Bene ilgiausiai su vasaros festivaliais dirbantis Algirdas Barniškis-Blėka, organizuojantis festivalius „Bliuzo naktys“, „Galapagai“ ir „Nida Stories“, sako, kad pokyčių įvyko labai daug – pasikeitė ir festivaliai, ir jų publika.  Kaip svarbiausius jis išskiria pokyčius, susijusius su pačių festivalio dalyvių saugumu, švara, ekologija.

Pasikeitė ir savivaldos požiūris į festivalius. Tą bene labiausiai pajuto festivalio „Devilstone“ organizatoriai.  Pirmaisiais metais Anykščiuose vykstantis festivalis vietinės katalikų bendruomenės buvo pasitiktas nesvetingai. Buvo aukojamos mišios, skaitoma adoracija ir maldos už linksmintis atvykusiųjų sielas, tačiau „Devilstone“ organizatorius  Vaidas Voronavičius sako, kad per dešimt metų situacija pasikeitė kardinaliai ir dabar savivaldybė bei kiti partneriai nebekelia papildomų reikalavimų, o ir pats festivalis per tuos metus keitėsi, augo ir plėtėsi muzikine prasme. V.Varonavičius pasakoja, kad per tuos metus visuomet buvo festivalio ambicijos augti, keitėsi ir organizatorių muzikinis skonis, kas atsiliepė festivalio visumai, todėl atsirado daugiau scenų ir daugiau įvairių muzikos stilių, augo ir festivalio lankytojų skaičius.

Kilo diskusija ir dėl to ar į festivalius vis dar ateinama dėl muzikos. Festivalio „Sūpynės“ atstovas Filipas Rimkus sakė, kad yra dalis žmonių, kurie į festivalius vyksta dėl vakarėlio, draugų ar ieškodami progos gražiai apsirengti, pasifotografuoti, tačiau nori tikėti, jog svarbiausia išlieka muzika. Vienas iš muzikos tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ autorių A.Zimaitis prieštaravo ir sakė dar pamenantis reiškinį – „Pasakyk, kokios muzikos klausaisi, aš pasakysiu, kas tu“. Jo nuomone, jaunajai kartai muzika nebėra toks reikšmingas tapatybės elementas. Yra mėgstama muzika, mėgstami atlikėjai, tačiau tai nebeturi tokios įtakos savimonei, kokią turėjo vyresniems.

Visi pašnekovai pritarė ir daug kalbėjo apie tai, jog festivalio lankytojai tapo sąmoningesni – daugiau rūpinasi vieni kitais, aplinka ir tvarka. A.Barniškis-Blėka diskusijoje sakė, kad tikrai nėra nei tiek vartojama, nei tiek šiukšlinama, kaip dalis žmonių galvoja, nes festivalių dalyviai vis labiau rūpinasi savo paliktomis šiukšlėmis, o festivalių organizatoriai – renginio teritorijos tvarka. Kiek problematiškesnis yra šiukšlių rūšiavimo klausimas, nes organizatoriams šios paslaugos kainuoja, tačiau tai sekantis etapas festivaliuose.

Tam pritarė ir F.Rimkus, sakydamas, kad mažiau šiukšlinti ir tausoti aplinką stengiamasi vis labiau. Didžiausia problema – vienkartiniai indai ir pakuotės, tačiau festivaliuose jau atsiranda, pavyzdžiui, daugkartinių bokalų užstato sistemos ar kitos aplinkai draugiškos iniciatyvos.

A.Zimaitis pastebėjo, jog festivalių dalyvių elgesys keičiasi  dėl augančios lankytojų savimonės: „Tai atsispindi visur. Be to, jog krenta alkoholio vartojimas, reikia paminėti ir gerėjantį pragyvenimo lygį. Gėrimų žmonės gali nusipirkti ir festivalio metu, o kuo daugiau jų prasinešti pro apsaugą nebėra principo reikalas. Kadaise tai buvo kone „nacionalinis sportas“. Kuo geriau žmonės gyvena, tuo daugiau sau gali leisti, bet svarbiausia – jie pradeda rūpintis ne tik savimi, o ir gamta, aplinka. Jei pastebime tai festivaliuose, džiugu, nes tai – mažas visuomenės veidrodis.“