– Nusivylusi studijomis, puolate į gyvenimo ir išgyvenimo Londone sūkurį – dirbate kavinėje, nuomojatės butą. Jei gerai suprantu, šiuo periodu nėra jokių minčių apie kūrybą ir menus?

– Jokių. Laiko menui nėra, įkvėpimo irgi. Siela sugniuždyta. Ko tikėjausi iš studijų Londone? Kažko. Šalčininkuose lankiau meno mokyklą, o Londone norėjau gilintis į tapybos paslaptis toliau, išmokti naujų technikų, tobulėti.

Sprendimas buvo spontaniškas. Per dvi savaites susiruošiau ir kaip akla višta puoliau į Londoną. Tikėjausi kvapą gniaužiančių kultūrinių patirčių, informatyvių studijų, o gavau tik pilką, sunkų ir nuobodų gyvenimą. Baigiau beveik du kursus ir mečiau – buvo toks jausmas, kad studijuoti turėjau ateiti jau viską mokanti ir žinanti.

– Iš tėvų kišenės gyventi nenorėjote – teko dirbti?

– Lengviausia išeitis buvo eiti į vietinį barą. Ten man sekėsi. Lietuviai jau tokie: mėgsta dirbti daug, gerai ir tvarkingai. Net pati nustebau, kad jaučiausi ten patogiai, nors iki tol laikiau save kiek introvertiška asmenybe, nemėgstančia būti tarp žmonių. Dirbdama bare prasilaužiau, ėmiau laisviau bendrauti. Žodžiu, toje dėžutėje (turiu omenyje barą) puikiai save realizavau.

– Kiekvienas gyvenimo laikotarpis žmogui ką nors duoda. Ko Londono etapas išmokė jus kaip žmogų ir kaip menininkę?

– Dirbti bare buvo sunku, bet šis etapas išmokė stovėti ant savo kojų ir žinoti, kad iš kiekvienos sunkios situacijos yra išeitis. Net jei atrodo, kad skęsti ir turi griebtis paskutinio šiaudo! Visada likimas tau pasiūlo langą ar duris, pro kurias išėjęs gali save atrasti iš naujo. Po Londono tiesiog patikėjau galimybių gausa ir žmogaus įvairiapusiškumu.

Kaip menininkė? Dirbdama bare stebėjau žmones, bendravau su jais. Buvo įdomu suprasti, kaip jie mato pasaulį, su kokiomis patirtimis yra susidūrę. Čia išmokau žvelgti į meną ne kaip į dekoraciją, bet žiūrėti, kaip jis pasakoja istoriją, veikia žiūrovą. Menas visų pirma yra pokalbis. Per jį – tarsi kokį filtrą – kalbasi kūrėjas ir žiūrovas. Gal ir Lietuvoje būčiau tas pačias tiesas atradusi, bet, spėju, kur kas lėčiau.

Pasirinkimas: „Lietuvoje parduodu 10–15 proc. savo tapybos darbų, visi kiti keliauja į užsienį. Gal lietuviai mano menui kiek per drovūs?“ – svarsto tapytoja, kurios darbai pasklidę po pasaulį, o brangiausiai parduotas už penkiaženklę sumą. / J. Jankelaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Po septynerių metų, praleistų Londone, paskui tuometį draugą patraukėte į Berlyną. Ar ten pagaliau atsirado vietos ir tapymui?

– Taip, ten pradėjau save pristatyti kaip menininkę, taip pat analizavau, kas yra meno rinka, kas joje vertinama ir kas ne. Supratau, kad nėra kokių nors taisyklių, kaip kurti meną. Tiesiog privalai būti kūrybingas ir ta linkme dirbti.

– Po pusmečio Vokietijoje sugrįžote į Lietuvą. Iki to laiko nebuvote pažinusi Vilniaus, tad kaip jus pasitiko sostinė – išskėstomis rankomis, o gal visai nesvetingai?

– Kai santykiai su draugu ėmė griūti, gyvybiškas instinktas parginė namo. Kurgi daugiau? Į saugią aplinką, kur lengviau pakovoti už save. Prisipažinsiu, kad Vilnius mane labai maloniai nustebino. Jis visai nebuvo panašus į tą Vilnių, kurį aš iki tol pažinojau.

Supratau, kad nėra kokių nors taisyklių, kaip kurti meną. Tiesiog privalai būti kūrybingas ir ta linkme dirbti.

Grįžau į modernų, augantį miestą, kuris labai aktyviai dalyvavo pasaulyje tiek kultūros, tiek ir ekonomikos prasme. Nusprendžiau čia pasilikti, nes šalia buvo ir šeima, ir gamta, ir visos galimybės kurti, o pavargus – ilsėtis. Svarbiausia, čia nebuvo to žvėriško tempo, pagal kurį visi gyveno Londone.

Kaip atrodo mano gyvenimas sostinėje dabar? Keliuosi anksti, beveik su saule. Išgeriu vandens, tuomet einu arba vaikščioti, arba į salę sportuoti. Pakeliui namo – apsipirkimai ir pan. Tikrai negriebiu teptuko vos pabudusi.

Kadangi vyras irgi dirba iš namų, papietaujame abu, o paskui 4–5 valandoms keliauju darbuotis į studiją. Vakare – laikas knygoms, eskizams. Vasarą – maudynės ežere.

Tiesa, dar turiu širdžiai mielą hobį – labai mėgstu dėliones. Jos puikiai pakaso smegenis (juokiasi). Jei matau, kad vyras žaidžia videožaidimus, aš irgi mielai prie jo prisijungiu. Tie šaudymai ir gaudymai ekrane mane veikia atpalaiduojamai.

– Kaip apibūdintumėte savo dabartinę kūrybą?

– Apskritai tai – šiuolaikinis menas. Konkrečiau – visko ten rastume: nuo abstrakcionizmo iki siurrealizmo elementų. Berlyne sukaupiau žinių apie meno rinką, t. y. kaip savo darbus pateikti kolekcininkams, galerijoms, o darbas Londono bare išmokė saviraiškos. Turėdama tokios patirties pradėjau veikti: tapiau, reklamavausi ir labai greitai pradėjau gauti pirmuosius užsakymus.

J. Jankelaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jums dar tik 30, o jau kiek įdomių patirčių gyvenimo knygoje! Ar šiandien pragyvenate iš savo meno?

– Per visas tas patirtis sukaupiau menininkų ir kolekcininkų ratą. Bendrauju tiesiogiai su jais, darbus pirmiausia siunčiu jiems, o kitiems neviešinu. Turiu sąrašą kolekcininkų, pas kuriuos norėčiau matyti savo paveikslus, kadangi sutampa mūsų vizijos. Aišku, atsiranda ir naujų žmonių.

Lietuvoje parduodu 10–15 proc. savo tapybos darbų, visi kiti keliauja į užsienį. Gal lietuviai mano menui kiek per drovūs? (Šypsosi.)

– Turite ambicijų, kad jūsų paveikslų būtų visose pasaulio šalyse. Kam jums to reikia?

– Kol kas nesu darbų siuntusi tik į Japoniją, Kiniją, Australiją ir kai kurias Azijos šalis. Visur kitur jų jau yra. Aš – patriotė, savo kūryba noriu garsinti Lietuvą. Užaugau Šalčininkuose – tokiame krašte, kur lietuvių tebuvo vienetai. Gal tik mūsų šeima. Tetos, močiutės, pamenu, dalydavosi šeimos rate visokiomis patriotiškomis istorijomis, iš kurių, matyt, ir išaugo tas mano pasididžiavimas savo kraštu.

Labai norėtųsi, kad ir lietuviai mano modernų meną išmoktų matyti, įvertintų ne vienų metų įdirbį. Lietuvoje į jį vis dar žiūrima kaip į kokią dekoraciją. Norėčiau kalbėtis su žiūrovu, megzti su juo dialogą.

Kur problema? Dauguma lietuvių vartoja meną, bet nesinaudoja juo kaip savianalizės priemone. Mano galva, menas daugiau pasako apie žiūrovą, o ne apie menininką.

Dar viena lietuvių bėda, kad jie nuo seno įpratę vertinti senųjų autorių kūrybą, o į jaunus žmones žiūri kiek įtariai, kritiškai.

– Ar savo namuose, dirbtuvėse, turite tokių darbų, kurių nenorite parduoti?

– Taip, žinoma. Jie gana jautrūs. Tai tarsi relikvijos, dalis tavęs ar tavo išgyvenimų. Galbūt kai jie praeis arba per laiką aš juos išaugsiu – bus galima ir atsisveikinti.

– Ar šiais laikais menas ir vadyba žengia koja kojon? „Jaučiau, kad švaistau savo energiją darydama tai, kas pritraukia žmones. Tai tarsi manipuliacija, kuri mane slėgė, nes pardavinėjau įspūdį apie save ir iš tiesų negyvenau savo gyvenimo.“ Tai jūsų žodžiai?

– Taip. Šiandien menininkas privalo būti ir verslininkas, ir rinkodaros specialistas. To studijų metais mūsų irgi nemokė, tad teko pačiai per patirtis susirinkti būtinas žinias.

Šiuolaikiniai menininkai turi daug išmanyti – ir reklamos triukus, ir darbą su socialiniais tinklais. Laimei, šiandien galiu sau leisti samdyti agentą, kuris dalį minėto krūvio nuo manęs nuima.

Kiek kainuoja mano darbai? Neatskleisiu tikslios sumos, bet brangiausiai mano paveikslas parduotas už penkiaženklę sumą. Įvertinu, kiek pastangų įdėjau, bet, kita vertus, nenoriu jų išbranginti, kad žmonės, kurie tikrai mėgsta meną, gautų galimybę.

– Jei prie paveikslo atsistojate ir jūs pati – žavinga jauna moteris, ar tiesa, kad pirkėjas atsiranda kur kas greičiau nei kad parduotumėte vieną kūrinį?

– Tiesa. Čia yra tamsioji socialinių medijų pusė. Tu turi save rodyti, parduoti kaip prekę, nes to reikia verslui.

Žmonės socialiniuose tinkluose ieško žmonių – ne produktų. Kai pirkėjas žiūri į šalia paveikslo stovintį žmogų, atsiranda glaudesnis ryšys, užsimezga vidinis pokalbis. Mačiau statistiką, kiek dėmesio sulaukia nuotrauka vieno paveikslo, o kiek – kartu su manimi.

Ilgainiui toks dalykas ima sekinti, atima daug energijos. Dabar to nebenoriu. Nenoriu, kad mano kūryba taptų tik dekoracija. Siekiu rasti žmonių, kurie iš tiesų suvoktų meną.

J. Jankelaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar buvo toks momentas jūsų gyvenime, kai tapymas išvargino ir ėmėte galvoti, ką galėtumėte veikti be jo?

– Oi, dažnai ir dabar taip būna (juokiasi). Juk visiems pasitaiko kūrybinių blokų. Ypač žiemą, kai nuotaika kinta pagal oro sąlygas. Vis dėlto menui, kaip ir santuokai, aš pasiryžusi iki gyvenimo galo. Todėl kartkartėmis leidžiu sau to meno nekęsti, šiek tiek nuo jo atitolti, nes juk vis tiek žinau: esu menininkė, ir niekas to iš manęs neatims. Tokia, matyt, yra mano prigimtis. Kai apima liūdesys, bandau dirbti su savimi – tas mintis užčiaupti ir grįžti į kasdienę discipliną.

– Gal turite receptą, kaip tą discipliną ir valią ugdyti?

– Čia jau psichologiniai dalykai. Moku įkalbėti save, kad, nors ir labai nėra nuotaikos dirbti, vis tiek turiu eiti į studiją, imti teptuką į rankas ir ką nors tapyti. Kai jau įsivažiuoju į tą rutiną – pastangų beveik nebereikia. Čia tas pats kaip sportas ar sveika mityba.

– Kaip prisišaukiate naujo paveikslo viziją?

– Paveikslo vizija gali aplankyti bet kada – galiu susapnuoti, galiu ją pamatyti gamtoje ar sporto salėje. Šmėsteli vizija, o tada, sugrįžusi namo, turiu ją atkapstyti. Darau eskizus, dėlioju detales, kompoziciją, kad išeitų kas nors panašaus į tai, ką įsivaizdavau. Žodžiu, patirtą jausmą vizualizuoju.

Būna, kad nutapau paveikslą ir man jis nepatinka. Tuomet jį užtapau iš naujo. Svarbiausia – kūrybos procesas.

Kas įkrauna mano išsekusias baterijas? Gamta. Jei ji nebeveikia ir norisi ko nors stipresnio – susiorganizuoju spontanišką kelionę. Vyras išleidžia ir vieną. Atsiduriu traukinyje, lėktuve – vien jau šis faktas veikia įkvepiančiai. Dar mane puikiai įkrauna paprasčiausi pasivaikščiojimai. Jei neramu, suku ratais po 15–20 km aplink tą rajoną, kuriame gyvenu, ir blokus pramuša, ir ramybė ateina, kaip ir atsakymai į galvoje kirbančius klausimus.

– Gal išduotumėte paslaptį, kokių garsesnių asmenų namuose kabo jūsų kūriniai?

– Žmonės, kurie dalyvauja aukštojoje meno rinkoje, nėra vieši. Jie nekuria patys, tačiau yra labai atsidavę menui. Mano paveikslą yra įsigijęs vienas iš Nobelio premijos laureatų, Indijos Bolivudo žvaigždė. Taip pat jų turi vienas iš Niujorko Solomono Roberto Guggenheimo muziejaus valdytojų Frankas Yu. Kūrinį yra įsigijęs ir Yageo meno fondo iš Taivano įkūrėjas Pierre’as Chenas, kurio asmeninėje kolekcijoje yra daug visų laikų žymiausių menininkų darbų.

– Neseniai jūsų gyvenimo aprašymą papildė ir dar vienas smagus įvykis – jūs ištekėjote. Sveikinimai!

– Ačiū. Ištekėjau praeitų metų rugsėjį. Tikrai nesitikėjau, kad vos atvykusi gyventi į Lietuvą sutiksiu čia savo žmogų, bet taip atsitiko ir tuo labai džiaugiuosi. Radau puikų gyvenimo partnerį. Jis dirba informacinių technologijų srityje, bet labai domisi ir mano kūryba. Su juo smagu leisti laisvalaikį, kalbėti apie meną. Kai man užeina koks kūrybinis blokas, jis geba išjudinti, įkvėpti.

Dauguma lietuvių vartoja meną, bet nesinaudoja juo kaip savianalizės priemone. Mano galva, menas daugiau pasako apie žiūrovą, o ne apie menininką.

– Kiek nustebau išgirdusi jūsų apsisprendimą dėl vaikų. Kodėl sutarėte jų neturėti?

– Mes, menininkai, jautresni žmonės. Galbūt matome pasaulyje kančią, skausmą, neteisybę ryškesnėmis spalvomis nei visi kiti. Todėl šiandien nenoriu atvesti vaiko į pasaulį, kuriame tokie dalykai egzistuoja. Neištverčiau, jei mano vaikui reikėtų dėl ko nors kentėti – ligos, neteisybės, emocinės krizės ir pan.

Taip kalbu dabar, bet nežinau, kokia nuomonė vaikų klausimu bus po dešimties metų. Šiuo metu su vyru auginame katinuką Grikį – jis mums kaip šeimos narys.

– Vasario mėnesį kviesite svečius į savo studiją Vilniuje. Ar rengiate parodą?

– Esu rengusi parodas ir Vilniuje, ir Berlyne, bet šįkart tai bus tiesiog draugiškas kvietimas atvykti į mano naują, erdvią studiją ir apžiūrėti mano darbus. Anksčiau tam neturėjau galimybės: dirbau iš namų. Galbūt ateityje vieną dieną per mėnesį skirsiu bendravimui su žiūrovais, kviesiu juos pas save į svečius.

– Jei reikėtų nutapyti autoportretą?

– Esu kelis nutapiusi, bet jei reikėtų tapyti dabar, imčiau didelę drobę ir tapyčiau save realistiškai su abstrakčiais akcentais. Matau, kad akys būtų labai realistinės, veidas – kiek paplaukęs, kaip ir kūnas, drabužiai.

Mėgstamiausia spalva? Alyvinė! Be konkurencijos. Jei tektų sukurti monochrominį darbą, jis būtų alyvinis su įvairiais šios spalvos pustoniais. Jaučiu šiai spalvai didelę nostalgiją, nes vaikystėje žaisdavau prie namų didžiuliuose alyvų krūmuose. Jie būdavo suaugę iš kelių ir galėdavai juose darytis namus. O jau koks kvapas… Ir dabar, kai pavasarį pražysta alyvos, einant pro jas man net keliai linksta.

– Ar kaip tapytoja, meniška siela, nenorėtumėte gyventi gamtoje: juk esate kilusi iš mažo miestelio?

– Su vyru vis dažniau kalbame apie tai, kad reikėtų įsigyti kokį namą užmiestyje. Gal ne vienkiemį, bet vis tiek atokiau nuo miesto, nes miestas atima labai daug energijos. Taigi, ateityje mano kūrybos studija gali būti ir name, o prie jo – ir daržas, ir sodas, ir vištų, ir žąsų, ir gal net kokia ožkytė…