Tačiau tam neužteko patirties, trūko įkvėpimo ir technikos, prisipažino viename pokalbyje Lotynų Amerikos literatūros klasikas. Jam norėjosi sukurti poetinį liudijimą apie savo vaikystės pasaulį, apie liūdnus namus, kuriuose gyveno daugybė giminaičių vienodais vardais.

Tačiau pats sumanymas nedavė ramybės ištisus 15 metų. G. G. Marquezas vis nerado įtikinamos tonacijos. Ir sykį, važiuodamas su žmona Mercedes ir vaikais į Akapulką, jis staiga suprato, kad viską reikia pasakoti taip, kaip kalbėjo jo močiutė pasakodama įvairias istorijas, o pradėti reikia nuo tos dienos, kai senelis jį nusivedė pažiūrėti ledo.

Rašytojas, tai suvokęs vienu akimirksniu, apsukęs automobilį atgal namo ir iškart sėdo prie rašomojo stalo rašyti.