- Kodėl pasirinkote režisūrą, o ne aktorystę?

- Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad esu iš medikų šeimos ir mano kelias, savaime suprantama, turėjo būti šiek tiek kitoks. Anuomet Kauno Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje) išvijome choro solistą su raudona vėliava, kuris norėjo statyti idėjinį veikalą, ir pats šimtadienio progai parašiau scenarijų ir pastačiau veikalą „Apie žmogų juodą ir baltą 70“. Jame Šopeną vaidino dabar Lietuvoje garsus kompozitorius Mindaugas Urbaitis, žmogaus Juodo vaidmenį atliko dabar žinomas gydytojas, habilituotas mokslų daktaras Limas Kupčinskas, o žmogų Baltą vaidinau aš. Man pačiam neatrodė, kad aš kaip aktorius esu įdomus, tam yra reikalingas fizinis grožis. Aš buvau labiau skaitantis, todėl režisūra man buvo artimesnė. Mano tėtis netgi yra organizavęs keletą susitikimų su aktoriais, kurių karjera nepasisekė. Jis norėjo, kad pamatyčiau, koks jų gyvenimas sunkus ir sudėtingas. Susitikimai neišgąsdino, todėl tėtis pasakė, kad jeigu joti į pragarą, tai joti ant gero arklio, ir patarė važiuoti į Lunačiarskio valstybinį teatro meno institutą Maskvoje. Taip įstojau į režisūros fakultetą, kuriame supratau, kad aktorius šiaip ar taip yra priklausomas, todėl pasirinkau režisieriaus, lyderio poziciją.

- Kaip mąsto teatro režisierius?

Medikai budi prie žmogaus kūno susirgimų, o menininkai budi prie dvasinių – juos stebi, bando diagnozuoti, iškelia tam tikrus klausimus ir siūlo tam tikrus vaistus.

- Režisūra yra žmogotyra, tai – dvasinės infrastruktūros kūrimas. Visuomenė gyvena akivaizdžiai matomomis šalies problemomis ir rūpesčiais, bet yra dalis gilesnių, žmogiškų temų, kurios lieka nepaliestos. Kai susiduriu su jomis, noriu turima medžiaga pasidalyti su visuomene. Dažnai jaučiuosi kažkur tarp realybės ir fantazijos. Vaizduotė yra svarbiausias skiriamasis teatralų ir menininkų bruožas. Baisiausia, kas gali nutikti aktoriui, yra pamiršti tekstą, o režisieriui – nemokėti teisingai ir suprantamai perteikti norimo vaizdo. Repeticijų metu tezių operoje „Liuterio durys“ prieš mane stovi didžiulis choras, reikia duoti labai tikslias užduotis, kad žmonės jaustų, kokia scena ir koks bendravimas turi būti joje. Privalai būti paruošęs daug namų darbų ir kartu mokėti improvizuoti. Režisūra nėra įsivaizdavimo primetimas. Turi gebėti sujungti, ką tu kaip režisierius įžvelgei, pamatei, ir tai, ką daro aktorius. Reikia atrinkti, susintetinti ir paruošti galutinį variantą žiūrovui. Režisieriaus darbas reikalauja 24 valandų tavo mąstymo.

Medikai budi prie žmogaus kūno susirgimų, o menininkai budi prie dvasinių – juos stebi, bando diagnozuoti, iškelia tam tikrus klausimus ir siūlo tam tikrus vaistus.

- Kaip sugebate padaryti, kad grupė skirtingų žmonių suvaidintų jūsų mintyse matomą vaizdą?

- Turi turėti charizmą, sugebėti įtikti žmonėms ir spėti pabendrauti su kiekviena asmenybe atskirai. Netgi dirbant su choru kiekvienas turi būti sudomintas, uždegtas, kad jaustųsi ne sraigteliu, o bendro, didelio darbo kūrėju, juk visi esame kartu. Asmeniškai man repeticija yra įdomiau nei spektaklio diena. Repeticija – tai procesas, kelionė, kuri yra dar nepatirta ir neištirta, kiekvienas atsitiktinumas nustebina, kiekviena klaida ką nors atskleidžia, neplanuoti aktorių veiksmai suteikia spektakliui unikalumą. Repeticijų periodas yra kaip meilė, kai žmonės draugauja, eina į gamtą, į kiną ir bėgant laikui viskas perauga į šeimyninį gyvenimą. Reginio sėkmė priklauso nuo atmosferos per repeticijas – tai lyg įsimylėjimas, bandymas suartėti ir suprasti vieniems kitus. Būtent taip gimsta santuoka, visų kūrėjų spektaklis.

- Kuo išsiskiria tezių opera „Liuterio durys“?

- Tai yra įdomi šiuolaikinės kalbos opera. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius yra niekada nenurimstantis novatorius, libreto autorius Herkus Kunčius – paradoksalus netikėtais, ironiškais kūriniais stebinantis prozininkas. Tai, kaip šie du labai saviti menininkai susijungia ir apmąsto reformaciją, yra išskirtinis ir unikalus atvejis. Man, režisieriui, buvo nepakartojama ir svarbi patirtis prisiliesti prie reformacijos. Jos pradininko Liuterio tezės yra nuoširdesnės ir blaivesnės nei mums diegiamo pasaulio modelis. Įdomu tai, kad opera sušvelnina, pripildo emocijomis net tokius sausus dalykus kaip tezės. Šis spektaklis melodingai pateikia religijos reformą, naujus požiūrius ir išskirtines asmenybes.

- Kaip vertinate Martyno Liuterio asmenybę?

- Martyno Liuterio asmenybė yra paradoksali, tačiau stebina racionalumu. Jis mane moko drąsos, jei jauti sieloje ką nors tikro, išgyvento, turi kovoti už savo tikėjimą ir neiti į kompromisus. Martyno Liuterio veikla yra labai aistringa, ši asmenybė su užsidegimu skelbė ir įgyvendino racionalias, intelektualias naujoves. Tame aš matau nežemiškai gilaus žmogaus jausmo ir aiškaus proto sintezę. Jis moko metodologijos, tikėjimas irgi turi sistemą, kurią laikui bėgant reikia peržiūrėti, kas atgyveno, kas pasikeitė žmoguje tam, kad nestabarėtum ir kaip kūrėjas, ir kaip žmogus. Įvairūs procesai vyksta su visais žmonėmis. Netgi ląstelės per tam tikrą metų skaičių atsinaujina, tad ir mūsų mintys, darbai bei tikėjimas privalo turėti korekcijų, neatsisakant esminių dalykų. Būtent to mus moko Martynas Liuteris ir jo veikla.

- Kodėl dabartiniais laikais neatsiranda drąsių žmonių, kurie keistų nusistovėjusią tvarką?

Paradoksas: Liuterio laikais nebuvo tiek žiniasklaidos priemonių, idėjos sklido per žmonių protus ir širdis, visas procesas vyko labai organiškai. Dabar yra daug netikrų pranašų ir melagingų žinių, nuo jų srauto jau nebegali suprasti, kas teisinga, kas ne. Visose sferose, tarp jų ir intelektualinėje, informacija pateikiama kaip bevertė, o daugybė tikrų požiūrių yra neišgirstami. Šį reiškinį galima pavadinti balsu, šaukiančiu tyruose. Tyrai, dykuma – tai informacinė erdvė, kuri yra užkimšta triukšmo ir šlamšto. Technologijos tobulėja, o naujų žinių nebėra, nes jos pačios generuoja, sukuria žinias, tada jas žlugdo ir trina. Žmogus lekia per tą informaciją nesustodamas, nesusimastydamas ir neatsirinkdamas, kadangi viską užgožia virtualios realybės banga.

Vertybinis mūsų kultūros ir civilizacijos pamatas yra visiškai išsiklibinęs. Dėl šios priežasties Martynas Liuteris ir jo tezės darosi vis svarbesnės, jis yra gaivus tyro oro gurkšnis užterštose gatvėse ir mintyse.

- Jūs esate emocionalus ar racionalus žmogus?

- Dažnas mane vadina emocionaliu, kadangi esu dzūkas, alytiškis, Lietuvos pietietis. Emocija ir temperamentas man yra labai svarbu, o žmonės be emocijų visiškai neįdomūs. Aš labai daug skaitau, mąstau, stebiu ir analizuoju, todėl visą laiką stengiuosi jungti emocijas ir intelektą. Lietuvos dramaturgas, prozininkas Juozas Grušas yra pasakęs terminą „mąstanti širdis“, tai yra jausmas, persmelktas minties, ir mintis, persmelkta jausmo. Manau, kad taip apibūdinčiau save. Pasauliniai tyrimai rodo, kad į iššūkius, stresą ir išorės poveikį pirmiausia reaguoja ne protas, o širdis. Tai – vadinamasis emocinis širdies reagavimas. Jausmai žmogui yra labai svarbūs.

- Ar jaučiate nostalgiją Alytaus miestui?

- Jaučiu labai didelę nostalgiją, tai yra mano gimtasis miestas. Jau dabar laukiu balandžio 20 dienos, kai galėsiu būti Alytuje ir repetuoti tezių operą „Liuterio durys“. Į spektaklį pakviečiau visus dabartinius savo sodybos Dzūkijoje kaimynus. Labai džiaugiuosi, kad ši tezių opera ne tik leidžia išgyventi istorinius, pakeitusius pasaulį įvykius, tačiau ir sujungia įvairaus tipo asmenybes.

G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, „Girstučio“ kultūros centre, ir balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų Rūmai“.

Pusvalandį iki spektaklio pradžios publika kviečiama į susitikimą su operos kūrėjais kompozitoriumi G. Kuprevičiumi ir rašytoju H. Kunčiumi.