Kelionė į 1983-iuosius

Vengrų kinas retai sulaukia tarptautinio dėmesio, tad G. Fabricius padarė svarbų darbą pralaužiant ledus. Savo ilgametražio kino debiutu režisierius žiūrovą nukelia į 1983-iųjų komunistinę Vengriją.

Pagrindinis filmo herojus Frankas – jaunas ir gabus pankroko grupės lyderis, kuriantis politiškai angažuotus dainų tekstus. Jaunuolis turi daug ambicijų, tačiau supranta, kad totalitarinio režimo valdomoje šalyje jam nėra jokios ateities.

Vieno pogrindinio koncerto metu Franką su bičiuliais sulaiko policija. Jaunas muzikantas nusiunčiamas į psichiatrinę ligoninę, kur savo akimis pamato baudžiamosios psichiatrijos siaubus. Frankas supranta, kad nemaža dalis ligoninėje gydomų asmenų netikri ligoniai. Jie – tiesiog intelektualūs žmonės, nepatogūs režimui. Frankas spaudžiamas pasirinkti: toliau beprasmiškai kovoti su režimu ar atsisakyti savo idėjų ir kurti sistemai palankią muziką. Gyvenimas orveliškoje visuomenėje jaunuolį žlugdo, tačiau ko verta tolesnė kova? Ar individas gali laimėti prieš režimą?

Svarbios detalės

„Ištrinti Franką“ patiks estetiško kino gerbėjams. Dirbti kartu režisierius G. Fabricius pakvietė kinematografą Tamásą Dobosą. Jis pasirūpino, kad vaizdas ekrane nukeltų į slogią komunistinio režimo kasdienybę, bet ir keltų pasigerėjimą kamerų darbu ir scenografija.

Filmas nespalvotas, taip dar labiau sustiprinant nykią komunistinio laikotarpio atmosferą.

Filmas nespalvotas, taip dar labiau sustiprinant nykią komunistinio laikotarpio atmosferą. Svarbu ir tai, kad daliai kadrų nufilmuoti T. Dobosas naudojo rankoje laikomą kamerą. Taip sukuriamas dokumentinio filmo įspūdis.

Juostos kūrėjams labai svarbus buvo autentiškumas, tad buvo atkurta tikra gyvenimo už geležinės uždangos 1980-aisiais atmosfera. Kūrybinė komanda pasirūpino net smulkiausiais rekvizitais, kurie padeda pasijausti it žvelgiant į dokumentinius kadrus, o ne vaidybinį kiną.

Tiesa, žiūrint šiuo aspektu, kiek gaila, kad filmas yra nespalvotas. Tamsiuose kadruose tampa sunkiau įžvelgti nuostabiai apgalvotus filmo rekvizitus. Egzistuoja ir spalvota filmo versija, kuri buvo rodoma tradiciniuose Vengrijos kino teatruose, ne kino festivalių metu.

Įvertinta meistrystė

Pernai rugsėjį „Ištrinti Franką“ debiutavo Venecijos kino festivalyje, kur režisierius buvo apdovanotas už inovatyviausią filmą ir sulaukė žiūrovų simpatijų prizo.

Kritikai negailėjo pagyrų pagrindinį herojų Franką įkūnijusiam Benjaminui Fuchsui. Jaunuolis, Vengrijoje žinomas pseudonimu Filo, – kylantis pogrindinės muzikos talentas. Režisierius ne veltui pankroko grupės lyderio Franko vaidmeniui pasirinko aktorių, kuris realybėje taip pat yra pogrindinis muzikantas. Žiūrint filmą, neapleido mintis, kad B. Fuchsas yra maištininkas iš prigimties, puikiai gebantis perteikti drąsią Franko asmenybę.

Įsimintinas ir jaunos rumunų aktorės, apdovanotos ne vienu tarptautiniu kino apdovanojimu, Kincső Blénesi vaidmuo. Filme aktorė įkūnija jauną psichiatrinės ligoninės pacientę Haną. Mergina elgiasi it nebylė ir išties atrodo šiek tiek išprotėjusi. Tačiau užmezgęs ryšį su Hana, Frankas supranta, kad ji yra tik dar viena jautri siela, kurią bando palaužti kruvinas režimas.

K. Blénesi herojė didžiąją dalį filmo tyli. Tad aktorei teko nelengva užduotis – sudėtingus Hanos išgyvenimus perteikti vien tik žvilgsniais ir kūno kalba.

Nesulaukęs filmo „Ištrinti Franką“ premjeros, pasaulį paliko aktorius Istvánas Lénártas (1921–2021). Jo įkūnytas nomenklatūros atstovas Erösas tapo dar viena įsimintina filmo figūra. I. Lénárto personažas – senas intelektualas, veikiantis išvien su režimu ir bandantis įtikinti Franką neklaidinti jaunimo. Erösas puikiai atspindi iš vidaus pūvantį komunistinį režimą – pavargęs ir vos galintis pastovėti ant kojų, bet kartu žiaurus, suktas, neturintis nė trupučio empatijos.

Aktuali tema

Filmu „Ištrinti Franką“ G. Fabricius siekia atminti politinius kalinius, nukankintus psichiatrinėse ligoninėse, diagnozavus jiems netikras ligas. Šiandien sunku tuo patikėti, bet tokia praktika buvo paplitusi visose komunistinėse šalyse.

„Ištrinti Franką“ nėra filmas, kuris atpalaiduotų ir nuramintų mintis. Atvirkščiai – jį žiūrėti gana sunku, ypač žinant, kad tokių istorijų realybėje buvo ne viena. Verta pastebėti, kad G. Fabricius filmo keliami klausimai artimi daugeliui posovietinių šalių žiūrovų. Tikriausiai kiekvienas esame girdėję istorijų ar net pažinojome tų režimui nepalankių žmonių, su kuriais sovietmečiu panašiais būdais buvo susidorota čia, Lietuvoje.

Su maištininku Franku lengva susitapatinti ir jauniems, sovietmečio nepatyrusiems žiūrovams. Juk noras galvoti savo galva ir nepaklusti smaugiančiai tvarkai būdingas beveik visiems jauniems žmonėms.

Išties džiugu, kad „Scanorama“ atkreipė dėmesį į originalų ir gilų G. Fabricius debiutinį ilgametražį filmą. Jis patiks mėgstantiems aštrų kiną, nesiūlantį lengvų sprendimų. Įvairių minčių kyla žinant, kad šiandien Vengrijoje vėl kyla iššūkių demokratijai. Tad „Ištrinti Franką“ tampa ne tik žvilgsniu į praeitį, bet ir subtilia nuoroda į dabartį.