„Būsiu su tavim“

Tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ kino teatruose ir namų ekranuose pristatė išskirtinę nekomercinio ir nepatogaus, kartu itin aktualaus turinio filmų programą. Tikras istorijas pasakojantys filmai leido giliau pažinti šių dienų žmones ir juos labiausiai kamuojančias politines, socialines ir psichologines problemas. O jos iš tiesų opios, reikalauja neatidėliotinų mūsų mąstymo ir poelgių pokyčių. Programoje – ir lietuviško dokumentinio kino premjeros, įkvėpusios ne plaukti pasroviui pandemijos ir rudens niūrumos tėkmėje, o kovoti su pasyvumą skatinančiais išankstiniais nusistatymais. Noriu pasidalyti aštriausiais įspūdžiais iš šių filmų, kuriuos galima pamatyti kino ekranuose ir festivaliui pasibaigus.

Savo neįtikėtina vilties ir optimizmo šviesa tokioje aplinkoje, kurioje, regis, jai neįmanoma egzistuoti, išsiskyrė režisierės Virginijos Vareikytės ir Maximilieno Dejoie filmas „Būsiu su tavim“. Jame kalbama apie dviejų herojų moterų – psichologės Valijos Šap ir policijos pareigūnės Gintarės Meškienės – iniciatyvą užkirsti kelią savižudybėms. Pradėjusios nuo gimtojo Kupiškio ir jo rajono, kuris anksčiau išsiskyrė didėjančiu savižudybių skaičiumi, pastebėjusios teigiamus savo darbo rezultatus, filmo veikėjos šia idėja nori dalytis ir su kitais šalies miestais.

Kaipgi šioms moterims pavyko sumažinti savižudybių skaičių? Jos rūpinasi bendruomenės nariais, ypač tais, kurie patiria atskirtį, gyvena vieni arba anksčiau yra užsiminę ar jau bandę žudytis. Lanko šiuos žmones, nuolat bendrauja su jais, palaiko ryšį ir tomis akimirkomis, kai žmogus informuoja, kad tuoj pat nusižudys, net jei tai vyksta ir naktį. Jos įkūrė ir emocinės pagalbos liniją, į kurią įtraukė savanorius, kurie nuolat komunikuoja su tais, kuriems reikia pagalbos. Kartais vienas trumpas skambutis per savaitę gali išgelbėti gyvybę. Atrodo, tik tiek. Bet ne visada...

Iš kitos pusės, tai gana sudėtingas, kūrybiškumo ir netradicinio požiūrio reikalaujantis darbas. Ne visada filmo veikėjos potencialius savižudžius lanko kaip savo profesijų specialistės – jos tai daro ir tiesiog kaip bičiulės, nuoširdžiai dalijasi savo energija ir laiku. Žiūrint filmą vis kyla klausimas, iš kur jos semiasi, regis, niekada neišblėstančios vidinės šilumos. Atrodo, kad stebėtum ne dokumentinį, o fantastinį filmą apie superherojus. Tik priešingai, nei nutinka tokiuose filmuose, Valija ir Gintarė energijos įsikrauna ne kažkokioje kosminėje, atokioje, paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamoje erdvėje, o toje pačioje paprastoje, kasdienybėje, kurioje gyvena ir jų lankomi asmenys.

Filme trinama įsivaizduojama stereotipinė riba, kuri mus verčia žmones skirstyti į aukštesnę ir žemesnę kategorijas. Herojės patiria tokius pat jausmus kaip ir kiti: myli, liūdi, nusivilia, linksminasi, dirba, siekia turėti darnią šeimą, būti sveikos ir t.t. Filmuotas ketverius metus, skirtingais metų laikais, filmas tuo ir išsiskiria, kad pagrindinės veikėjos ne atsiriboja nuo savo darbo ir apie jį pasakoja sėdėdamos priešais kamerą, o tarsi slapta kamera stebi jų pačių kasdienybę. Joms tiesiog būnant savimi, ne tik dirbant, bet ir gyvenant savo pačių asmeninį gyvenimą.

Nors kaimo aplinka, kurioje gyvena vieniši žmonės (net ir stebima kino ekrane), žadina norą apsisukti ir sprukti, į ją stengiamasi pažvelgti kitu rakursu. Ir tiesiogine prasme – turiu omenyje operatoriaus M.Dejoie darbą. Vaizdo kamera taip fiksuoja realybę, kad atrodo, jog pats gyvenimas yra filmas, o mes visi – vienodai svarbūs veikėjai, o kokia bus šio filmo pabaiga, priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Kitaip tariant, mes visi laisvai galime keisti save ir kurti kitą vaidmenį, jeigu ankstesnis jau išsisėmė. Apie tai pagalvojus gyventi pasidaro kur kas įdomiau. Taip pat, pasirodo, gamtoje slypi tiek daug sužeistą sielą gydančių ir gyvenimą atrasti iš naujo skatinančių smulkmenų, kurių paprastai nepastebime. Kad ir ekrane kartkartėmis vis šmėkštelėjančių meilių kačių ir šunų snukučių.

Kad Lietuvoje kas savaitę įvyksta daug savižudybių, liudija ne tik statistika, bet turbūt ir dažno mūsų artima aplinka bei nuolat socialiniuose tinkluose pasirodantys pranešimai apie kiekvieno mūsų mieste įvykusią savižudybę. Atimti sau gyvybę nusprendžia įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties žmonės, tad manyti, kad tokiam žingsniui dažniausiai ryžtasi vien ribinėse situacijose atsidūrę atitinkamos socialinės aplinkos asmenys, yra visiškai klaidinga. „Būsiu su tavim“ leidžia tuo įsitikinti dar sykį. Paradoksalu, nors tai skaudi ir jautri tema, filmas nedvelkia depresyvia nuotaika – priešingai, verčia šypsotis.

Rekomenduojama: susiduriantiems su savo ar kitų vienišumo jausmu.

Nerekomenduojama: mėgstantiems kine pabėgti nuo realybės.

„Pasienio paukščiai“

Dar vienas „Nepatogaus kino“ pristatytas lietuvių dokumentinis filmas – režisieriaus Vytauto Puidoko „Pasienio paukščiai“. Filmas intriguoja ne tik įdomiu objektu ir siužetu, bet ir filmavimo procesu. Dėmesio centre – Kuršių nerija ir čia paukščius stebintys bei žieduojantys ornitologai. Vienoje pusėje (Ventės rage) – lietuviai, kitoje (Rybačyje) – rusai. Turiu prisipažinti, kad nuostabius šio išskirtinio gamtovaizdžio vaizdus ir jame nardančius paukščius stebėjau su dideliu malonumu. Dar ir todėl, kad turiu ornitologą brolį, tad jau vaikystėje teko susipažinti su paukščių žiedavimo procesu, kuris visada atrodė kiek romantiškai, nors, pasigilinęs, supranti, jog tai juodas, reikalaujantis didelio atsidavimo ir fizinės ištvermės darbas. Vis dėlto filme svarbiausi yra ne paukščiai, o smėlynuose stūksanti siena, skirianti Lietuvą ir Kaliningradą.

Kaliningradas turistiniu požiūriu nėra iš labai patrauklių vietovių jau vien todėl, kad ilgai užtrunka susitvarkyti dokumentus. Dėl tos pačios priežasties ir šios teritorijos gyventojai retai lankosi Lietuvoje, nors dažniau nei lietuviai Kaliningrade. Politinė situacija, biurokratiniai reikalavimai kuria įtampą ir įvairių baimių. Filme klausiama: ar jos iš tiesų yra pagrįstos? Kodėl vieni kitus stebime iš tolo ir bijome artimesnio kontakto? Pats režisierius interviu yra užsiminęs, kad filmuoti filmą Londone ar Berlyne kur kas paprasčiau nei Kaliningrade. Jam tai teko daryti kone slapta, labiau kaip turistui nei profesionaliam kino kūrėjui. Vis dėlto, sugaišus daug laiko ir didelėmis pastangomis jam sėkmingai pavyko nufilmuoti ornitologus, dirbančius Rybačio ornitologijos stotyje.

Filme gali išvysti unikalių kadrų, kurių taip paprastai ir lengvai nepamatysi: pasivaikščioti kitame Kuršių nerijos gale, pasigrožėti operatorės Kristinos Sereikaitės užfiksuotais gamtos vaizdais ir unikaliais paukščių žiedavimo momentais. Ir, žinoma, susipažinti su čia dirbančiais vietiniais bei palyginti juos ir save. Filmas taip ir montuojamas – Lietuvoje filmuoti vaizdai keičia filmuotus Kaliningrade. Matome tokią pačią nuostabią pajūrio gamtą, tuos pačius paukščius, tokius pat savo darbui atsidavusius, tokių pačių mokslinių interesų ornitologus. Net ir nemažai priemonių bei metodų yra tokie patys, pavyzdžiui, tinkluose pagauti paukščiai stotyje sužieduojami ir paleidžiami į laisvę pro mažą langelį sienoje. Tad kas tuomet mus šitaip skiria?!

Čia filme ima skleistis egzistuojantys mūsų kuriami stereotipai apie Rusiją ir atvirkščiai. Kaip sako vienas Rybačio ornitologų, žiūrėdamas TV žinių reportažą, kuriame kalbama apie Lietuvos pasienyje statomą dygliuotos vielos tvorą, „už sienos verda mums visiškai nesuprantamas gyvenimas“. Tačiau tai – daugiausia politikos, žiniasklaidos ir skaudžios praeities kuriama realybė. Pernai pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šios dvi ornitologijos stotys ėmė bendrauti ir bendradarbiauti, vykdydamos bendrą projektą.

„Pasienio paukščiai“ primena seną tiesą, kad kai nebendrauji su žmogumi tiesiogiai, o tik sprendi apie jį iš kitų nuomonių, gali prisigalvoti bet ko. Vienas kitą iš tolo stebinčių lietuvių ir rusų susitikimas Ventės rage griauna juos 30 metų skyrusią psichologinę sieną. Filmas sužadina norą labiau pažinti Kaliningrado srities gyventojus, sušvelninti priešišką nusistatymą. Ir galbūt paplanuoti vasaros atostogų dalį praleisti būtent kitoje pasienio pusėje.

Rekomenduojama: norintiems sužinoti daugiau, koks gyvenimas verda peržengus pasienio ribą su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Nerekomenduojama: tikintiems egzistuojančių stereotipų teisingumu.