, jų reikia turėti bent 300, sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedros lektorius Eigirdas Žemaitis. „Gyvenime žmonės mokomi viską daryti teisingai ir vieną kartą. Tai reiškia – klysti negalima. [...] Visos gyvenimo situacijos tarsi reikalauja iš pirmo karto padaryti teisingiausią sprendimą. Bet tai yra blogai“, – įsitikinęs verslo inovacijų ir kūrybiškumo konsultantas.
Jo teigimu, jei žmogus yra laisvas, gerai jaučiasi, jis ir yra kūrybingas – jam nereikia jokių priemonių, jis tiesiog gali atsisėsti ir kažką sugalvoti. Vis dėlto, kaip pastebi E. Žemaitis, tokių žmonių nėra daug: „Aš laikausi teorijos, kad iš esmės visi yra kūrybiški ir kad kūrybiškumas ugdomas. Tarkim, kai kas sako, kad genijais gimstama, reikia turėti specifinių gebėjimų, bet net pats W. A. Mozartas sakė, kad labai daug laiko praleido studijuodamas kitų kompozitorių kūrinius. Vadinasi, reikia dirbti, dirbti, dirbti.“
– Kodėl šiandien kūrybingumas pateikiamas kaip kiekvienam moderniam žmogui būtinas bruožas, siekiamybė?
– Sakyčiau, ne būtina, o pageidautina turėti tą bruožą, nes jis praverstų daugelyje situacijų. Prieš keletą metų Harvardo profesorius aprašė šiuolaikinės visuomenės iššūkius, ir trys iššūkiai rodo, kad žmogus turi daugiau naudoti kūrybinį mąstymą negu loginį, analitinį mąstymą. Taigi pirmas iššūkis pavadintas pertekliumi – t. y. visuomenėje dominuoja pertekliaus metafora.
– Žinių, produktų pertekliaus?
– Ir žinių, ir produktų, ir net kai kurių specialistų perteklius. Pertekliaus laikais, norint išsiskirti ir atkreipti į save dėmesį, vienintelė galimybė – panaudoti kūrybinį mąstymą, nes loginiu mąstymu dėmesys pritraukiamas jau sunkiau. O kūrybingumas, kūrybiniai gebėjimai leidžia žmogui save pateikti kitaip, atrasti tam tikrą pomėgį, kurti kažkokias idėjas ir t. t. Antras iššūkis vadinamas raktiniu žodžiu „Azija“. Azija pasižymi tuo, kad joje labai gerai išvystytas analitinis, loginis mąstymas. Ten specialistai labai gerai atlieka šią funkciją ir mums, gyvenantiems Vakarų pusrutulyje, konkuruoti labai sudėtinga.
– Vadinasi, loginis mąstymas nėra toks jau blogas?
– Jis nėra blogas. Be loginio mąstymo nebus ir kito mąstymo, jie turėtų kartu būti. Labai gerai, kai vienas žmogus turi loginį, kitas – kūrybinį mąstymą.
– Kūrybinės grupės būtų optimalus variantas?
– Taip. Pavyzdžiui, mokslininkas kuria kažkokį aparatą ir gal nežino, kam kuria. Čia prieina kūrybinio mąstymo žmogus ir sako, kad su tuo aparatu galima nuskristi į Marsą. Taigi jie vienas kitą labai gerai papildytų. Problema ta, kad Azijos regione didelė loginio mąstymo koncentracija, nors paskutiniu metu, ypač Pietryčių Azijoje, pastebimos dominuojančios kūrybinės industrijos. Vadinasi, nauja banga ir ten atsirita.
– Turite galvoje Japoniją?
– Labiau Singapūrą, Honkongą.
– Pone Eigirdai, jei labai stiprus Pietryčių Azijos loginis mąstymas susijungs su kūrybiniu mąstymu, jie taps nenugalimi, nes Vakarams šiek tiek trūksta loginio mąstymo?
– Ne, Vakarams netrūksta. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, labai stiprios, ten inžinerinis potencialas itin didelis. Bet kūrybinis mąstymas padeda ir inžinieriams. Čia kalbama apie tai, kad mes turėtume daugiau dėmesio skirti kūrybiniam mąstymui. O trečias iššūkis yra vadinamoji automatizacija. Tai reiškia, kad šiuolaikinės technologijos gali labai gerai atlikti tam tikras pasikartojančias užduotis, todėl kai kurios profesijos, paremtos pasikartojančių užduočių atlikimu, turi problemų ir ateityje gali tiesiog išnykti. Šitaip atsiras profesijų, kurios naudoja netradicinį sintezuojantį mąstymą, leidžiantį sugalvoti kažką naujo. Taigi šie trys pagrindiniai iššūkiai sako, kad ateityje labiau praverstų kūrybinis mąstymas. Nekalbama, kad jis dominuos, tiesiog žmogui bus lengviau gyventi.
– Tarkim, didieji bankai samdo kūrybinio mąstymo konsultantus, kurie banko darbuotojus moko kūrybingumo. Bet, jei einu konsultuotis su banko darbuotoju, man norisi, kad pirmiausia jis būtų profesionalas.
– Man labai patiko šis palyginimas. Iš tikrųjų, kodėl banko darbuotojui reikėtų kūrybingumo – juk jis sėdi su klientu, atlieka rutinines operacijas. Esmė ta, kad bet kurioje situacijoje iškyla begalė problemų, o jų sprendimas tradiciniu būdu dažnai neduoda gero rezultato – rezultatas lieka toks pats. Todėl gebėjimas reaguoti ir kūrybiškai spręsti situaciją gali praversti bet kuriuo atveju. Taigi problemų sprendimas kūrybiniais metodais verslui labai reikalingas. Niekas nesako, kad tie žmonės sėdės ir darbo vietoje kažką kurs. Kalbama apie galimybę problemą išspręsti kitaip.
Mūsų mąstymas yra labai funkcionalus: jei turime problemą, iš karto ištraukiame pirmą į galvą šovusį sprendimą. Tik jis dažniausiai yra tipinis. Jei mums reikia sugeneruoti kažkokią idėją, atsisėdame ir paprastai gauname daugiau mažiau tą patį. Taigi išėjimas iš rutininės situacijos ir gebėjimas į problemą pažiūrėti kitaip ir kitaip ją išspręsti labai reikalingas.
– Bet žmogus visada rizikuoja ieškodamas tokių dalykų?
– Gali būti. Naujovės visada susijusios su rizika. Pavyzdžiui, jei įmonė kuria inovacijas, jas arba priims, arba visiškai atmes. Taigi ir kūrybiškumo taikymas versle susijęs su rizika. Negalima teigti, kad kūrybiškai spręsdamas atrasi tobulą sprendimą.
– Bet yra tam tikra patirtis. Juozas Miltinis sakydavo – neieškokite naujų dalykų, ieškokite amžinų dalykų. Ką manote apie tai?
– Sunkiai įsivaizduoju, kaip amžinus dalykus galima atrasti versle. 70 proc. produktų, kuriuos mes šiandien turime savo kišenėje ir aplink, po penkerių metų tampa nebereikalingi. Tai reiškia, kad versle amžinųjų vertybių galbūt nėra, išskyrus keletą įmonių, kurios, beje, naudoja kūrybiškumą (t. y. kuria išskirtinį dizainą), todėl gyvuoja šimtus metų. Bet čia vėl grįžtame prie kūrybiškumo.
– Sakoma, kad visi yra menininkai, tik ne kiekvienas tai suvokia. Ar tai nėra tam tikras simuliakras, tam tikra priedanga, kai kūrybiškumu arba saviraiška galima uždengti bet kokį neprofesionalumą, nekūrybiškumą iš esmės? Pavyzdžiui, ant dviejų pagaliukų uždedamas trečias ir, kai aš sakau, kad tai nėra meno kūrinys, autorius atsako – palauk, tai mano meninis kūrinys, nes aš taip save išreiškiu.
– Taip, ir vėl reikia grįžti prie kūrybingumo tipų. Vienas kūrybingumo tipas yra vadinamasis individualus kūrybingumas, o kitas – tas, kuris sukuria pridėtinę vertę. Individualus kūrybingumas yra laisvas: aš galiu namuose kažką tapyti, bet, kol niekam nerodysiu arba jei kažkas pasakys, kad čia nieko gero, mano produkto niekas nepirks. Vadinasi, jis yra blogas, nekokybiškas. Gal man jis yra geras, bet rinka jo nepripažįsta.
– Bet galima įrodinėti, kad kiti nieko nesupranta.
– Galima tai daryti, bet galų gale viskas grįš į vėžes ir aš tiesiog būsiu kaip novatorius. Yra tokia kategorija žmonių, kurie turi šimtus išradimų, nes tai jų pomėgis. Tai reiškia, kad jie panaudoja daug kūrybingumo, bet tų išradimų niekam nereikia, nes jie tiesiog nepritaikomi arba keisti. Čia ir yra tas individualus kūrybingumas – jis nesibaigia. O inovacijose viskas turi baigtis kažkokia verte, kažkas turi sugrįžti. Taigi, jei menininkas randa gerbėjų, vadinasi, jis pasiekė juos, sukūrė kažkokią emocinę vertę, davė kažką, ką gerbėjai pripažino. Tai – toks kūrybingumas, kuris sugrįžta. O pirmasis gali būti begalinis. Niekas mums nedraudžia.
– Bet tai daugiau pomėgis?
– Taip, tai daugiau saviraiška, kuri neduoda jokio rezultato ir nesukuria vertės kitiems. Jis visuomet buvo, bus ir tai nieko blogo, tiesiog žmogus taip save realizuoja, gerai jaučiasi. Žinoma, tobula, kai šie dalykai susijungia: kai žmogus realizuoja save ir yra pripažįstamas, sukuria vertę, kuri jam paskui grįžta ar pinigine, ar emocine išraiška.
– Bet kartais ir meno sferoje lauktume rezultatų. Pavyzdžiui, performansai, buvę dėl „Lietuvos“ kino teatro (garsusis Urbonų projektas). Viena vertus, tai kūrybingas žaidimas, kita vertus, jis tarsi nukreiptas į konkretų tikslą. Koks kūrybingumo ir tikslo, rezultato santykis?
– Įsivaizduokime, kad sugeneravome kažkokią idėją, bandėme ją įvesti į rinką, pritraukti žmonių, juos įtikinti, bet mums nepavyko – versle tai vadinama klasikiniu mirties slėniu, kurio mes neperšokome. Iš pradžių mes turėjome novatorių ir ankstyvųjų adapterių bendruomenę, bet ji buvo per maža, kad peršoktų į masinę bendruomenę ir pritrauktų masinį susidomėjimą, padarytų poveikį. Versle naujovės dažnai neperšoka šito slėnio ir arba nukrinta žemyn, arba tiesiog lieka. Šitaip dingsta begalė produktų, kurie atrodo be galo įdomūs, naujoviški, prasmingi ir t. t.
– Kas tai lemia? Vartotojo dėmesio stoka?
– Daug veiksnių. Pavyzdžiui, ar poreikis buvo iš tikrųjų, ar tebuvo manymas, kad poreikis yra (t. y. ar tas poreikis bendras, ar būdingas tam tikrai grupei). Jeigu jis būdingas tam tikrai grupei, kita grupė sako „mums tai visai neįdomu ir mes nenorime“. Gali lemti ir laikas. Labai daug, ypač technologinių, dalykų 8–9 dešimtmetyje tikrai buvo pralenkę laiką ir nerado savo vartotojų, o po dešimtmečių tos naujovės, tik šiek tiek modifikuotos, sugrįžo kaip labai geri ir įdomūs dalykai. Jei visi tuos veiksnius žinotų, visi būtų tobuli. Bet ir įmonės, ir idėjos įkrinta tą slėnį. Taip jau yra.
– Vadinasi, „Lietuvos“ kino teatras ir minėtas projektas pateko į to slėnio spąstus?
– Taip, bet jis turėjo šalutinį poveikį – atsirado kitų bendruomenių, kurios toliau sėkmingai gyvuoja. Sakyčiau, kad tikslas pasiektas, nes susibūrė bendraminčiai, kurie galbūt ateityje nauja jėga vėl kažką padarys ir grįš prie tų tikslų. Taigi nesakyčiau, kad visai nukrito, gal dar kabo virvute užsikabinę. Bet pirminė idėja, kad „Lietuvos“ kino teatras vėl būtų toks, koks buvo anksčiau, jau neegzistuos. Kažkas pasikeis. Tai irgi nėra blogai.
– Pasakėte, kad dažnai naujovės gimsta per anksti. Vadinasi, kad ir koks esu kūrybingas, turiu numatyti poreikį. Versle tai patikrinama: išleidau kažkokį produktą – perka arba neperka. Bet ar mene nėra pavojinga visada eiti tik paskui poreikį?
– Menas tuo ir skiriasi, kad jis dažnai remiasi į kūrėją. Vadinasi, kūrėjas turi lemiamą žodį, todėl yra kaip novatorius, kuris kažką pasiūlo ir laukia, kas bus. Nemanau, kad menininkai labai gilinasi į poreikius, jie labiau gilinasi į save. Vieniems pasiseka pataikyti į plačią auditoriją, kitiems – į siauresnę, bet tai nėra blogai. Čia kaip nišiniai produktai, kurie visada turi savo gerbėją.
– Tie, kurie nepataiko, yra nišinio produkto kūrėjai?
– Tie, kurie nepataiko į masinį vartotoją, be abejo, yra nišiniai. Nuo to niekur nepabėgsi. Yra tradicinė schema: 34 proc. yra ankstyvoji dauguma ir 34 proc. – vėlyvoji dauguma. Vadinasi, 68 proc. žmonių priklauso daugumai. 16 proc. yra konservatoriai, kurie gyvena tradicijomis. O priekyje yra 2,5 proc. novatorių ir 13,5 proc. ankstyvųjų adapterių.
– O kuri dalis lemia pasaulio progresą?
– Pirmoji dalis – tie 2,5 proc. Jie yra „hiperkūrybiški“ ir neša idėjas. O 68 proc. tik naudojasi tuo, kas yra sukurta, ir daro taip, kaip visi. Jei novatoriams pasiseka įtraukti ankstyvuosius adapterius, kurie yra nuomonių lyderiai ir kurių klauso likusieji, idėja perduodama daugumai.
– Gerbiamas Eigirdai, ar galima išsiugdyti tikrą kūrybiškumą? Ką Jūs pasakojate savo studentams? Atrodytų, jei žmogus yra laisvas, kūrybingas, tai jis toks ir yra. O kaip padėti likusiesiems?
– Teisingai pasakėte. Jei žmogus yra laisvas, gerai jaučiasi, jis ir yra kūrybingas. Aš tai vadinu ekologiniu kūrybiškumu – jam nereikia jokių priemonių, įrankių, jis tiesiog gali atsisėsti ir sugalvoti. Bet tokių žmonių tikrai nėra daug. Tačiau aš laikausi teorijos, kad iš esmės visi yra kūrybiški ir kad kūrybiškumas ugdomas. Tarkim, kai kas sako, kad genijais gimstama, reikia turėti specifinių gebėjimų, bet net pats W. A. Mozartas sakė, kad labai daug laiko praleido studijuodamas kitų kompozitorių kūrinius. Vadinasi, reikia dirbti, dirbti, dirbti.
– Kūrybiškumas ugdomas ir juodu darbu?
– Paminėjote keletą raktinių žodžių. Vienas kriterijų – laisvė. Jei žmogus jaučiasi laisvas, jis labai lengvai randa naujų galimybių, visur jas mato, visur nesusijusius dalykus jungia į visumą, gauna keistų sprendimų ir nebijo eksperimentuoti. Kitaip tariant, reikia pilstyti įvairias medžiagas ir nebijoti sprogimo – gal bus smagus fejerverkas. Tai – tikrasis kūrybiškumas. Bet įrankiai, metodikos yra tarsi dviratukas, kuris padeda greičiau nuvažiuoti reikiamą kelią. Dažnai tie įrankiai padeda įgyti įpročių kurti ir žmogus natūraliai pradeda viską matyti kitaip.
– Ką Jūs patariate studentams?
– Paprasčiausias patarimas – turėti idėjų kvotą (kiekį). Jei sprendi problemą, turi turėti bent 300 sprendimų. Kol neturi 300 sprendimų, tol nieko nepadarei.
– Bet gal gerai būtų turėti vieną gerą idėją?
– Gyvenime žmonės mokomi viską daryti teisingai ir vieną kartą. Tai reiškia – klysti negalima. Kitaip tariant, reikia pataikyti į tinkamą universitetą iš pirmo karto. Jei apsirikai – jau blogai. Visos gyvenimo situacijos tarsi reikalauja iš pirmo karto padaryti teisingiausią sprendimą. Bet tai yra blogai.
– Bet kartais klaidos brangiai kainuoja.
– Tačiau jos irgi yra mokymosi proceso dalis. Jų turi būti, kitaip žmogus nepamatys kitų galimybių, nebus įvairovės. Iš pirmo karto teisingos idėjos nėra. Kitaip ji būtų šabloninė.
– Bet meno žmonės savo auksinę idėją labai ilgai augina, brandina, labai ilgai dirba. Tad 300 idėjų šiuo atveju skamba paradoksaliai.
– Čia metafora. Menininkams ji negalioja, aš kalbu apie žmones, kurie nėra susidūrę. Menininkai turi savo kūrybinius metodus, jiems nereikia ieškoti patarimų literatūroje, jie jau yra tokie ir jie atradę savus kelius. Tad menininkus patraukime į šalį – iš jų reikia mokytis mums.
– Menininkai gali išmokyti verslininkus?
– Be abejo, jie – geriausi mokytojai. Atvirų inovacijų koncepcija ir paremta įvairialypiu bendradarbiavimu – kuo daugiau skirtingų elementų bendradarbiauja, tuo rezultatas bus įdomesnis, prasmingesnis ir geresnis. Todėl menininko ir verslininko bendradarbiavimas tikrai galėtų būti labai efektyvus.
– Koks būtų Jūsų auksinis patarimas, kad šiame kūrybingame pasaulyje jaustumės gerai, kad nugalėtume?
– Vienos teisingos minties nėra, o 300 nespėsime pasakyti. Todėl vienintelis mano patarimas – tiesiog atsipalaiduoti, jaustis laisvai ir neieškoti teisingų dalykų, nesistengti būti geriausiam, tobuliausiam ir t. t. Reikia vis daugiau eksperimentuoti bet kokioje srityje – bandyti, bandyti, bandyti.
Naujausi komentarai